Pasirinkimas „O, pasirodo, Fedia seniai iki ausų vedęs…“ – atsiduso Svetė, sėdėdama ant suoliuko Kauno skvere, delne spaudžianti gydytojos siuntimą į ligoninę. Kambariokės bendrabutyje jai pavydėjo, kai matydavo kartu su žaviu, skaisčiai žydraakiu, plikai skustu tamsiaplaukiu vaikinu – atrodė, kad jai labai pasisekė su tokiu mandagiu kavalieriumi. Bet pavydėti, kaip paaiškėjo, nebuvo ko. Svetė suvirpėjo, prisiminusi pirmą ir paskutinį susitikimą su Fediaus žmona, kuri ją pagavo prie gamyklos vartų ir iš karto išdėstė, kiek tas „kavalierius“ ištikimas šeimai. – Na sveika! Atrodo, Svetlana, taip? – pradėjo ji. – O kas jūs? – krūptelėjo Svetė, įsitempusi po veriančiu aukštos, grakščios moters, peleninių plaukų žvilgsniu. – O aš – Olga, Fiodoro Mizinco žmona. – Ką?.. – O ką girdėjai! – ramiai tęsė moteris. – Dar viena paprasta, kiek tokių jūsų yra – medžiotojų svetimos laimės pasaulyje, įsikibus garbanoto šansu, kad vis tiek nieko neišeis… Ir taip toliau – šleifas nuoskaudų, pašaipų, nuvertinimų. Svetė vos ištvėrė pokalbį, mintyse skubėdama pabėgti nuo svetimos žmonos, kuri net nuotrauką su dukrom parodyti atnešė – štai, atseit laiminga šeima, o tu – tik trumpalaikė užgaida. Tą vakarą Fiodoras, kaip niekur nieko, vėl pasirodė su gėlėmis ir žadėjo amžiną meilę bei skyrybas, bet Svetė, susigraudinusi, išvijo jį pro duris. Praėjus kelioms savaitėms Svetė suprato, kad laukiasi. Visi „geranoriai“ Kauno gamyklos bendradarbiai vertė ją jaustis kaltai, lyg būtų pati kalta, pasitikėjusi žmogumi, kurio net nepažinojo. Bandė kalbėtis su Fedia – jis tik burbtelėjo „duosiu pinigų, pasirūpink“ ir kitą dieną iš darbo dingo visiems laikams. Svetė, suspaudusi siuntimą į ligoninę, lūkuriavo ant suoliuko – bijojo ir nežinojo, ką daryti. Staiga šalia atsisėdo nepažįstamas vaikinas stilingu kostiumu ir didžiule glėbiu bordo chrizantemų. – Skubate? – paklausė jis, pastebėjęs jos laikrodį. – Mano laikrodis vis bėga 10 minučių į priekį… – pratarė Svetė. – Bet dabar nuostabus bobų vasaros oras! – linksmai ištarė vaikinas, vis dalinosi savo džiaugsmais – kaip jį atrinko prestižinei vietai, kaip jam brangi mama, ir kad pirmajam atlyginimui nupirks kelionę prie jūros, kur mama niekad nėra buvusi… Svetė stebėjo jį, tarsi užburta, – nepažįstamas žmogus – bet sielai taip šilta. Po trumpo pokalbio, kai vaikinas su bordo chrizantemomis dingo, Svetė suplėšė siuntimą į mažus gabalėlius – mintyse džiaugdamasi, kad dar turi galimybę rinktis. Praėjo dvidešimt treji metai… – Mama, vėluoju! – prie veidrodžio skubėjo jų suaugęs sūnus Stasys, o Svetė jam perrišo bordo spalvos kaklaraištį. – Gal užteks nerimauti – su tokiu kaklaraiščiu tikrai priims į darbą! – šyptelėjo mama. Stasys pakštelėjo į skruostą ir nuskubėjo link stotelės – o Svetė, žvelgdama pro langą, staiga suprato, kad istorija kartojasi: jos sūnus dabar toks, koks prieš dvidešimt metų buvo tas nepažįstamas su chrizantemomis… Ir tą dieną, kai Stasys grįžo, laikydamas didžiulį bordo chrizantemų glėbį – sako, mama, mane priėmė, ir mes būtinai važiuosim prie jūros… Svetė suprato – padarė teisingą pasirinkimą. Štai toks mamos pasirinkimas – gyvenimą dovanojanti meilės pabaiga.

Pasirinkimas

O pasirodo, Paulius smarkiai apsivedęs atsiduso Rūta, sėdėdama ant suolelio mažame Vilniaus parke ir gniauždama kišenėje išrašą operacijai.

Kambariokės bendrabutyje jai tik pavydėjo, kai matydavo kartu su tamsiaplaukiu, žydraakiu, skustabarzdžiu gražuoliu, mane va, pasisekė, vyras kaip iš žurnalo viršelio. O pavydėti, kaip parodė gyvenimas, visai nebuvo ko.

Rūta dar labiau suraukė pečius, prisiminusi pirmą ir paskutinį susitikimą su Pauliaus žmona, kuri užklupo ją prie gamyklos vartų ir aiškiai išdėstė kortas.

Labas, atrodo tu Rūta? pradėjo namineis dažais balintais plaukais plieskianti aukšta, liekna moteris.

Prasau, jūs kas? Rūta net krūptelėjo nuo jos veriančio žvilgsnio.

O aš Jūratė, Pauliaus Žilinsko žmona.

Ką?…

Ką girdėjai!

Dar viena naivi, ramiai pareiškė moteris, kiek tokių jau buvo, niekada neužteks pirštų ant rankų ir kojų suskaičiuoti, visos tos laimės medžiotojos…

Jūs sau leidžiate per daug!

Klausyk, Jūratė atsargiai paėmė Rūtą už alkūnės, ar tu nesupranti pati? Aš žmona, mačiau tave su savo vyru ir tu dar čia man drąsiai į akis, užuot nuleidus galvą, tyliai pasišalinus Nors, žinai, taip elgiasi tik padorios moterys. Matyt, ne apie tave kalba.

Oi, tokių kaip tu jam buvo tiek, kiek pajėgsiu prisimint, visos tiktai nuotykiai, vėjai ir dulkės.

Tu jam trumpalaikis nuotykis, tiek žinių! Paleisk jį, neverta laukti tuščių pažadų.

Beje, mes turime dvi dukras. Ar rodyti šeimos nuotrauką? Ištraukė viena iš rankinės nuotrauką ir brūkštelėjo Rūtai po nosimi. Štai, žiūrėk, kaip atrodo tikroji meilė. Mes Palangoje prieš du mėnesius buvom…

Na?

Ko tau iš manęs reikia? Savo vyrą sudrausmink!

Sudrausminsiu, ramiai! Jis visai neseniai tą darbą gavo, alga solidi, atrodo viskas tvarkoj, o tada tu pasipainiojai… Paleisk jį po gerąja! Negaišk laiko veltui. Kiek tau trisdešimt?

Dvidešimt penkeri! įsižeidusi sušnabždėjo Rūta.

Tai va, ir laikas dar turi susirasi savo vyrą, pagimdyti spėsi. O Paulių paliki ramybėje.

Rūta daugiau nebelaukė, ką dar Jūratė pasakys. Kaip žvaigždžių ištikta, ji nužingsniavo nuo staiga sugriauto pasakų pasaulio. Visi rožiniai svajonių debesys subliuško vos per kelias minutes.

Išdavikas… sumurmėjo Rūta, gniuždydama gumulą gerklėje, bet viešai savo ašarų nerodė. Nebuvo noro, kad kolektyvas pradėtų šnabždėtis, lyg koks teatras Gautaičių fabrike

Vakare, lyg niekur nieko, atėjo Paulius su gvazdikų puokšte: vis dar tikino amžiną meilę, žadėjo palikti žmoną jau nebe tie jausmai, neva išsiskirs, bet…

Rūta, išsiverkusi akis iki raudonumo, tiesiog padavė jam batus išeiti ir daugiau nesirodyti.

Dvi savaites trynėsi, sukaupusi nuoskaudas į gniutulą, Paulius dingo kaip į vandenį nei skambučių, nei pasirodymo, net darbo metu apsimesdavo, kad jos nepažįsta.

O nelaimės dažniausiai eina poromis Rūta čiaudulį ir rytinį apsvaigimą iš pradžių nurašė stresui, bet vėliau suprato aistros naktis atnešė ne tik nuoskaudų.

Šešios savaitės, nuskambėjo iš gydytojos lūpų, kaip paskutinis nuosprendis.

Rūta stengėsi nesirodyti norinti būti vieniša mama. Išsigando nuoširdžiai. Atrodė, kad visi žino jai įvykusį nuotykį, kad jos likimą dabar aptarinėja visa gamykla. Kvaila pasitikėti vyru, kurio vos pažinojo…

Paulius nutylėjo esąs vedęs. O kas nuo to pasikeičia? Prašyti dokumento pirmam pasimatyme? Žiedas? O jūs matėt Paulių su žiedu? Ne visi vyrai jį nešioja…

Kodėl nesujudino, kai Paulius prašė jų santykių neskelbti darbe?.. Melavo jis viską, o problemas pati turi srėbti. Beje, kolektyvas šnabždėjosi dar garsiau, kai Jūratė atėjo pas Rūtą.

Atsikvėpusi už pietų pertraukos, Rūta prisipažino Pauliui:

Aš laukiuosi.

Duosiu pinigų, tik padaryk ką reikia, murmtelėjo.

Kitą rytą Paulius jau buvo išėjęs iš darbo ir iš gyvenimo visam laikui dingo.

Rūta suprato, kad traukti ilgiau nebegalima. Nepalankus gydytojos žvilgsnis ir išrašas į kliniką jau suspaustas kumštyje.

Sėdi ji, sėdi ant suolelio, laiko lapelį, kaip paskutinę plonytę vilties skiautę.

Labai skubat? kažkur iš niekur atsirado vaikinas, visas tvarkingas ir su milžiniška tamsiai raudonų chrizantemų puokšte, ir prisėdo šalia Rūtos.

Ką? pažvelgė į jį tuščiom akim.

Jūsų laikrodis skuba! nusijuokė ir bakstelėjo į jos auksinius laikrodukus ant rankos.

Man visada rodo dešimt minučių į priekį Nuolatos tvarkau, bet vistiek atsilieka, abejingai numojo Rūta.

Orai šiandien puikūs, tikras bobų vasaros oras! Mano mama dievina šitą laiką. Sakė, kad tokia šilta diena buvo tada, kai nusprendė, jog padarė teisingą gyvenimo pasirinkimą, ir dėl nieko nesigaili! vaikinas pradėjo liežuviu malt kaip senas pažįstamas.

Žinot? tęsia, mano mama tokia šaunuolė! parodė nykštį. Už tai ją ir myliu.

O tėtis? pati nespėjo suvokti, kaip paklausė Rūta.

Apie tėtį mama niekad nekalba, ir aš nebeklausiu jaučiu, jai nemalonu O aš dabar iš darbo pokalbio. Įsivaizduojat, mane atrinko iš dešimties kandidatų. Tai prestižinė vieta, nors patirties aš neturiu. Net sunku patikėti!

Mama įkvėpė drąsos. Ir jau žinau pirmą atlyginimą išleisiu kelionei prie jūros jai nupirkti. Niekada ten nebuvo

O jūs, ar buvot prie jūros?

Ne, Rūta net nepastebėjo, kaip pažvelgė į vaikino tamsiai raudoną kaklaraištį.

Vaikinas švytravo, visas laimingas!

Mamytės dovana, pagyrėsi, glostydamas kaklaraištį, matydamas, kur jos akys nuslydo.

Matyt, užknisau jus su savo pliurpalais, bet taip norisi pasidalinti džiaugsmu, jūs tokia liūdna Tik pagalvojau, kad reikia jums pasikalbėt. Ar neužknisau?

Rūta tik papurtė galvą vaikinas tikrai neerzino. Jo padrikas plepėjimas netgi padėjo nuvyti niūrias mintis. Tas jo jaukumas ir pagarba motinai vertė nusišypsoti.

Štai koks atsidavęs! Rūta klausėsi jo jau su švelniu smalsumu. Savo mamai toks sūnus, būtų gera ir man…

Na, reikia eiti mama laukia, nerimauja O jūs neskubėkit!

Ką?

Tai aš jūsų laikrodukui, nusišypsojo vaikinas.

Aha pagaliau ir Rūta šyptelėjo.

Vaikinas nuėjo, dingo už medžių, o Rūta paėmė operacijos lapelį ir suplėšė į mažyčius gabalėlius.

Dar ilgai, tarsi užburta, sėdėjo ant suolelio ir kvėpavo gražia rudens diena.

Širdyje tapo lengviau ir šilčiau svetimas, bet artimas plepa padėjo susivokti: ji ne viena. Kažkokia moteris viena užaugino tokį puikų sūnų, o Rūta net nepaklausė vardo Bet, turbūt, tai jau nebesvarbu.

Sprendimas priimtas.

***

Praėjo dvidešimt trys metai

Mama, vėluoju! priešais veidrodį stovi Stasys, o mama kantriai pina jam vakar pirktą tamsiai raudoną kaklaraištį kaip tik svarbiam darbo pokalbiui.

Gal ir nereikia?…

Tam, kad jaustumeisi užtikrinčiau! susiraukė Rūta. Viskas bus puikiai! Tave tikrai priims užtvirtino kaklaraištį ir atsitraukė, pasigrožėdama sūnum.

Jaudina, jei nepavyks

Tai tavo vieta! Neprarask šypsenos, atsakyk trumpai, aiškiai. Tu pats žaviausias šitam mieste!

Taip, mama, Stasys pakštelėjo ją į žandą ir išbėgo.

Rūta, žiūrėdama pro langą, stebėjo, kaip jos pats brangiausias žmogus energingai žingsniuoja link stotelės.

Staiga, tarsi per kūną elektra… Jau kažkur viską tai buvo mačiusi

Tas vaikinas parke, prieš daugiau kaip dvidešimt metų…

Stasys naujame kostiume šiandien taip priminė jį…

Pametus laiko atminties gniutulį, Rūta suprato: gal tada likimas leido pažvelgti į savo ateitį pačiai. Išvysti akimis, ko tada vos neatsisakė (koks baisus žodis!), ir leido pasirinkti teisingai, nurodė kryptį.

Kodėl ji tada nepaklausė vaikinuko vardo? Juk buvo beveik bendraamžiai, net nežinojo jo mamos vardo… Bet gal taip ir turėjo būti.

Viskas klostėsi puikiai!

Po pietų Stasys grįžo su gigantiška tamsiai raudonų chrizantemų puokšte, derančia prie kaklaraiščio, ir pranešė, kad jį priėmė į darbą.

Dar daugiau pažadėjo: važiuos su mama prie jūros to ji dar niekad nepatyrė!

Dabar jis pasirūpins savo mylimiausia mama kalnus nuvers, upę atgalios pasuks. Štai toks sūnus pas Rūtą!

Nors visko buvo per tuos metus sunkumų, nusivylimų bet užtekdavo į nosį įsikniaubti į jo kvapnų viršugalvį, ir visas liūdesys praeidavo.

Su viskuo susitvarkė, viską įveikė, dvasios neprarado.

Rūta nei trupučio nesigaili, kad pagimdė. Ji padarė būtent savo pasirinkimą.

Ir tebūnie taip!

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

2 × four =

Pasirinkimas „O, pasirodo, Fedia seniai iki ausų vedęs…“ – atsiduso Svetė, sėdėdama ant suoliuko Kauno skvere, delne spaudžianti gydytojos siuntimą į ligoninę. Kambariokės bendrabutyje jai pavydėjo, kai matydavo kartu su žaviu, skaisčiai žydraakiu, plikai skustu tamsiaplaukiu vaikinu – atrodė, kad jai labai pasisekė su tokiu mandagiu kavalieriumi. Bet pavydėti, kaip paaiškėjo, nebuvo ko. Svetė suvirpėjo, prisiminusi pirmą ir paskutinį susitikimą su Fediaus žmona, kuri ją pagavo prie gamyklos vartų ir iš karto išdėstė, kiek tas „kavalierius“ ištikimas šeimai. – Na sveika! Atrodo, Svetlana, taip? – pradėjo ji. – O kas jūs? – krūptelėjo Svetė, įsitempusi po veriančiu aukštos, grakščios moters, peleninių plaukų žvilgsniu. – O aš – Olga, Fiodoro Mizinco žmona. – Ką?.. – O ką girdėjai! – ramiai tęsė moteris. – Dar viena paprasta, kiek tokių jūsų yra – medžiotojų svetimos laimės pasaulyje, įsikibus garbanoto šansu, kad vis tiek nieko neišeis… Ir taip toliau – šleifas nuoskaudų, pašaipų, nuvertinimų. Svetė vos ištvėrė pokalbį, mintyse skubėdama pabėgti nuo svetimos žmonos, kuri net nuotrauką su dukrom parodyti atnešė – štai, atseit laiminga šeima, o tu – tik trumpalaikė užgaida. Tą vakarą Fiodoras, kaip niekur nieko, vėl pasirodė su gėlėmis ir žadėjo amžiną meilę bei skyrybas, bet Svetė, susigraudinusi, išvijo jį pro duris. Praėjus kelioms savaitėms Svetė suprato, kad laukiasi. Visi „geranoriai“ Kauno gamyklos bendradarbiai vertė ją jaustis kaltai, lyg būtų pati kalta, pasitikėjusi žmogumi, kurio net nepažinojo. Bandė kalbėtis su Fedia – jis tik burbtelėjo „duosiu pinigų, pasirūpink“ ir kitą dieną iš darbo dingo visiems laikams. Svetė, suspaudusi siuntimą į ligoninę, lūkuriavo ant suoliuko – bijojo ir nežinojo, ką daryti. Staiga šalia atsisėdo nepažįstamas vaikinas stilingu kostiumu ir didžiule glėbiu bordo chrizantemų. – Skubate? – paklausė jis, pastebėjęs jos laikrodį. – Mano laikrodis vis bėga 10 minučių į priekį… – pratarė Svetė. – Bet dabar nuostabus bobų vasaros oras! – linksmai ištarė vaikinas, vis dalinosi savo džiaugsmais – kaip jį atrinko prestižinei vietai, kaip jam brangi mama, ir kad pirmajam atlyginimui nupirks kelionę prie jūros, kur mama niekad nėra buvusi… Svetė stebėjo jį, tarsi užburta, – nepažįstamas žmogus – bet sielai taip šilta. Po trumpo pokalbio, kai vaikinas su bordo chrizantemomis dingo, Svetė suplėšė siuntimą į mažus gabalėlius – mintyse džiaugdamasi, kad dar turi galimybę rinktis. Praėjo dvidešimt treji metai… – Mama, vėluoju! – prie veidrodžio skubėjo jų suaugęs sūnus Stasys, o Svetė jam perrišo bordo spalvos kaklaraištį. – Gal užteks nerimauti – su tokiu kaklaraiščiu tikrai priims į darbą! – šyptelėjo mama. Stasys pakštelėjo į skruostą ir nuskubėjo link stotelės – o Svetė, žvelgdama pro langą, staiga suprato, kad istorija kartojasi: jos sūnus dabar toks, koks prieš dvidešimt metų buvo tas nepažįstamas su chrizantemomis… Ir tą dieną, kai Stasys grįžo, laikydamas didžiulį bordo chrizantemų glėbį – sako, mama, mane priėmė, ir mes būtinai važiuosim prie jūros… Svetė suprato – padarė teisingą pasirinkimą. Štai toks mamos pasirinkimas – gyvenimą dovanojanti meilės pabaiga.