Vyriški, baikite sekioti mane iš paskos! Juk sakiau, kad nešioju gedulą po vyro mirties. Nesuverkite manęs! Pradedu jūsų bijoti! mano balsas virpėjo, perėjo į šauksmą.
Prisimenu… Prisimenu… Bet man atrodo, kad gedite labiau savęs. Atleiskite, nesitraukė mano atkaklus gerbėjas.
Ilsėjausi Druskininkų sanatorijoje. Labiausiai norėjau tylos, gaivaus oro, medžių lapų šlamesio ir paukščių čiulbėjimo tik ne įkyrių nepažįstamųjų dėmesio. Prieš kelias savaites amžinybėn išėjo mano vyras Algis. Turėjau susitaikyti su atplėšta širdimi, išgedėti nuoskaudą.
Mes su vyru Algirdu remontavome butą, kaupėme eurus, taupėme, save ribojome ir štai… Algis susmuko tiesiog mūsų virtuvėje, greitoji atvyko per vėlai. Antras infarktas. Po laidotuvių likau viena, gyvenimas subyrėjo. Du paaugliai sūnūs, nebaigtas remontas, basa kančia. Kaip ištverti netektį?
Darbe paskyrė nemokamą sanatorijos kelialapį. Nenorėjau net išeiti iš namų. Kolegos privertė:
Tu ne pirma ir ne paskutinė našlė. Tu esi mama, Sigita. Privalai gyventi! Važiuok, atgauk kvapą, minčių susidėliok.
Išvykti man buvo sunku, bet paklusau.
Praėjo keturiasdešimt dienų nuo Algio mirties. Siela vis dar plakėsi kaip sužeistas paukštis.
Sanatorijoje apsigyvenau viename kambaryje su guvia, visada besišypsančia Audrone. Jos gyvybė, kaip pavasario saulė, liete liejosi, bet mane tai erzino. Savomis bėdomis nenorėjau dalytis. Kam jos reikia tokiam žmogui? Audronę į vakarinius pasimatymus kvietė veikėjas iš animacijos kambario žiūrėk tu man. Juk tokiose vietose visi vyrai: išsiskyrę, nelaimingi ar našliai. Aš gi savo spragų nežadėjau niekam leisti.
Nesiartink prie to, Audrone, perspėjau. Tikriausiai antrą ar trečią kartą išsiskyręs.
Audronė tik kvatojosi:
Oi, negąsdinkit manęs, Sigita! Ne pirmą kartą sparnus apdegiau…
Ir išlėkdavo vakarą sutikti. O aš savaitę tūnojau kambaryje, knygą žiūrėjau, turinį pamiršau, televizoriaus ekranas buvo tuščias, nesupratęs mano liūdesio.
Vieną rytą pabudau nežinau kaip pasaulis nušvito. Langas į mišką, laukų žolynus, ak, kaip gera! Nusprendžiau išeiti į pušyną, paklausyti čiulbėjimo, kvėpuoti švariu oru. Pakeliui susitikau nepažįstamąjį.
Jį buvau mačiusi valgykloje: smulkaus sudėjimo, žemas, akys atviros, keistas žvilgsnis. Žemutis, visad nepriekaištingai nusiskutęs, tvarkingais batais, rūbai tarsi ką tik iš parduotuvės vitrinos. Kiekvieną vakarą prie mūsų staliuko jis paduodavo man varpelių žiedų puokštelę. Jų čia visur priviso. Man buvo malonu, bet to nenorėjau pripažinti.
Vieną vakarą jis prisėdo šalia.
Nuobodžiaujat, ponia? saldžiu balsu paklausė.
Ne, atsakiau trumpai.
Nemeluokite, Sigita. Jūsų veidas liūdnas. Gal galiu padėti? vėl primygtinai rėžė jis.
Gedžiu vyro. Dar klausimų yra? pasakiau, šluostydama rankas servetėle ir keldamasi nuo stalo. Norėjau, kad dialogas baigtųsi.
Atleiskite, nežinojau. Užjaučiu. Bet gal vis dėlto… Susipažinkim. Esu Valentinas, skubėjo prisistatyti.
Mačiau: jis bijojo manęs netekti.
Sigita, atsakiau, sunkiai rinkdama žodžius, ir tuoj pat pasitraukiau.
Nuo to vakaro prie mano vakarienės stalo tvirtai įsitaisydavo Valentinas su vaza varpelių. Neįkyriai, bet žvilgsnyje užslėptas troškimas. Savo santykių plėtoti nenorėjau. Valentinas nesitraukė. Pradėjo kartu eiti į pasivaikščiojimus. Net savo batus rinkausi žemesnius, kad nebūtų akivaizdu, jog ir taip jį lenkiu ūgiu.
Valentinui nerūpėjo nei stotas, nei plikė. Greičiausiai jis žavesį kėlė savo balsu; tokio hipnotizuojančio tembro dar nebuvau girdėjusi. Atrodė, sandūras jau užveržtos, manęs laukė iš anksto suraizgytos pinklės.
Buvo vakarų, kai eidavome kartu į šokius, važiuodavome į miestą pirkti obuolių Valentinas vis mėgino mane prisivilioti į savo kambarį arbatos. Likau tarsi nukalta vietoje nepasidaviau.
Jis priminė:
Sigute, rytoj tu jau išvažiuoji. Gal dar užeisi į mano kambarį taurieti arbatos? Sutemom juk
Reikia pagalvoti, nutaikiau neapibrėžtai.
Atėjo paskutinis vakaras sanatorijoje. Nenorėdama Valentinos įžeisti, sutikau ateiti. Nors žinojau, kuo viskas baigsis.
Stalas jo kambaryje buvo padengtas, vaišių netrūko, stalo įrankiai aišku, iš valgyklos. Gausiai išpilta taurė šampano. Valentinas mandagiai pasodino.
Pradėkim, Sigute? Neįsivaizduoju, kaip rytoj be tavęs. Palik adresą, būtinai atvažiuosiu, nuliūdęs kalbėjo Valentinas.
Pamirši jau kitą dieną. Žinau aš jus, vyrus. Už ką geriame, Valiau? jau viskam pasiruošusi paklausiau.
Dar nesupratai? Už meilę, Sigute, už meilę, pakėlė taurę Valentinas.
Rytą pabudome susiglaudę. Dieve, kodėl stoviniavau vienuolika dienų, lyg kvaila kiaulaitė… Tiek prarasta laiko! Įsimylėjau kaip mokinukė. O šiandien reikia krautis lagaminus ir išvažiuoti.
Atsisveikinau su Audrone ji sėdėjo ant lovos ir verkė.
Kas atsitiko, Audra? paklausiau.
Laukiuosi, Sigita. Net nežinau nuo ko, žliumbė mergina.
Tas tavo pokštininkas? bandžiau išnarplioti, kas tėvas būsimo vaiko.
Nežinau Dar ir vienas iš kaimyninio poilsio namo… Jis vedęs, tyliai suniurnėjo Audronė.
Oi, Audra… Skambink tėvams, tevažiuoja, tegul aiškinasi. Kaip tave taip vieną paleido? Kol kas einam pas sanatorijos direktorių, gal išsiaiškins kas. pabandžiau padrąsinti.
Supakuota daiktus, pasijutau lyg namų netekusi. Tie dvidešimt keturi dienos čia tapo artimos. Ypač Valentinas.
Autobusas jau laukė prie vartų. Valentinas atėjo palydėti su varpelių puokšte rankoje. Apsiašarojau, stipriai apkabinau viskas. Trumpas romanas baigėsi. Širdis spaudėsi. Atrodė: tik pašauk, Valei, visiškai tavęs paklausyčiau
Mes su Valentinu gyvenome skirtinguose miestuose. Susirašinėjome tik laiškais. Ir vieną dieną laiškas mane pasiekė iš Valiuko žmonos. Ji viską žinojo apie mus ir parašė, kad neturėsiu jokių vilčių, nes jai trisdešimt, man keturiasdešimt, o vyras vis tiek pasiliks su ja. Neatsakiau. Kam?
Praėjus pusei metų netikėtai pasirodė Valentinas. Mano sūnūs išsigando, bet nieko nesakė.
Valentinas? Čia šiaip pravažiuoji? stebėjausi. (Norėjau išgirsti: Atvykau visam laikui.)
Ar priimsi, Sigute? Nenoriu išvykti, užstrigo tarpdury Valentinas.
Sūnūs nueidami į kambarį tik pasimurkė.
Užeik. Koks reikalas? Laišką žmonos atvežei? pašiepiau.
Atleisk, Sigute. Norėjau tau parašyti, bet žmona rado laišką… Pripažįstu kaltę. Mes išsiskyrėme, susigėdęs pasakė Valentinas.
Valiau, nežinojau, kad buvai vedęs… Niekas nebūtų nutikę. Ką dabar sugalvojai? nežinojau jo planų.
Susituokim, Sigutė, netikėtai pasiūlė Valentinas.
Nežinau… Juk mano sūnūs… Matot patys. Negaliu taip imti ir apsispręsti, dvejojau, nors širdyje džiaugiausi.
Vaikai nuostabu. Pas mane yra dešimties metų duktė, nustebino Valentinas.
Kaip duktė? Palikai ją? nesupratau.
Nejuokauk, Sigute. Kokių žingsnių? Imu Aleną pas save. Motina truputį geria. Gyvensim visi kartu kaip viena šeima, pribloškė mane jaunikis.
Palauk, Valentine, apie kokią vieną šeimą tu kalbi?! Nei tavo dukters nepažįstu, nei tu mano berniukų. Reikia laiko. Leisk persigalvoti, pasikalbėti su savo vaikaičiais. Užteks. Einu tau paruošti vakarienę, jauniky su uodega, nusijuokiau.
Draugiškos šeimos vis dėlto nebuvo. Ginčai, barniai, trankymasis durimis. Skirtingi visi. Ne kiekvienas gali žengt žingsnį atgal per kivirčą.
Laikas bėgo. Vyresnysis sūnus Andrius ir Valiaus duktė Alena susituokė ir abu nusisuko nuo mūsų. Prisimindavo kažkokias senas nuoskaudas, prikaišiojo, kad išardėme šeimas, kad Valentinas paliko geriančią žmoną, o aš kad būdama našlė neturėjau teisės ištekėti dar kartą. Andrius su Alena išsikėlė nuomotis butą.
Aš su Valentinu tik pečiais traukėme ir toliau nuoširdžiai mylėjome viens kitą.
Praėjo metai.
Mūsų vaikai nerodėsi. Alena paskambindavo Valentinui tik jo gimtadienio proga.
Praėjus trims metams, jie pakvietė mus į svečius. Nuėjome nesuprasdami, kas laukia.
Pasirodo, Alena ir Andrius susilaukė sūnaus. Tai buvo mūsų bendras anūkas su Valentinu. Tiek džiaugsmo! Prie stalo jie atsiprašė, sakydami: gyvenimas įvairus, kartais reikia mokėti atleisti, pagarbinti tėvus juk jie mums davė gyvenimą. Todėl mažylį pavadino Mantas kad šeimoje viešpatautų ramybė.
Štai tokia su Valentinu mūsų naujai gimusi, lietuviška laimė.






