Skausminga kartėlio bedugnė sieloje „Internatas tavęs jau seniai laukia! Dingk iš mūsų šeimos!“ – iš visos širdies rėkiau drebėjančiu balsu. Mano pasipiktinimo objektas buvo pusbrolis Dimas. Dieve, kaip aš jį mylėjau vaikystėje! Kviečių spalvos plaukai, rugiagėlių akys, linksmas būdas – visas Dimas. …Giminės dažnai susirinkdavo prie šventinio stalo. Iš visų pusbrolių aš išskyriau būtent Dimą. Brolis mokėjo gražiai kalbėti, lyg nėrė mezginiu. Dar ir talentingai piešė. Per vakarą greitai primėtydavo penkis–šešis piešinius pieštuku. Žiūrėdavau ir lydydavausi – negalėdavau atitraukti akių nuo grožio. Slapta juos rinkdavau ir dėdavau į rašomąjį stalą – brangiai saugojau brolio kūrybą. Dimas buvo dviem metais vyresnis už mane. Kai Dima sulaukė keturiolikos, netikėtai mirė jo mama. Nepabudo… Iškilo klausimas – kur dėsis Dima? Visi pradėjo ieškoti jo tikrojo tėvo. Rasti jį buvo sunkoka – tėvai seniai išsiskyrę, o tėvas jau turėjo naują šeimą ir neketino drumsti jos ramybės. Tuomet visa giminė, tarsi sutartinai, gūžčiojo pečiais – savo rūpesčių pilna… Pasirodo, giminė tiktai šviesoje, o sutemus – nėr kaip rasti. Galų gale mano tėvai, turėdami du savus vaikus, prisiėmė globoti Dimą – juk jo mama buvo tėčio jaunesnė sesuo. Iš pradžių apsidžiaugiau, kad Dima dabar gyvens pas mus. Tačiau… Pirmąją jo buvimo dieną mūsų namuose mane suneramino mėgstamiausio pusbrolio elgesys. Mama, norėdama bent kiek paguosti našlaičiuką, paklausė: – Gal ko nors nori, Dima? Sakyk drąsiai. Ir Dima iškart pasakė: – Vaikiško geležinkelio. Turiu pasakyti, tai brangus žaislas buvo. Mane nemaloniai nustebino toks noras! Pagalvojau – juk tau mama mirė, artimiausias žmogus pasaulyje, o tu apie traukinius svajoji… Kaip taip galima? Tėvai nedelsdami nupirko Dimos svajonę. Ir tada prasidėjo… „Nupirkite man magnetofoną, džinsus, firminį švarką…“ Tai buvo aštuntasis dešimtmetis. Visi šie daiktai kainavo daug ir sunkiai buvo gaunami. Tėvai, apmažindami mums, vaikams, pildė našlaičio prašymus. Mes su broliu supratome ir nesiskundėme. …Kai Dimai suėjo šešiolika, prasidėjo mergaitės. Jis pasirodė esąs labai meilės kupinas jaunuolis. Dar daugiau – Dima pradėjo kabinėtis ir prie manęs, pusbrolės. Bet aš, buvusi sportininkė, puikiai išsisukdavau nuo jo nešvarių užmačių. Mes su Dimu netgi susimušdavome. Dažnai verkdavau upeliais. Tėvai nieko nežinojo. Nenorėjau jų liūdinti. Dažnai apie tokius reikalus vaikai nutyli. Kai duodavau atkirtį, Dima žaibiškai susirasdavo mano drauges. Ir jos, beje, stengėsi dėl jo dėmesio. …Dima dar ir vogė – be sąžinės graužaties ir nesigėdydamas. Pamenu, turėjau taupyklę. Taupiau iš mokyklinių pusryčių tėvams dovanoms. Vieną dieną – taupyklė tuščia! Dima – neėmiau, kad ir kankink. Dieve, net neparaudo! Net nesumišo. Man širdis plyšo! Kaip taip galima gyventi vienuose namuose ir vogti? Dima, lyg vandalas, griovė mūsų šeimos pamatus. Pyktis liesdavosi, o Dima nuoširdžiai nesuprato mano susierzinimo. Jam atrodė, kad visi jam skolingi. Jį pradėjau nekęsti. Ir tada surikau iš visų jėgų: – Išeik iš mūsų šeimos! Pamenu, išrėžiau Dimai viską – tiek, kad į kepurę nesurinksi… Mama vos nuramino. Nuo tada Dima man nebeegzistavo. Visiškai jį ignoravau. Paskui paaiškėjo: giminės žinojo, koks „vaisius“ yra Dima. Visi gyvenome skirtinguose rajonuose, tad jiems teko matyti šį bei tą… Buvę Dimos mokytojai perspėjo tėvus: „Veltui tokį sunkų naštą užsikrovėt. Dima ir jūsų vaikus sugadins.“ …Naujoje mokykloje atsirado mergaitė Katia. Ji visam gyvenimui pamilo Dimą. Vedė ją vos baigęs mokyklą. Susilaukė dukters. Katia kantriai kentės vyro išdaigas, jo nesibaigiančius melus ir daugybę išdavysčių. Kaip sakoma, mergina vargo – ištekėjusi dar daugiau vargo rado. Visą gyvenimą Dima plačiai naudosis Katies meile, kuri tarsi prie jo siela prigijo. …Dimą pašauks į armiją. Tarnaus Kazachstane. Ten Dimai atsiras kita šeima. Kaip? Tikriausiai susirado per atostogas. Po tarnybos jis ten ir pasiliks, nes ten gimė sūnus. Katia ilgai negalvodama vyksta į Kazachstaną ir visais būdais parsiveža vyrą atgal. Tėvai taip ir nesulaukė dėkingumo žodžio iš Dimos. Nors jį priėmė visai ne dėl to. … Dabar Dimui Eugenijui – 60 metų. Jis – uolus stačiatikių bažnyčios lankytojas. Su Katia turi penkis anūkus. Atrodo, viskas gerai, bet kartėlis dėl santykių su Dima išliko iki šiol… Ir su medumi nenurysiu…

Kartus dugne sielos

Seniai jau internatas tavęs ilgisi! Rūpinkis, palik mūsų šeimą! mano balsas lūžo ir plyšo, kai išrėkiau šiuos žodžius.

Mano pasipiktinimo objektas buvo pusbrolis Dainius.

Dieve, kaip vaikystėje jį mylėjau! Šviesūs, geltoni kaip javai plaukai, melsvos kaip rugiagėlės akys, kikenanti, linksmumu trykštanti prigimtisštai koks buvo Dainius.

Giminės dažnai rinkdavosi aplink stalą šventėms. Iš visų pusbrolių ir pusseserių Dainių mėgau labiausiai. Jis mokėjo kalbėti, tarsi nėrė pinutėmis, ir piešė meistriškai. Kartais vakarais, kol kiti kalbėdavo ar žaistų, Dainius brūkštelėdavo penkis-šešis piešinius grafitiniu pieštuku. Aš slapta juos surinkdavau ir dėdavau į savo stalčių brangiai saugodavau brolio kūrybą.

Dainius buvo dviem metais vyresnis už mane.

Kai jam suėjo 14, netikėtai mirė jo mama. Ryte nepabudo…

Teko spręstikur pritapti Dainiui? Pirmiausia puolė ieškoti jo tėvo. Bet tas, jau seniai išsiskyręs su Dainiaus mama, gyveno su kita šeima nesiruošiu griauti susiklosčiusio gyvenimo, atrėžė. O kiti giminės susigūžė pečiais: esą patys turim rūpesčių, vaikus, gyvenimą Paaiškėjo, kad artimųjų būna daug, kol ištinka bėda tada visi lyg į žemę sulenda.

Galiausiai, nors ir patys turėdami du vaikus, mano tėvai priėmė Dainių globoti. Mama Dainiui buvo tėčio jaunesnioji sesuo.

Iš pradžių apsidžiaugiau, kad Dainius gyvens su mumis. Tačiau…

Jau pirmą vakarą jo elgesys mane nudilgino keistumu. Mama, norėdama paguosti našlaitį, paklausė:

Gal ko nors nori, Dainiau? Nesivaržyk, norėk!

Dainius nė nemirktelėjęs pasakė:

Noriu žaislinio traukinio.

O toks žaislas kainavo nemažai litų. Mane nustebino tas noras juk ką tik praradai mamą, o tavo mintys apie žaislus… Kaip taip galima?

Tėvai netruko nupirkti Dainiaus svajonę. Ir prasidėjo nupirkite magnetofoną, džinsus, firminę striukę… Tai vis buvo aštuntasis dešimtmetis: tokie daiktai brangiai kainavo ir jų gauti buvo sunku. Tėvai tenkino Dainiaus užgaidas, apribodami mus, savo vaikus. Aš su broliu suvokėm, nesiskundėm.

Kai Dainiui suėjo 16, prasidėjo merginos. Brolis buvo geidulingas, net ir mane, pusserę, bandė virinti. Bet aš, sportininkė, mokėjau išsisukti nuo jo murzinos priežiūros net mušėmės. Verkiau, kaip vagas lietaus bet tėvams nesakiau, nenorėjau skaudinti. Apie intymius dalykus vaikai juk nutili.

Pralaimėjęs su manimi, Dainius staiga perėjo prie mano draugių o šios net varžėsi dėl jo dėmesio!

Dar Dainius vagiliaudavo. Be gėdos. Rinkau taupymo dėžutėje pinigus, atsisakydama mokyklinių bandelių, svajodama nupirkti tėvams dovanų. Vieną rytą tuščia! Dainius kratėsi visko, sakė, nesuėmei tikrai! Ak, neparaudo, nesutrikęssielą draskė neviltis. Suprantu: gyveni vienuose namuose, o vagystė? Jis, lyg vėtra, laužė mūsų šeimos vertybes. Pykau ir dūmojausi, kaip pelė ant kruopos, o Dainius nesuvokė, kur bėda jis manė, kad visi jam skolingi. Nebegalėjau jo pakęsti ir vieną dieną riktelėjau iš visų jėgų:

Eik iš mūsų šeimos!

Pamenu, Dainių pliekiau žodžiais, kiek tik ištverė burna. Apipyliau priekaištais nei surinksi, nei sudėsi…

Mama vos mane sutramdė. Nuo tada Dainius man neegzistavo. Ignoravau jį kaip galėjau. Vėliau paaiškėjogiminės žinojo, koks tas Dainius “obuolys”. Jie gyveno kitoje miesto dalyje mes iš vis kito rajono.

Dainiaus buvę mokytojai dar įspėjo mano tėvus: nereikėjo tokios naštos prisiimti, sugadins ir jūsų vaikus.

Naujoje mokykloje Dainius rado merginą Jekateriną. Ji pamilo Dainių iki gyvenimo galo. Po mokyklos ištekėjo už jo, pagimdė duktę. Kantriai pakėlė vyro vėjus, melą, neištikimybes. Kaip sakoma, sėdėtas vargas vėl dvigubai grįžo, išėjai už vyro laimės dar mažiau.

Dainius visą gyvenimą naudojosi Jekaterinos meile, kuri, regis, buvo jam priskilusi prie širdies.

Dainių paėmė į kariuomenę. Tarnavo Kazachstane. Ten susikūrė atsarginę šeimą. Kaip? Matyt, spėdavo per atostogas Po tarnybos Dainius liko Kazachstane ten gimė jam sūnus.

Jekaterina nei ilgai svarstė, nei dvejojo išvažiavo į Kazachstaną ir, visais būdais, parvežė vyrą atgal į Lietuvą, į šeimą.

Mano tėvai taip ir nesulaukė iš Dainiaus dėkingumo. Nors dėl to jo tikrai nesiėmė globoti.

Dabar Dainiui Baltrui 60 metų. Jis nuolankus vietinės cerkvės lankytojas. Su Jekaterina turi penkis anūkus.

Regis, viskas lyg ir gerai, bet kartėlis dėl Dainiaus vis dar plaukioja mano sielos gelmėse…

Ir su medumi valgyti nesinori.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

20 − 4 =

Skausminga kartėlio bedugnė sieloje „Internatas tavęs jau seniai laukia! Dingk iš mūsų šeimos!“ – iš visos širdies rėkiau drebėjančiu balsu. Mano pasipiktinimo objektas buvo pusbrolis Dimas. Dieve, kaip aš jį mylėjau vaikystėje! Kviečių spalvos plaukai, rugiagėlių akys, linksmas būdas – visas Dimas. …Giminės dažnai susirinkdavo prie šventinio stalo. Iš visų pusbrolių aš išskyriau būtent Dimą. Brolis mokėjo gražiai kalbėti, lyg nėrė mezginiu. Dar ir talentingai piešė. Per vakarą greitai primėtydavo penkis–šešis piešinius pieštuku. Žiūrėdavau ir lydydavausi – negalėdavau atitraukti akių nuo grožio. Slapta juos rinkdavau ir dėdavau į rašomąjį stalą – brangiai saugojau brolio kūrybą. Dimas buvo dviem metais vyresnis už mane. Kai Dima sulaukė keturiolikos, netikėtai mirė jo mama. Nepabudo… Iškilo klausimas – kur dėsis Dima? Visi pradėjo ieškoti jo tikrojo tėvo. Rasti jį buvo sunkoka – tėvai seniai išsiskyrę, o tėvas jau turėjo naują šeimą ir neketino drumsti jos ramybės. Tuomet visa giminė, tarsi sutartinai, gūžčiojo pečiais – savo rūpesčių pilna… Pasirodo, giminė tiktai šviesoje, o sutemus – nėr kaip rasti. Galų gale mano tėvai, turėdami du savus vaikus, prisiėmė globoti Dimą – juk jo mama buvo tėčio jaunesnė sesuo. Iš pradžių apsidžiaugiau, kad Dima dabar gyvens pas mus. Tačiau… Pirmąją jo buvimo dieną mūsų namuose mane suneramino mėgstamiausio pusbrolio elgesys. Mama, norėdama bent kiek paguosti našlaičiuką, paklausė: – Gal ko nors nori, Dima? Sakyk drąsiai. Ir Dima iškart pasakė: – Vaikiško geležinkelio. Turiu pasakyti, tai brangus žaislas buvo. Mane nemaloniai nustebino toks noras! Pagalvojau – juk tau mama mirė, artimiausias žmogus pasaulyje, o tu apie traukinius svajoji… Kaip taip galima? Tėvai nedelsdami nupirko Dimos svajonę. Ir tada prasidėjo… „Nupirkite man magnetofoną, džinsus, firminį švarką…“ Tai buvo aštuntasis dešimtmetis. Visi šie daiktai kainavo daug ir sunkiai buvo gaunami. Tėvai, apmažindami mums, vaikams, pildė našlaičio prašymus. Mes su broliu supratome ir nesiskundėme. …Kai Dimai suėjo šešiolika, prasidėjo mergaitės. Jis pasirodė esąs labai meilės kupinas jaunuolis. Dar daugiau – Dima pradėjo kabinėtis ir prie manęs, pusbrolės. Bet aš, buvusi sportininkė, puikiai išsisukdavau nuo jo nešvarių užmačių. Mes su Dimu netgi susimušdavome. Dažnai verkdavau upeliais. Tėvai nieko nežinojo. Nenorėjau jų liūdinti. Dažnai apie tokius reikalus vaikai nutyli. Kai duodavau atkirtį, Dima žaibiškai susirasdavo mano drauges. Ir jos, beje, stengėsi dėl jo dėmesio. …Dima dar ir vogė – be sąžinės graužaties ir nesigėdydamas. Pamenu, turėjau taupyklę. Taupiau iš mokyklinių pusryčių tėvams dovanoms. Vieną dieną – taupyklė tuščia! Dima – neėmiau, kad ir kankink. Dieve, net neparaudo! Net nesumišo. Man širdis plyšo! Kaip taip galima gyventi vienuose namuose ir vogti? Dima, lyg vandalas, griovė mūsų šeimos pamatus. Pyktis liesdavosi, o Dima nuoširdžiai nesuprato mano susierzinimo. Jam atrodė, kad visi jam skolingi. Jį pradėjau nekęsti. Ir tada surikau iš visų jėgų: – Išeik iš mūsų šeimos! Pamenu, išrėžiau Dimai viską – tiek, kad į kepurę nesurinksi… Mama vos nuramino. Nuo tada Dima man nebeegzistavo. Visiškai jį ignoravau. Paskui paaiškėjo: giminės žinojo, koks „vaisius“ yra Dima. Visi gyvenome skirtinguose rajonuose, tad jiems teko matyti šį bei tą… Buvę Dimos mokytojai perspėjo tėvus: „Veltui tokį sunkų naštą užsikrovėt. Dima ir jūsų vaikus sugadins.“ …Naujoje mokykloje atsirado mergaitė Katia. Ji visam gyvenimui pamilo Dimą. Vedė ją vos baigęs mokyklą. Susilaukė dukters. Katia kantriai kentės vyro išdaigas, jo nesibaigiančius melus ir daugybę išdavysčių. Kaip sakoma, mergina vargo – ištekėjusi dar daugiau vargo rado. Visą gyvenimą Dima plačiai naudosis Katies meile, kuri tarsi prie jo siela prigijo. …Dimą pašauks į armiją. Tarnaus Kazachstane. Ten Dimai atsiras kita šeima. Kaip? Tikriausiai susirado per atostogas. Po tarnybos jis ten ir pasiliks, nes ten gimė sūnus. Katia ilgai negalvodama vyksta į Kazachstaną ir visais būdais parsiveža vyrą atgal. Tėvai taip ir nesulaukė dėkingumo žodžio iš Dimos. Nors jį priėmė visai ne dėl to. … Dabar Dimui Eugenijui – 60 metų. Jis – uolus stačiatikių bažnyčios lankytojas. Su Katia turi penkis anūkus. Atrodo, viskas gerai, bet kartėlis dėl santykių su Dima išliko iki šiol… Ir su medumi nenurysiu…