„Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama…” Ji pažvelgė į juos. Aurelija ir Romas visą gyvenimą skurdo. Moteris jau buvo praradusi viltį sulaukti laimingesnio ir sėkmingesnio gyvenimo. Kadaise jauna ir įsimylėjusi, ji svajojo apie šviesią ateitį. Tačiau gyvenimas klostėsi visai kitaip, nei įsivaizdavo. Romas dirbo sunkiai, uždirbo mažai. Be to, Aurelija pastojo. Vienas po kito gimė trys sūnūs. Aurelija jau seniai nedirbo. Vien vyro atlyginimo toli neužteko. Vaikai augo, jiems reikėjo drabužių ir avalynės. Visas uždarbis išeidavo maistui, dar mokesčiai ir kiti būtiniausi dalykai. Dvylika metų tokio gyvenimo paliko ryškų pėdsaką jų šeimoje. Romas pradėjo gerti. Visus pinigus parsinešdavo namo, bet kasdien grįždavo neblaivus. Dėl tokio gyvenimo Aurelija pradėjo prarasti pasitikėjimą vyru. Vieną vakarą jis grįžo namo girtas ir į rankas laikė pradėtą butelį degtinės. Aurelija neištvėrė, išplėšė jį iš rankų ir pati išgėrė. Nuo to laiko ir ji pradėjo gerti. Po kiek laiko pasidarė lyg ir lengviau. Visos bėdos atrodė dingusios. Ji net sugebėjo šiek tiek pralinksmėti. Nuo tada Aurelija beveik kasdien laukdavo, kada vyras parneš alkoholio. Netrukus gėrė jau kartu. Aurelija užmiršo vaikus. Kaimynai stebėjosi, kaip degtinė gali taip pakeisti žmogų. Vėliau berniukai vis dažniau eidavo prašyti maisto po kaimą. Kartą kaimynas neištvėrė ir ištarė: — Aurelija, gal geriau atiduok vaikus į vaikų namus, nei palik mirti iš bado. Kiek tu gali gerti ir apie vaikus negalvoti? Aurelija ilgai atsimins tuos žodžius. Mintys apie juos jos neapleido. Gal ir būtų buvę lengviau, jei vaikai nelakstytų visur po kojomis. Praėjus kažkiek laiko, Aurelija ir Romas visai nuleido rankas dėl vaikų. Taip berniukai atsidūrė vaikų namuose. Jie verkė ir laukė mamos bei tėčio, bet šie neatsiliepė. Aurelija ir Romas jau net nebemąstė apie sūnus. Taip praėjo keleri metai. Vienas po kito berniukai paliko vaikų namus. Gavo mažyčius vieno kambario butelius. Bet vis dėlto turėjo kur gyventi. Visi susirado darbą. Visada palaikė vieni kitus. Apie tėvus nekalbėjo, bet giliai širdyje vis norėjo juos pamatyti ir paklausti, kodėl šie taip pasielgė. Vieną dieną visi susitiko ir kartu išvažiavo pas mamą į namus. Kelyje sutiko mamą — ji vos galėjo paeiti. Ji praėjo pro šalį net nepastebėjusi savo sūnų. — Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama… Ji žiūrėjo į juos tuščiomis akimis. Ir tik po akimirkos atpažino. Pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Bet kaip ją atleisti? Sūnūs stovėjo ir nežinojo, ką pasakyti. Vėliau nusprendė — nesvarbu kokia buvo, ji yra jų mama. Ir atleido.

Mama, mes tai mes… tavo vaikai… Mama… ramiai prabyla vienas iš jų, kai moteris pakelia žvilgsnį.

Austėja ir Rapolas visą savo gyvenimą gyvena skurde. Moteris jau seniai prarado viltį džiaugtis laimingu ir sočiu gyvenimu. Kadaise ji jauna buvo įsimylėjusi ir tikėjosi šviesios ateities abiem. Tačiau gyvenimas pasisuko visai kitaip nei ji įsivaizdavo. Rapolas, dirbdamas sunkiai, uždirbdavo menkus pinigus. Tuo metu Austėja laukėsi. Gimė trys sūnūs vienas po kito. Austėja neturėjo jėgų ir galimybių dirbti. Vien Rapolo atlyginimas sunkiai tenkino jų poreikius. Vaikai augo jiems reikėjo drabužių, batų.

Visas atlyginimas išeidavo maistui. Pridėjus dar komunalines paslaugas ir kitas išlaidas. Dvylika metų tokio gyvenimo palaužė šeimą. Rapolas pradėjo gerti. Vis dar atnešdavo algą namo, tačiau kasdien grįždavo neblaivus. Austėja pamažu liovėsi tikėti ir juo, ir pačia gyvenimo prasme. Vieną dieną vyras parėjo namo jau gerokai apgiręs rankoje dar pusiau tuščias degtinės butelis. Austėja neištvėrė, išplėšė jam butelį iš rankų ir pati jį išgėrė. Nuo to vakaro ji pradėjo gerti kartu su vyru.

Laikui bėgant ji jautėsi geriau. Visi rūpesčiai, atrodė, nyksta. Jai dar ir nuotaika pagerėdavo. Nuo tada ji laukė, kada vyras vėl parneš degtinės. Taip abu kartu pradėjo gerti kasdien.

Austėja pamiršo vaikus. Kaimo žmones stebino, kaip degtinė gali žmogų taip pakeisti. Vėliau jos sūnūs pradėjo eiti per kiemus prašyti duonos. Vieną dieną viena kaimynė, daugiau nebegalėdama žiūrėti, tarė:

Austėja, geriau jau atiduok juos į vaikų namus, nei palik mirti iš bado. Kiek galit gerti ir nė karto nepagalvoti apie savo vaikus?

Austėjai šie žodžiai įsirėžė į širdį. Vis sukosi mintyse. Gal iš tikrųjų būtų buvę lengviau, jei vaikai nesisuktų po kojomis. Po kiek laiko Austėja ir Rapolas tiesiog atsisakė savo vaikų. Sūnus išvežė į vaikų namus. Jie verkdami laukė, kada mama ar tėtis ateis jų pasiimti, bet niekas taip ir neatėjo. Austėja ir Rapolas beveik nebeprisimena savo sūnų.

Taip praėjo keleri metai. Vienas po kito berniukai išėjo iš vaikų namų. Visi gavo mažus vieno kambario butus bet bent jau turėjo stogą virš galvos. Kiekvienas susirado darbą. Vieni kitus visada rėmė ir padėjo. Jie niekada nekalbėjo apie tėvus, tačiau širdyje troško pasikalbėti ir paklausti kodėl taip pasielgė.

Vieną dieną visi susitiko, sėdo į mašiną ir nuvažiavo prie tėvų namų. Pakeliui sutiko mamą, sunkiai slenkančią takeliu link namų. Ji praėjo pro juos, net nepažvelgusi į sūnus.

Mama, mes čia… tavo vaikai… Mama…

Ji pakėlė į juos tuščias akis. Tada atpažino.

Pradėjo verkti ir prašyti atleidimo. Bet kaip atleisti už viską, kas buvo? Sūnūs stovėjo tyloje nežinojo, ką ištarti. Bet tada suprato: kad ir kokia ji, ji yra jų mama. Todėl atleido.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two × 4 =

„Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama…” Ji pažvelgė į juos. Aurelija ir Romas visą gyvenimą skurdo. Moteris jau buvo praradusi viltį sulaukti laimingesnio ir sėkmingesnio gyvenimo. Kadaise jauna ir įsimylėjusi, ji svajojo apie šviesią ateitį. Tačiau gyvenimas klostėsi visai kitaip, nei įsivaizdavo. Romas dirbo sunkiai, uždirbo mažai. Be to, Aurelija pastojo. Vienas po kito gimė trys sūnūs. Aurelija jau seniai nedirbo. Vien vyro atlyginimo toli neužteko. Vaikai augo, jiems reikėjo drabužių ir avalynės. Visas uždarbis išeidavo maistui, dar mokesčiai ir kiti būtiniausi dalykai. Dvylika metų tokio gyvenimo paliko ryškų pėdsaką jų šeimoje. Romas pradėjo gerti. Visus pinigus parsinešdavo namo, bet kasdien grįždavo neblaivus. Dėl tokio gyvenimo Aurelija pradėjo prarasti pasitikėjimą vyru. Vieną vakarą jis grįžo namo girtas ir į rankas laikė pradėtą butelį degtinės. Aurelija neištvėrė, išplėšė jį iš rankų ir pati išgėrė. Nuo to laiko ir ji pradėjo gerti. Po kiek laiko pasidarė lyg ir lengviau. Visos bėdos atrodė dingusios. Ji net sugebėjo šiek tiek pralinksmėti. Nuo tada Aurelija beveik kasdien laukdavo, kada vyras parneš alkoholio. Netrukus gėrė jau kartu. Aurelija užmiršo vaikus. Kaimynai stebėjosi, kaip degtinė gali taip pakeisti žmogų. Vėliau berniukai vis dažniau eidavo prašyti maisto po kaimą. Kartą kaimynas neištvėrė ir ištarė: — Aurelija, gal geriau atiduok vaikus į vaikų namus, nei palik mirti iš bado. Kiek tu gali gerti ir apie vaikus negalvoti? Aurelija ilgai atsimins tuos žodžius. Mintys apie juos jos neapleido. Gal ir būtų buvę lengviau, jei vaikai nelakstytų visur po kojomis. Praėjus kažkiek laiko, Aurelija ir Romas visai nuleido rankas dėl vaikų. Taip berniukai atsidūrė vaikų namuose. Jie verkė ir laukė mamos bei tėčio, bet šie neatsiliepė. Aurelija ir Romas jau net nebemąstė apie sūnus. Taip praėjo keleri metai. Vienas po kito berniukai paliko vaikų namus. Gavo mažyčius vieno kambario butelius. Bet vis dėlto turėjo kur gyventi. Visi susirado darbą. Visada palaikė vieni kitus. Apie tėvus nekalbėjo, bet giliai širdyje vis norėjo juos pamatyti ir paklausti, kodėl šie taip pasielgė. Vieną dieną visi susitiko ir kartu išvažiavo pas mamą į namus. Kelyje sutiko mamą — ji vos galėjo paeiti. Ji praėjo pro šalį net nepastebėjusi savo sūnų. — Mama, čia mes, tavo vaikai… Mama… Ji žiūrėjo į juos tuščiomis akimis. Ir tik po akimirkos atpažino. Pradėjo verkti ir atsiprašinėti. Bet kaip ją atleisti? Sūnūs stovėjo ir nežinojo, ką pasakyti. Vėliau nusprendė — nesvarbu kokia buvo, ji yra jų mama. Ir atleido.