Man prireikė šešiasdešimt penkerių metų, kad suprasčiau tikrąją tiesą. Didžiausia skausmas – ne tušti namai. Tikrasis skausmas – gyventi tarp žmonių, kuriems tavęs jau nebematyti. Esu Elena. Man šiemet šešiasdešimt penkeri. Lengvas, gražiai skambantis skaičius, bet jis man neatnešė džiaugsmo. Net pyragas, kurį keptė marti, nebuvo saldus. Gal praradau apetitą – ir saldumynams, ir dėmesiui. Didžiąją gyvenimo dalį tikėjau, kad senatvė – tai vienatvė. Tylūs kambariai. Telefonas, kuris neskamba. Nutylėti savaitgaliai. Maniau, kad tai didžiausia liūdesio forma. Dabar žinau, jog yra kažkas sunkesnio. Blogiau nei vienatvė – namai, pilni žmonių, kuriuose po truputį dingsti. Vyras mirė prieš aštuonerius metus. Kartu pragyvenome trisdešimt penkerius. Jis buvo ramus, kantrus žmogus, nedaug kalbėjo, bet suteikdavo stiprią paguodą. Mokėjo suremontuoti sulūžusią kėdę, užkurti šaltą pečių ir vienu žvilgsniu nuraminti širdį. Jo netekus, pasaulis tapo be pusiausvyros. Likau gyventi šalia vaikų – Martyno ir Elenos. Atidaviau jiems viską. Ne iš pareigos, o todėl, kad meilė jiems buvo tikrasis mano gyvenimo kelias. Buvau šalia per kiekvieną temperatūrą, kiekvieną egzaminą, kiekvieną košmarą. Tikėjau – meilė sugrįš tokia pat forma. Pamažu jų apsilankymai retėjo. „Mama, dabar negaliu.“ „Kitą kartą.“ „Šį savaitgalį esame užsiėmę.“ Ir aš laukiau. Vieną vakarą Martynas pasakė: „Mama, gyvenk su mumis. Tau bus draugija.“ Susidėjau gyvenimą į kelias dėžes. Padovanojau rankų darbo antklodę, atidaviau seną arbatinuką kaimynei, pardaviau dulkėtą akordeoną ir persikėliau į jų šviesų, modernų butą. Iš pradžių viskas buvo šilta. Anūkė apkabindavo. Anastasija kiekvieną rytą siūlydavo kavos. Vėliau tonas pasikeitė. „Mama, pritildyk televizorių.“ „Būk savo kambaryje, turime svečių.“ „Prašau, nemaišyk savo skalbinių su mūsų.“ Ir žodžiai, kurie tapo sunkiais akmenimis: „Džiaugiamės, kad esi čia, bet neperspausk.“ „Mama, atmink – tai ne tavo namai.“ Stengiausi būti naudinga. Virdavau, lankstydavau rūbus, žaisdavau su anūke. Bet lyg būčiau tapusi nematoma. O gal dar blogiau – tyli našta, aplink kurią visi vaikšto pirštų galais. Vieną vakarą išgirdau Anastasiją telefonu sakant: „Uošvė kaip vaza kampe. Ji yra, bet tarsi jos nebūtų. Taip paprasčiau.“ Tą naktį nemiegojau. Gulėjau ir žiūrėjau į lubų šešėlius, suvokiau skaudžią tiesą: apsupta šeimos, jaučiuosi vieniša kaip niekad. Po mėnesio pasakiau, kad radau mažą kampelį kaime, kurį pasiūlė draugė. Martynas nusišypsojo – su palengvėjimu, kurio nesistengė slėpti. Dabar gyvenu kukliame bute už Vilniaus. Kavą rytais verdu pati. Skaitau senas knygas. Rašau laiškus, kurių niekada neišsiunčiu. Be įsiterpimų. Be priekaištų. Šešiasdešimt penkeri. Jau daug nebesitikiu. Noriu tik vėl pajusti save žmogumi. Ne našta. Ne tylus šnabždesys pakampėje. Supratau štai ką: Tikroji vienatvė – ne namų tyla. Ji – žmonių, kuriuos myli, širdžių tyla. Tai būti toleruojamai, bet niekad neišklausytai. Egzistuoti, bet taip ir nebūti iš tiesų pamatytai. Senatvė nematoma veide. Senatvė – tai meilė, kurią esi atidavusi, ir momentas, kai supranti: jau niekam jos nereikia.

Praėjo jau šešiasdešimt penkeri metai, kol supratau tai iki galo.

Didžiausias skausmas ne tušti namai.
Tikroji bėda yra gyventi tarp žmonių, kurie tavęs nebemato.

Mano vardas Ona. Šiais metais man sukako šešiasdešimt penkeri.
Švelnus skaičius, lengvas ištarti, bet manęs nenudžiugino.
Net tortas, kurį man iškepė marti, buvo be skonio.
Gal praradau apetitą ir saldumynams, ir dėmesiui.

Didžiąją gyvenimo dalį tikėjau, kad senatvė vienatvė.
Tylūs kambariai, tylintis telefonas, nebylūs savaitgaliai.
Maniau tai yra didžiausias liūdesys.
O dabar žinau kitaip.
Yra dar sunkiau, nei vienumos tyla.
Skaudžiau už vienatvę yra būti namuose, pilnuose žmonių, ir lėtai nykti nepastebėtai.

Vyras mirė prieš aštuonerius metus.
Pragyvenome kartu trisdešimt penkerius metus.
Ramūs, tylūs metai su žmogumi, kuris retai kalbėjo, bet visada mokėjo nuraminti širdį savo žvilgsniu.
Jis sugebėdavo pataisyti sulūžusį taburetę, užkurti šaltą krosnį.
Kai jis išėjo, man pasaulis išslydo iš po kojų.

Lyg ir nenutolau nuo vaikų Simono ir Rūtos.
Atidaviau jiems viską.
Ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad meilė jiems buvo vienintelė mano gyvenimo prasmė.
Buvau šalia per kiekvieną temperatūrą, kiekvieną egzaminą, kiekvieną košmarą naktį.
Tikėjau kada nors meilė sugrįš į mane lygiai ta forma.

Bet jų apsilankymai ėmė retėti.

Mama, ne dabar.
Kitą kartą.
Šį savaitgalį užsiėmę.

Ir aš laukiau.

Vieną popietę Simonas pasakė:
Mama, persikelk pas mus, tau bus smagiau.

Sukroviau gyvenimą į kelias dėžes.
Padovanojau pati siūtą kailinį užtiesalą, atidaviau kaimynei seną arbatinuką, pardaviau dulkėmis dengiamą armoniką ir persikėliau į jų puošnų, šviesų butą.
Iš pradžių buvo šilta.
Anūkė mane apkabindavo.
Agnė, marti, kasryt siūlydavo kavos.

Vėliau tonas pasikeitė.

Mama, sumažink televizoriaus garsą.
Pasilik savo kambary, turim svečių.
Prašau, neskalbk savo skalbinių su mūsų.

Paskui žodžiai, sunkiai gulę man širdin:

Smagu, kad čia esi, bet nepadaugink dėmesio.
Mama, atsimink čia ne tavo namai.

Stengdavausi būti naudinga.
Virkdavau, lankstydavau skalbinius, žaisdavau su anūke.
Bet atrodė likau nematoma.
Dar blogiau buvau nebyli našta, aplink kurią visi vaikšto ant pirštų galų.

Vieną vakarą girdėjau, kaip Agnė kalbėjo telefonu.
Pasakė:
Uošvė kaip vaza kampe. Yra, bet lyg ir nėra. Taip paprasčiau.

Tą naktį nemiegojau.
Gulėjau žiūrėdama į lubų šešėlius ir galiausiai supratau.
Aš tarp šeimos, bet vienišesnė nei kada nors anksčiau.

Po mėnesio pasakiau, kad radau nediduką butuką kaime draugė pasiūlė.
Simonui nušvito veidas, nesistengė paslėpti palengvėjimo.

Dabar gyvenu kukliame bute netoli Anykščių.
Kavą ryte verduosi pati.
Skaitau senas knygas.
Rašau laiškus, kurių niekada neišsiunčiu.
Nebetrukdo niekas.
Nebekritikuoja.

Šešiasdešimt penkeri metai.
Neprašau daug.
Noriu tik vėl jaustis žmogumi.
Ne našta.
Ne šnabždesiu kampe.

Supratau: tikroji vienatvė ne namų tyla.
Ji širdžių, kurias mylėjai, tyla.
Kai tave pakenčia, bet negirdi.
Kai esi, bet tavęs niekas nemato.

Senatvė negyvena veide.
Senatvė tai širdyje palikta meilė
ir akimirka, kai suvoki, jog jos niekam nebereikia.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

fifteen − one =

Man prireikė šešiasdešimt penkerių metų, kad suprasčiau tikrąją tiesą. Didžiausia skausmas – ne tušti namai. Tikrasis skausmas – gyventi tarp žmonių, kuriems tavęs jau nebematyti. Esu Elena. Man šiemet šešiasdešimt penkeri. Lengvas, gražiai skambantis skaičius, bet jis man neatnešė džiaugsmo. Net pyragas, kurį keptė marti, nebuvo saldus. Gal praradau apetitą – ir saldumynams, ir dėmesiui. Didžiąją gyvenimo dalį tikėjau, kad senatvė – tai vienatvė. Tylūs kambariai. Telefonas, kuris neskamba. Nutylėti savaitgaliai. Maniau, kad tai didžiausia liūdesio forma. Dabar žinau, jog yra kažkas sunkesnio. Blogiau nei vienatvė – namai, pilni žmonių, kuriuose po truputį dingsti. Vyras mirė prieš aštuonerius metus. Kartu pragyvenome trisdešimt penkerius. Jis buvo ramus, kantrus žmogus, nedaug kalbėjo, bet suteikdavo stiprią paguodą. Mokėjo suremontuoti sulūžusią kėdę, užkurti šaltą pečių ir vienu žvilgsniu nuraminti širdį. Jo netekus, pasaulis tapo be pusiausvyros. Likau gyventi šalia vaikų – Martyno ir Elenos. Atidaviau jiems viską. Ne iš pareigos, o todėl, kad meilė jiems buvo tikrasis mano gyvenimo kelias. Buvau šalia per kiekvieną temperatūrą, kiekvieną egzaminą, kiekvieną košmarą. Tikėjau – meilė sugrįš tokia pat forma. Pamažu jų apsilankymai retėjo. „Mama, dabar negaliu.“ „Kitą kartą.“ „Šį savaitgalį esame užsiėmę.“ Ir aš laukiau. Vieną vakarą Martynas pasakė: „Mama, gyvenk su mumis. Tau bus draugija.“ Susidėjau gyvenimą į kelias dėžes. Padovanojau rankų darbo antklodę, atidaviau seną arbatinuką kaimynei, pardaviau dulkėtą akordeoną ir persikėliau į jų šviesų, modernų butą. Iš pradžių viskas buvo šilta. Anūkė apkabindavo. Anastasija kiekvieną rytą siūlydavo kavos. Vėliau tonas pasikeitė. „Mama, pritildyk televizorių.“ „Būk savo kambaryje, turime svečių.“ „Prašau, nemaišyk savo skalbinių su mūsų.“ Ir žodžiai, kurie tapo sunkiais akmenimis: „Džiaugiamės, kad esi čia, bet neperspausk.“ „Mama, atmink – tai ne tavo namai.“ Stengiausi būti naudinga. Virdavau, lankstydavau rūbus, žaisdavau su anūke. Bet lyg būčiau tapusi nematoma. O gal dar blogiau – tyli našta, aplink kurią visi vaikšto pirštų galais. Vieną vakarą išgirdau Anastasiją telefonu sakant: „Uošvė kaip vaza kampe. Ji yra, bet tarsi jos nebūtų. Taip paprasčiau.“ Tą naktį nemiegojau. Gulėjau ir žiūrėjau į lubų šešėlius, suvokiau skaudžią tiesą: apsupta šeimos, jaučiuosi vieniša kaip niekad. Po mėnesio pasakiau, kad radau mažą kampelį kaime, kurį pasiūlė draugė. Martynas nusišypsojo – su palengvėjimu, kurio nesistengė slėpti. Dabar gyvenu kukliame bute už Vilniaus. Kavą rytais verdu pati. Skaitau senas knygas. Rašau laiškus, kurių niekada neišsiunčiu. Be įsiterpimų. Be priekaištų. Šešiasdešimt penkeri. Jau daug nebesitikiu. Noriu tik vėl pajusti save žmogumi. Ne našta. Ne tylus šnabždesys pakampėje. Supratau štai ką: Tikroji vienatvė – ne namų tyla. Ji – žmonių, kuriuos myli, širdžių tyla. Tai būti toleruojamai, bet niekad neišklausytai. Egzistuoti, bet taip ir nebūti iš tiesų pamatytai. Senatvė nematoma veide. Senatvė – tai meilė, kurią esi atidavusi, ir momentas, kai supranti: jau niekam jos nereikia.