Katinas miegojo su mano žmona. Atsirėmęs į ją nugarėle, keturiomis letenėlėmis stūmė mane lauk iš lovos. O ryte žiūrėjo išdidžiai ir su pašaipa. Pykausi, bet nieko negalėjau padaryti – numylėtinis, matote. Meilūnas ir saulutė. Žmona kvatojosi, o man juokinga visai nebuvo. Tam pačiam „meilūnui“ kepama žuvytė, išrinktos visos ašakos, o traški, gardi odegytė tvarkingai sukraunama kalneliu šalia dar garuojančių, sultingų gabaliukų jo dubenėlyje. Katinas apdovanodavo mane kreiva pašaipėle: „Esi nevykėlis, tikrasis numylėtinis ir šeimininkas čia – aš.“ Man atitekdavo tik tai, kas jam netiko. Trumpai tariant, iš jo dėmesio trūko visko – ir kandumo, ir keršto, ir karo… O kartais mano šlepetėse ar batuose atsidurdavo „vėluojančios minos“. Žmona juokėsi – „Nėra ko ant jo pykti“, ir glostė savo saulutę. Pilkas katinas žvelgė į mane su atlaidžiu pranašumu. Atsidūsėjau. Ką padarysi? Viena žmona – dėl to ištarti daugiau čia nėra ką. Teko taikstytis… Bet štai to ryto istorija… To ryto ruošiantis į darbą išgirdau iš koridoriaus žmonos šauksmą. Sutrikęs puoliau ten ir pamačiau – šeši kilogramai pasišiaušusios vilnos, nagų ir siaubingos nuotaikos šuoliavo ant žmonos kaip jautis ant raudonos skepetės. Pamatęs mane, žvėris pašoko man ant krūtinės ir stumteliu pargriovė ant grindų. Pakilęs griebiau kėdę, išstūmiau prieš save kaip skydu ir nutempiau žmoną į miegamąjį. Katinas, pašokęs, trenkėsi į kėdės kojelę ir suvilgo skausmingu klyksmu. Jį tai nesustabdė – puolė mus, kol uždarinėjome miegamojo duris. Klausėmės šnypštimo už jų, o tada iš vaistinės išsiėmėme spiritą ir jodą – žaizdų netrūko. Žmona paskambino į darbą – paaiškino, kad mūsų katinas išprotėjo ir išdraskė mus – teks ne į darbą, o į ligoninę. Po jos skambučio taip pat paskambinau savo viršininkui ir viską jam atkartojau. Ir tada… Staiga žemė sudrebėjo, dundėjo namas. Virtuvėje išdužo langai, vonioje skilinė išorinė stiklo plokštė. Paleidau telefoną ant grindų. Įsivyravo kurtinanti tyla. Pamiršę katiną išlėkėme į virtuvę ir pažvelgėme pro langą… Prie namo žiojojo milžiniška duobė. Aplink – išdraskyti automobiliai. Tai buvo kaimyno dujinis sunkvežimiukas su keliais balionais – matyt, jis ir sprogo. Aikštelėje mėtomos apverstos mašinos. Rodos, žvėriškai stengiasi pasivyti, o tolumoje kaukia policijos ir greitosios sirenos. Sutrike apsisukome į katiną. Jis tupėjo kamputyje, prigludęs prie krūtinės sulaužyta dešiniąja priekine letenėle, tyliai verkė. Žmona sušuko, puolė prie jo, pakėlė ant rankų ir priglaudė. Griebiau automobilio raktus – lekiame pro laiptus, apeidami liftą. Visi septyni aukštai – nė žodžio. Atleiskit, nukentėję per sprogimą, bet mes turėjome savąjį sužeistąjį. Laimei, mūsų mašina stovėjo už namo – sėdę skubėjome pas pažįstamą veterinarą. Širdį drąskė katinai. Drąskė dar ir Tarybų laikų džiazo melodijos iš Miko Vaitkevičiaus „Du kavinėje“, tiesiog iš radijo… Po valandos, išėję iš gydytojo, žmona nešė savo brangenybę – o šis demonstruoja visiems apibintuotą letenėlę. Sužinoję, kas nutiko, kiti šeimininkai puolė glostyti mūsų katiną. Grįžus namo, žmona vėl kepė katinui jo mėgstamą žuvytę – išrinko ašakas, sudėjo traškią gardžią odelę į kalnelį. Man atiteko likučiai. Katinas, šlubuodamas trim letenėlėm, priėjo prie savo dubenėlio, raukėsi nuo skausmo ir žvelgė į mane. Bandė parodyti panieką – išėjo tik žvilgsnis pro skausmo grimasą. Buvau užsiėmęs, skubėjau, bet grįžęs atnešiau ir įdėjau į jo lėkštę savąją žuvies dalį – be ašakų. Katinas be žado spoksojo į mane, priglaudė dešinę priekį leteną prie krūtinės ir tyliai sumiauksėjo: „Kodėl?“ Pakėliau jį ant rankų ir prigludęs pasakiau: – Gal aš ir nevykėlis. Bet jei turiu tokią žmoną ir tokį katiną, esu laimingiausias nevykėlis visoje Lietuvoje. Ir pabučiavau jį į snukytį. Katinas tyliai murkė ir nosimi bakstelėjo man į skruostą. Padėjau jį ant žemės, jis, raukydamasis nuo skausmo, pradėjo valgyti savo žuvytę, o mes su žmona apsikabinę žiūrėjome ir šypsojome. Nuo tos dienos katinas miega tik su manimi. Pažvelgia man į akis, o aš kas vakarą prašau Dievo tik vieno: Kad duotų kuo daugiau metų matyti šalia žmoną ir katiną. Ir daugiau nieko nereikia. Iš tikrųjų. Nes tai ir yra tikra laimė – lietuviška laimė.

Katinas miega kartu su žmona. Jis prisiglaudęs nugara prie jos, o mane visomis keturiomis letenomis stumia šalin. Rytą jis žiūri į mane akiplėšiškai ir su pašaipa. Aš piktinuosi, bet negaliu nieko padaryti numylėtinis, matot. Brangutis ir saulutė. Žmona juokiasi, o man tikrai nejuokinga.

Šitam brangiam saulutei kepama šviežia žuvelė, atidžiai išrenkamos visos ašakos, o traški, skani odelelė tvarkingai dedama šalia šiltų, dar garuojančių žuvies kąsnelių į jo lėkštutę.

Katinas, vardu Miglius, kreivai šypsosi ir lyg tyčia sako:
Tu nevykėlis, tikras čia šeimininkas aš.

Man atitenka tik tie žuvies gabaliukai, kurių Miglius nenori. Trumpai tariant, šitas padaras kaip išmano iš manęs šaiposi. O aš stengiuosi jam atkeršyti tai tyliai pastumiu nuo žuvies, tai nustumiu nuo sofos. Tikra kova.

Kartais mano šlepetėse ar batuose katinas palieka “minas su sprogstamuoju efektu”. O žmona kikena ir sako:
O kam jį skriausti? ir glosto savo saulutę.

Pilkas katinas pažvelgia į mane su pasigailėjimu ir didybės jausmu. Atsidūstu. Ką darysi? Žmona pas mane viena tokia, čia ir diskusijų nėra tenka kentėti. Bet šįryt…

Šį rytą, besiruošdamas išeiti į darbą, išgirstu iš prieškambario žmonos vaitojimą. Puolęs ten, pamatau keistą vaizdą: šeši kilogramai išsišovusio kailio, nagų ir prastos nuotaikos siaubūnas, besileidžiantis ant mano žmonos kaip bulius į raudoną skepetą.

Miglius, pamatęs mane, pašoka ant krūtinės, taip stipriai stumteli, kad išskrendu iš prieškambario ir griūnu ant grindų. Pašokęs pagriebiau kėdę it skydą, sugriebiu žmona Danutę už rankos ir tempiu į miegamąjį. Katinas šokęs užsimuša į kėdės kojelę ir garsiai sucypia. Bet nesustoja toliau mus atakuoja, kol neuždarom durų į miegamąjį.

Stovime ir klausomės, kaip jis šnypščia už durų. Pradedame tepti žaizdas dilgčiojančiu spiritu ir jodu iš namų vaistinės. Žmona skambina į darbą ir aiškina, kad mūsų katinas pašėlo, sudraskė mus ir dabar vietoj darbo važiuosime į ligoninę. Po jos skambinu ir aš, viską lygiai pakartoju savo vadovui. Ir tada…

Staiga visas namas suvirpa, grindys atsidūsta ir supasi. Virtuvėje dūžta langai, o vonioje įtrūksta net išorinis stiklas. Telefonas iškrenta iš rankų. Užklumpa glušinanti tyla. Pamiršę apie katiną, iššokame iš miegamojo ir lekiame į virtuvę, iš ten žiūrime pro langą.

Prieš namą žioji milžiniška duobė. Aplinkui automobilių nuolaužos. Tai kaimyno, važinėjančio su dujine Gazelle, mažos krovininės mašinos likučiai ir keli dujų balionai. Atrodo, būtent jie išsprogdino automobilių aikštelę. Ten besivartančios, apverstos mašinos kaip vėžliai bejėgiškai sukasi ratais, o policijos ir greitosios sirenos kaukia tolumoje.

Apstulbę su Danute atsisukame ir žvilgtelime į katiną.

Miglius sėdi kampe, įsikibęs prie krūtinės suvyniotą sulaužytą dešinę priekine leteną ir tyliai verkia.

Žmona sušunka, griebia katiną ant rankų ir glaudžia prie savęs. Aš pagrėbiu nuo lentynos mašinos raktus ir visai pamiršę liftą lekiam laiptais žemyn, šokliuodami net septynis aukštus, nė karto netardami nė žodžio.

Tebūnie man atleistos aukos po sprogimo, bet mes turime savo sužeistąjį.

Mūsiškė mašina stebuklingai likusi sveika už namo. Šokam į Golfą ir lekiame pas pažįstamą veterinarą. Ant širdies šukuoja liūdesys lyg juodaodis katinas Mindaugo Garbštos melodijai Dviese kavinėje, nerimastingai sklindančiai iš radijo.

Po valandos išeiname iš veterinarijos, žmona neša savo brangenybę, o Miglius visiems demonstruoja sutvarstytą letenėlę. Išgirdę, kas nutiko, kiti laukiamajame susibūrę ima glostyti mūsų katiną.

Grįžusi namo, žmona kepa Migliui jo mėgstamiausią žuvį, kaip jis mėgsta išrenka ašakas, odelę sudeda į tvarkingą, traškią krūvelę. Man palieka likučius.

Katinas, šlubuodamas ant trijų letenų, prieina prie lėkutės ir, sukandus dantukus iš skausmo, žvilgteli į mane. Bandė pavaidinti panieką, bet išėjo tik skausmo grimasa.

Esu užsiėmęs, skubu. Bet kai baigiu darbus, prieinu prie jo lėkštės, įdedu savo žuvies dalį jau išvalytą nuo ašakų.

Miglius be žado spokso į mane. Prispaudžia sulaužytą letenėlę ir klausiamai mykteli.

Pakeliu jį ant rankų ir, priglausdamas prie veido, sakau:
Gal ir nevykėlis aš, bet jei turiu tokią žmoną ir tokį katiną, tai esu laimingiausias nevykėlis pasaulyje. Ir pabučiuoju jį į snukutį.

Katinas tyliai sumurkia ir stumtelia galva man į skruostą. Pastatau jį ant grindų, Miglius, šnopuodamas nuo skausmo, ima valgyti savo žuvį, o mes su Danute apsikabinę stebime jį ir šypsomės.

Nuo tada Miglius miega tik su manimi. Jis pažvelgia man į akis, o aš meldžiu Dievą tik vieno
Kad dar daug metų galėčiau matyti jį ir savo žmoną šalia.

Man daugiau nieko nereikia.
Tikrai.

Nes tai ir yra pati tikriausia laimė.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

one × three =

Katinas miegojo su mano žmona. Atsirėmęs į ją nugarėle, keturiomis letenėlėmis stūmė mane lauk iš lovos. O ryte žiūrėjo išdidžiai ir su pašaipa. Pykausi, bet nieko negalėjau padaryti – numylėtinis, matote. Meilūnas ir saulutė. Žmona kvatojosi, o man juokinga visai nebuvo. Tam pačiam „meilūnui“ kepama žuvytė, išrinktos visos ašakos, o traški, gardi odegytė tvarkingai sukraunama kalneliu šalia dar garuojančių, sultingų gabaliukų jo dubenėlyje. Katinas apdovanodavo mane kreiva pašaipėle: „Esi nevykėlis, tikrasis numylėtinis ir šeimininkas čia – aš.“ Man atitekdavo tik tai, kas jam netiko. Trumpai tariant, iš jo dėmesio trūko visko – ir kandumo, ir keršto, ir karo… O kartais mano šlepetėse ar batuose atsidurdavo „vėluojančios minos“. Žmona juokėsi – „Nėra ko ant jo pykti“, ir glostė savo saulutę. Pilkas katinas žvelgė į mane su atlaidžiu pranašumu. Atsidūsėjau. Ką padarysi? Viena žmona – dėl to ištarti daugiau čia nėra ką. Teko taikstytis… Bet štai to ryto istorija… To ryto ruošiantis į darbą išgirdau iš koridoriaus žmonos šauksmą. Sutrikęs puoliau ten ir pamačiau – šeši kilogramai pasišiaušusios vilnos, nagų ir siaubingos nuotaikos šuoliavo ant žmonos kaip jautis ant raudonos skepetės. Pamatęs mane, žvėris pašoko man ant krūtinės ir stumteliu pargriovė ant grindų. Pakilęs griebiau kėdę, išstūmiau prieš save kaip skydu ir nutempiau žmoną į miegamąjį. Katinas, pašokęs, trenkėsi į kėdės kojelę ir suvilgo skausmingu klyksmu. Jį tai nesustabdė – puolė mus, kol uždarinėjome miegamojo duris. Klausėmės šnypštimo už jų, o tada iš vaistinės išsiėmėme spiritą ir jodą – žaizdų netrūko. Žmona paskambino į darbą – paaiškino, kad mūsų katinas išprotėjo ir išdraskė mus – teks ne į darbą, o į ligoninę. Po jos skambučio taip pat paskambinau savo viršininkui ir viską jam atkartojau. Ir tada… Staiga žemė sudrebėjo, dundėjo namas. Virtuvėje išdužo langai, vonioje skilinė išorinė stiklo plokštė. Paleidau telefoną ant grindų. Įsivyravo kurtinanti tyla. Pamiršę katiną išlėkėme į virtuvę ir pažvelgėme pro langą… Prie namo žiojojo milžiniška duobė. Aplink – išdraskyti automobiliai. Tai buvo kaimyno dujinis sunkvežimiukas su keliais balionais – matyt, jis ir sprogo. Aikštelėje mėtomos apverstos mašinos. Rodos, žvėriškai stengiasi pasivyti, o tolumoje kaukia policijos ir greitosios sirenos. Sutrike apsisukome į katiną. Jis tupėjo kamputyje, prigludęs prie krūtinės sulaužyta dešiniąja priekine letenėle, tyliai verkė. Žmona sušuko, puolė prie jo, pakėlė ant rankų ir priglaudė. Griebiau automobilio raktus – lekiame pro laiptus, apeidami liftą. Visi septyni aukštai – nė žodžio. Atleiskit, nukentėję per sprogimą, bet mes turėjome savąjį sužeistąjį. Laimei, mūsų mašina stovėjo už namo – sėdę skubėjome pas pažįstamą veterinarą. Širdį drąskė katinai. Drąskė dar ir Tarybų laikų džiazo melodijos iš Miko Vaitkevičiaus „Du kavinėje“, tiesiog iš radijo… Po valandos, išėję iš gydytojo, žmona nešė savo brangenybę – o šis demonstruoja visiems apibintuotą letenėlę. Sužinoję, kas nutiko, kiti šeimininkai puolė glostyti mūsų katiną. Grįžus namo, žmona vėl kepė katinui jo mėgstamą žuvytę – išrinko ašakas, sudėjo traškią gardžią odelę į kalnelį. Man atiteko likučiai. Katinas, šlubuodamas trim letenėlėm, priėjo prie savo dubenėlio, raukėsi nuo skausmo ir žvelgė į mane. Bandė parodyti panieką – išėjo tik žvilgsnis pro skausmo grimasą. Buvau užsiėmęs, skubėjau, bet grįžęs atnešiau ir įdėjau į jo lėkštę savąją žuvies dalį – be ašakų. Katinas be žado spoksojo į mane, priglaudė dešinę priekį leteną prie krūtinės ir tyliai sumiauksėjo: „Kodėl?“ Pakėliau jį ant rankų ir prigludęs pasakiau: – Gal aš ir nevykėlis. Bet jei turiu tokią žmoną ir tokį katiną, esu laimingiausias nevykėlis visoje Lietuvoje. Ir pabučiavau jį į snukytį. Katinas tyliai murkė ir nosimi bakstelėjo man į skruostą. Padėjau jį ant žemės, jis, raukydamasis nuo skausmo, pradėjo valgyti savo žuvytę, o mes su žmona apsikabinę žiūrėjome ir šypsojome. Nuo tos dienos katinas miega tik su manimi. Pažvelgia man į akis, o aš kas vakarą prašau Dievo tik vieno: Kad duotų kuo daugiau metų matyti šalia žmoną ir katiną. Ir daugiau nieko nereikia. Iš tikrųjų. Nes tai ir yra tikra laimė – lietuviška laimė.