Mano brolis nusprendė gyventi su savo anyta, ir vis dar nesuprantame, kodėl jis taip pasielgė…
Mano jaunesnysis brolis vedė labai anksti vos sulaukęs aštuoniolikos. Atrodė, kad jam pačiam svarbiausia buvo kuo greičiau parodyti, jog yra nepriklausomas.
Nuo pat jo gimimo rūpinausi juo tarsi motina, o vaikystė man baigėsi tą dieną, kai brolį parsivežė iš ligoninės. Kai jis paaugo, susituokė ir išsikraustė, jo gyvenimas smarkiai pasikeitė, deja, ne į gerąją pusę.
Žmona, su kuria jis vedė taip pat jaunas būdamas, turėjo stiprų, bet gana atstumiantį charakterį. Jau per pirmą mūsų pažintį jutau, kad ji mums nepriklauso nei delikateso, nei mandagumo, išvaizda irgi nepelnė mūsų palankumo. Nesupratau, ką mano brolis joje matė. Jie apsigyveno bute Šiauliuose, visai šalia jos motinos namų. Uošvis buvo tylus ir keistas, dažnai tik linktelėdavo vietoj žodžių. Anyta mėgo viską valdyti, vadovauti jos žodžiai buvo įsakymas, kurį turėjo vykdyti visi. Ji nuolat kritikavo brolį, o jo žmona lygiai taip pat nebuvo patenkinta.
Tai, kaip elgėsi su mano broliu, versdavo mane kunkuliuoti iš pykčio. Bandžiau su juo kalbėtis, tačiau jis vis kartojo, kad viskas gerai, kad žmona jį myli ir jie esą laimingi. Visgi laikui bėgant, brolio būdas ėmė keistis. Jis tapo panašus į savo uošvį retai išsakydavo nuomonę, dažniausiai tik gūžtelėdavo pečiais ar palinksėdavo galva. Tačiau po kurio laiko jo kantrybė išseko jis nebegalėjo to ištverti. Vieną dieną tyliai susikrovė daiktus ir išėjo, nė žodžio netaręs.
Tai buvo vaizdas, kurio nebūčiau pagalvojusi kada nors išvysti brolis, visada stiprus, dabar sudužęs Jis labai gailėjosi, kad taip anksti žengė į santuoką.
Kiekvienas žmogus turi savo kantrybės ribą. Kai ji persvarsta, ateina momentas, kai tyliai palieki gyvenimą, kuris tapo nepakeliamas.






