Nepatinka, kad noriu kurti savo šeimą? Nuvykau iš jūsų, pradėjau naują gyvenimą, o jūs atvažiavote ir vėl viskas iš naujo! – Zina, nesijaudink taip! Suprantu, kad tau, miestietei, kaime bus sunku. Bet aš padėsiu! – ramino merginą Dainius. – Aš viską žinau, susitvarkysiu pats, tik būk šalia! Mergina jautėsi sumišusi. Kam gi įsimylėjau kaimo vaikiną?! Ir dar taip stipriai, kad kojos linksta! Jai jau dvidešimt aštuoneri, sėkminga karjera, o trisdešimtmečio Dainiaus – didelė šeima ir nuosavas namas kaime, vos už keliolikos kilometrų nuo miesto. Jų pažintis įvyko Vingio parko pramogų mugėje – Dainius užsuko ten atsitiktinai, kol mama vaikščiojo po parduotuves, o Zina ištempė draugės. Susipažino, apsikeitė numeriais, taip ir susirašinėjo. Dainius stengėsi nustebinti merginą, atvažiuodavo į miestą, buvo dėmesingas ir rūpestingas – Zina ištirpo. Be to, skirtingai nei pažįstami vaikinai, jis buvo nuoširdus, atviras ir geras! Vėliau vaikinas ją pakvietė susituokti, ir mergina sutiko. – Na ką, dukra? Išbandyk. Dainius kaimo žmogus, darbštus ir geras, – pritarė mama. – Nepavyks – grįši atgal, į miestą. Zina neturėjo ko prarasti. Dirbti galėjo ir nuotoliniu būdu – toks darbas neseniai tapo populiarus. Jai ne aštuoniolika, o ir, sako, kaime oras grynas! Tik… – Dainiau, o kas aš ten būsiu? – pasitikslino Zina. – Būsi mano sužadėtinė. O po metų kelsim vestuves ir atostogausim. Per tą laiką uždirbsiu, kad bent dėl pinigų nekiltų stresų, – kiek nejaukiai nusišypsojo vaikinas. – Suprantu, kad tu pripratus prie geresnio. Atrodė viskas tvarkoje, bet Zina kažkas glumino. Ko tiksliai – nesuprato, tad nusprendė mesti viską ir bandyti! Taip, pasiėmusi savaitės atostogas ir lagaminą drabužių, užrakinusi savo dviejų kambarių bytą Vilniuje, kurį įsigijo sunkiu darbu, Zina išvažiavo savo automobiliu į kaimą, kur jos jau laukė Dainius. Pirmas vakaras Zina patiko. Buvo karšta vasara, tad jaunuoliai kartu ravėjo sodelį, gamino vakarienę – viską pasidarė greitai ir bendromis jėgomis. – Mylimoji, atvažiuoja mano tėvai! – penktadienį vakare kiek anksčiau iš darbo grįžo Dainius. – Kam? – sutrikusi paklausė Zina. – Susipažinti ir padėti. O dar, su jais atvyksta brolis su žmona, – nerimo vaikinas. – Ilgam? – su baime išklausė Zina. – Tikiuosi, kad ne, – rimtai pažvelgė į mylimąją Dainius. – Bet nenusimink, susitvarkysim. Po šių žodžių mergina dar labiau sunerimo. – Viską ramiai priimk – laikyk tai išbandymu, – nusijuokė jos mama. – Daryk taip, kaip tau patogu. Jie pripranta. O jeigu ne – tai jau Dainiaus problema. “Tiesa? O ko čia stresuoju?” – pagalvojo Zina. Juk dar ne žmona! Negi jie ryšis ją „suėsti“? Paruošusi stalą, Zina išgirdo, kaip kieme sustojo automobilis. – Atvažiavo! – į virtuvę skubėjo Dainius. Jaunieji išėjo pasitikti svečių. – Na labas, marti! – apkabino sūnų stambi moteris su tamsiais plaukais ir ilgomis, virš akies juodomis blakstienomis, nusišypsojo Zina. Toks pat stambokas, truputį pilvotas vyriškis paspaudė sūnui ranką, linktelėjo Zina. Aukštas brolis su šmaikščiu žvilgsniu linksmai pasisveikino su būsima marčia, o jo žmona, šviesiaplaukė, rausvais žandais, į Zina pasižiūrėjo ne itin draugiškai ir jau kreipėsi į vyrą: – Ko čia žioplinėji? Va, trauk rankas, padėk! – ir nuėjo prie mašinos. Zina pakvietė visus prie stalo, tikėdamasi, kad įtampa atslūgs – juk ją gaminti moka! – Oi, kaip čia pasistengėt! – pagyrė Marija Mykolienė. Petras Sergejevičius patenkintai sumurmėjo. – O čia kas? Višta? Kas taip gamina? – kabinėjo šakute nepatenkinta Jolanta. – Prigalvoja kažin ką – vėliau tik smaugis! – Visiškai be reikalo taip sakai. Labai skanu! – pasipiktino Vladimiras. – Tau svarbu pilvą prikimšti, nesvarbu kuo, – suirzo Jolanta ir demonstratyviai padėjo šakutę. Dainius atsiprašomai pažiūrėjo į nuliūdusią Zina. – Jolanta, turėk pagarbos! Ir taip akivaizdžiai nepavydėk! Zina stengėsi! – apgynė mylimąją Dainius. – Ir kas tau tokį vardą parinko? Kap mūsų karvė, irgi Zina, – piktai leido frazę šviesiaplaukė. Zina tyliai nusijuokė. – Kas yra? – tyliai paklausė Dainius. – Tiesiog draugės jūrų kiaulytę vadina Jolanta, – tyliai tarė Zina. Tačiau visi išgirdo. Marija Mykolienė nepatikliai dirstelėjo į marčią, vyrai vos sulaikė juoką, o Jolanta akimirksniu užsidegė. – Tu kas tokia? Kaip drįsti?! – su neapykanta spoksojo ji į Zina. – O tu pati gi gali – pagalvojau, tau toks bendravimo būdas įprastas, – gūžtelėjo pečiais Zina. Vladimiras žavėjosi būsima brolio žmona. – Aš legalus Vladimiro vyras, o tu? Sugyventinė! – stojosi Jolanta. Marija Mykolienė patenkinta linktelėjo. – Bet aš bent išauklėta ir į svečius atvažiavusi, nesielgiu nemandagiai, – atkirto Zina. – O aš ne pas tave atvariau! – išdidžiai šypsosi blondinė. – O aš tavęs nekviečiau, – neliko skolingas Dainius – buvo aiškiai nepatenkintas situacija. – Ir išvis, ilgai pasiliksit? Staiga prie stalo pasidarė labai tylu. Visi žiūrėjo nustebę į šeimininką. – Va išmokinsim tavo baidyklę gyvenimo kaime – tuoj ir išvažiuosime, – sugalvojo mama. – Mama, nereikia. Puikiai tvarkėmės iki šiol, tvarkysimės ir toliau, – ramiai pasakė Dainius. – Taip, prisiviliojo tinginę ant sprando ir laimingas dabar. Įdomu, kiek ilgai laikysi? – Jolanta net nesiruošė išsižadėti kandumo. – Tinginė mūsų šeimoje viena, ir ne Zina, – gindamasis atkirto Dainius. – O dabar, gerbiami ir netikėti svečiai, dėkoju už vakarienę, galit ilsėtis. Dainius padavė ranką Zinai, ir jie, stebimi nustebusių, nepatenkintų žvilgsnių, kartu pradėjo tvarkyti stalą. Zina pagalvojo: turėti tvirtą užnugarį – saugu ir gera. Ir savęs įžeisti čia ji neleis! Bet jei ką – visada žinos, kur grįžti. Šeštadienio rytas nebuvo malonus. – Tai ko mes miegame? Pas mus iki pietų niekas nemiega! – įsiveržė į kambarį anyta. – Be to, pusryčius ruošti metas. Zina apstulbus pažvelgė į telefoną – aštunta ryto! – Ponia Marija, viskas pusryčiams šaldytuve, – kilstelėjo antklodę aukščiau Zina. – Gal galiu apsirengti? – Oj, kokia ledi! Pasižiūrėkit! – mosikavo rankomis moteris. – Kas šaldytuve, tą reikia pagaminti! Kelkis greičiau! Susiruošusi Zina nusileido į virtuvę. – Tu jau prabudai, mieloji? – pasitiko Dainius, besisukantis prie puodų. – Būtų ji pati miegojus, jei būčiau neprižadinus, – vis dar piktinosi mama. Zina tyliai sukando dantis. – Mama, kodėl į mūsų kambarį ėjai? – stulbinančiai nustebo Dainius. – Juk prašiau… – Tai čia ne tik nepritapus, bet ir tinginė? – pasityčiojo Jolanta. – Niekas tavęs neklausė! – atkirto Zina. – O kas? Kaimo gyvenimas toks – ankstyvas. Kai karvę turėsit, šią šeštą jau melžt reikia, – šmaikštavo blondinė. – Karvės mes laikyti nežadam, – ramiai atsakė Dainius. – Kodėl? Savas pienas, grietinė… Ai, aišku! Zina gi nemokės melžt. O dar reikia keltis anksti! Ne jai! – kvatojosi Jolanta. – Tu irgi nemoki, bet gyveni kažkaip, – nusijuokė Dainius. – Nuo tada, kai pas tave atsirado Zina, tapai piktas ir dirglus! – kantriai gynė uošvę Marija Mykolienė. – Dainiau, važiuosiu namo. Kai šis cirkas išvažiuos, paskambink, jei apsispręsi, – nebenorėjo ilgiau taikstytis Zina. – Ką? Tik ką tu atsiradai, mano sūnus visai šeimą pamiršo! Nesuvažiuoja, nepadeda, sunku prisiskambint! Ir tu dar nori mūsų priėmimo? Tu griauni mūsų šeimą! – Gana! – trenkė Dainius. Aplink stojo tyla. – Nepatinka, kad noriu savo šeimos? Aš pabėgau nuo jūsų, pradėjau kurtis, o jūs vėl atvažiavote ir viską bandot pradėt iš naujo! – Sūnau, visiškai galvą praradai! Visą laiką ir pinigus atiduodi jai! Jai juk tik pinigų iš tavęs reikia! – klykė Marija Mykolienė. – Mama, Zina save išlaiko, aš taupau vestuvėms, – Dainius sulaikė mylimąją, kuri norėjo išeiti. – Norit mums laimės? Važiuokit namo! Pas mus tik su kvietimu! O ypač Jolanta. Kol artimieji bandė atgauti kalbą, Dainius ramiai nuvedė Ziną į kambarį ir grįžo prie namiškių, kurie nervingai krovėsi daiktus. – Sūnau, rinkis: aš ar ji! – pasipiktinusi ultimatumo kėlė mama. – Bet Jolandą juk priėmėt, – nusivylęs žvelgė Dainius. – Radai ką lygint! – pašaipiai tarė blondinė. Tėvas ir brolis nuščiuvę stebėjo įvykius. – Na? – paskubino motina. – Renkuosi laimę! – išdidžiai pasakė Dainius žvelgdamas motinai į akis. – Tada man sūnaus nebėra! – išėjo ji iš namų, lagaminus palikdama vyrui. Jos pavyzdžiu pasekė ir Jolanta. – Jei ką – mes su tavim! – draugiškai šyptelėjo tėvas. Jis suprato, ką sūnus iš tiesų turi omenyje. – Motiną palieku sau! Brolis šypsodamasis apkabino brolį. – Saugok savo laimę! Su šeima irgi reikia ką nors keisti! Taip artimieji išvyko. Zina jautėsi nejaukiai, bet suprato, kad Dainius rimtai ją myli. Jie vėl kartu darė visus darbus, o mergina stengėsi palaikyti vyrą, suprasdama, kaip jam sunku. O štai Dainiaus gimtinėje buvo smagu. – Mama, Jolanta! Nupirkom jums karvę! – linksmai pareiškė Vladimiras. – Ką? Gal tau galva susisuko? – nustebusi žiūrėjo Marija Mykolienė. – Ne. Jolanta nuo šiol ją melš ir ganys, – rimtai atsakė Vladimiras. – Vlad, tu rimtai? Nepajuokauk, – susinervino Jolanta. – Juk jūs to mokėt Zina ir mums pasirodė, kad jums būtent to trūko! – šypsojosi Petras Sergejevičius. – Ir dar – mama, septintą valandą pusryčiai turi būti paruošti: ne sumuštiniai, o kažkas šilto ir sotaus. Kaimo žmonės anksti keliasi! Ir prasidėjo moterų auklėjimas! O, kaip buvo linksma! Visą, ką sakė Zina, prisiminė ir joms. Mama suprato, kad pernelyg spaudė jauna moterį, nes dabar iš jų – „tinginių“, buvo reikalaujama uždirbti tiek, kiek Zina. O jos to jau nebegalėjo. Išsilavinimas ne tas, o dar ir ūkis didelis! Nėra laiko! Marija Mykolienė susitaikė su sūnumi, bet pas juos vykti vis dar nedrįso. O gal Zina dar ką moka? O Dainius pagaliau laimingai pasipiršo mylimajai. Per vestuves linksminosi visi! Negalima sakyti, kad Marija Mykolienė ir Jolanta pamilto marčią, bet stengėsi tylėti. Tai buvo saugiau. O Zina buvo laiminga! Jie, kaip ir anksčiau, viską darė dviese, stengėsi vienas kitam padėti ir daugiau nebijodavo jokių netikėtų svečių!

Nepatinka, kad noriu kurti savo šeimą? Pabėgau nuo jūsų, pradėjau gyventi savaip, o jūs atvažiavote ir viskas vėl iš naujo!
Egle, nu, nenusimink taip! Suprantu, kad kaime, tau, miestietei, bus sunku. Bet aš padėsiu! ramina merginą Dominykas. Aš viską žinau, pats susitvarkysiu. Tu tik būk šalia!

Eglė jaučiasi sumišusi.
Kam man reikėjo taip įsimylėti kaimietį! Ir dar taip, kad kojos linksta!

Jai jau dvidešimt aštuoneri, sėkminga karjera, o trisdešimtmečio Dominyko gausi giminė ir nuosavas namas kaime, netoli Kauno.

Jie susipažino pramogų parke Dominykas ten užklydo netyčia, kol jo mama vaikščiojo po parduotuves, o Eglę ten išvilko draugės.

Susipažino, apsikeitė numeriais ir pradėjo bendrauti. Dominykas stengėsi nustebinti Eglę, atvažiuodavo į miestą, buvo dėmesingas, švelnus Eglė tiesiog ištirpo.
Be to, skirtingai nei daugelis pažįstamų vaikinų, jis buvo nuoširdus, atviras ir geras!

Vėliau vaikinas paprašė jos tapti žmona, ir Eglė sutiko.

Na ką, dukra? Pamėgink. Dominykas kaimo vaikinas, darbštus, geras, pritarė mama. Nepasiseks visada grįši namo.

Eglei nebebuvo ko prarasti. Darbą galėjo dirbti nuotoliu tokia darbo forma neseniai tapo įprasta jų įmonėje. Ir ji jau ne aštuoniolikos, o sako, kad kaime dar ir oras švaresnis! Tik…

Dominykai, o kaip man tave ten lydėti? pasitikslina Eglė.

Kaip sužadėtinė. Po metų vestuvės, tada ir atostogų kur nors išvažiuosim. Iki to laiko sutaupysiu pinigų, kad dėl eurų galvos neskaudėtų, droviai priduria vaikinas. Suprantu, kad pripratai prie geresnio gyvenimo.

Viskas lyg ir puiku, bet kažkas ramybės neduoda Eglei. Ko tiksliai, nesuprato, todėl nusprendė rizikuos!

Taip, pasiėmusi savaitės atostogas ir lagaminą, užrakinusi savo nedidelį dviejų kambarių butą Kaune, dėl kurio labai daug ir sunkiai dirbo, Eglė išvažiuoja į kaimą nuosavu automobiliu ten jau laukia Dominykas.

Pirmas vakaras kaime labai patiko.
Buvo karšta vasara, tad jie kartu linksmai paliejo daržą, vakarienei pasigamino gardų troškinį, visus darbus nudirbo drauge.

Brangioji, į svečius atvažiuoja mano tėvai! penktadienio vakarą, anksčiau nei įprasta, iš darbo grįžta Dominykas.

Kam? pasimeta jauna moteris.

Norės susipažinti, padėti. Dar ir brolis su žmona atvažiuoja, vaikinas nervingai vaikšto po kambarį.

Ilgam? kiek išsigandusia balse klausia Eglė.

Tikiuosi, kad ne! Dominykas žvilgteli į mylimąją. Bet nepergyvenk susidorosime.

Po šių žodžių Eglę visai apima nerimas.

Nepergyvenk, brangioji. Laikyk tai kaip išbandymą. Nepraeisi visada žinai, kur grįžti, juokauja mama. Daryk, kaip tau geriausia. Jie arba pripras, arba ne čia jau Dominyko reikalas.

Iš tikrųjų, ko čia pergyvenu? Aš dar net ne žmona, susimąsto Eglė. Juk nesuvalgys jos jie!

Baigusi dengti stalą, ji išgirsta, kaip prie namo sustoja automobilis.

Atvažiavo! į virtuvę įeina Dominykas.
Jaunieji išeina pasitikti svečių.

Na, sveika, marti! apkabina Dominyko mama didelė moteris, gražioje, tačiau paprastoje suknelėje, trumpais tamsiais plaukais ir tankiomis nuo gamtos juodomis blakstienomis. Sūnų ji apkabina stipriausiai.

Toks pat stambus vyras su pilvuku pasisveikina su sūnumi ir linkteli Eglei.

Aukštas jaunas vyras draugiškai ir su šypsena pasisveikina su būsima marčia, o štai jo žmona, šviesiaplaukė, tikra lietuvaitė, kiek pavydžiai žvilgteli į dailią, liekną Eglę ir kreipiasi į vyrą:

Tai ko stovi kaip įbestas? Padėk daiktus atnešti! ir nueina prie automobilio.

Eglė pakviečia visus prie stalo, tikėdamasi, kad prie vaišių visi atsipalaiduos ir įtampa išnyks. O gaminti ji moka!

Vai, kaip pasistengei, didelė pagarba, pagiria Marija Antanina.

Petras Algirdas pritaria šyptelėjęs.

O kas čia? Vištiena? Kas taip gamina? nepatenkinta bambėja Elena. Prisikuria nesąmonių, po to valgyk, jei patinka!

Be reikalo, labai skanu! ginčija Vladzas, kreivai pažiūrėjęs į žmoną.

Tau svarbiausia pilvą prikimšti. Nesvarbu kuo! atkirto jauna moteris ir demonstratyviai padeda šakutę.

Dominykas kaltai žvelgia į liūdnąją Eglę.
Elena, turėk pagarbos! Ir taip pavydėti nereikia, Eglė stengėsi, gina mylimąją.

Ir kas tokį vardą sugalvojo? Kaip mūsų karvė taip pat Eglė, skaudžiai sako šviesiaplaukė.
Eglė tyliai sukrizena.

Kas čia buvo? tyliai klausia Dominykas.

Draugė turi kiaulytę, Elena vardu, pašnibždom atsako Eglė.
Bet visi išgirdo.

Marija Antanina nepatenkinta žiūri į marčią, vyrai tramdo juoką, o Elena įsiunta.

O tu kas tokia? Kaip drįsti? piktai žiūri į Eglę.

Juk taip bendrauji pagalvojau, kad tau įprasta, traukteli pečiais Eglė.

Vladzas su susižavėjimu pasižiūri į brolio sužadėtinę.

Aš teisėta Vlado žmona! O tu kas sugyventinė! pašoka nuo stalo Elena, mamos palaikoma.

Bent jau esu išauklėta, o svečiuose stengiuosi nepasirodyti nemandagi. neatlieka Eglė.

Aš pas tave ne į svečius atėjau! triumfuoja blondinė.

O aš nekviečiau, neiškentė Dominykas, matydamas susiklosčiusią situaciją. Ilgam atvažiuoti planuojate?
Prie stalo netikėtai stoja tyla. Visi nustebę žiūri į šeimininką.

Štai pamokysim tavo poniutę kaimo gyvenimo tada išvarysim, reziumavo mama.

Mama, nereikia. Ir be jūsų susitvarkėme, susitvarkysim ir toliau.

Taip, apsiženijai tingine ir laimingas. Įdomu, ar ilgai laikysis tavo kantrybė? Elena nė neketina tylėti.

Mūsų šeimoje viena tinginė tikrai ne Eglė, atrėžia Dominykas. O dabar, netikėti svečiai, ačiū už vakarienę, galite eiti pailsėti.

Dominykas paduoda Eglei ranką ir jie kartu, stebimi piktų žvilgsnių, ima tvarkytis.

Eglė pagalvoja, jog turėti stiprią užnugarį labai gera ir svarbu. Čia savęs neskriaus! O blogiausiu atveju visada žino, kur grįžti.
Šeštadienio rytas ne pats maloniausias.

Ką čia miegame? Kaime iki pietų nemiegama! įlėkia uošvė į kambarį. Jau metas pusryčius gaminti.

Eglė pasimetusi žvilgteli į telefoną.
Aštuonios ryto!

Marija Antanina, šaldytuve visko pusryčiams yra, aukščiau antklodę pasitraukia Eglė. Tik persirengsiu?

Oi, ponia čia! mosteli rankomis moteris. Šaldytuve produktai, bet kas juos paruoš? Kelkis!

Marija Antanina išeina iš kambario, trenkdama durimis.
Apsirengusi, Eglė leidžiasi į virtuvę.

Brangioji, jau atsibudai? pasitinka Dominykas, besisukantis prie viryklės.

Jei nebūčiau prižadinusi, miegotum, sumurma mama.

Eglė piktai sukanda dantis.
Mama, kodėl išvis į mūsų kambarį lindote? netikėtai tėvų įprastą ramybę sudrumsčia sūnus.

Tai šita ne tik negabi, bet ir tingi, nusišypso Elena.

Tavęs nėra kas klaustų! atšauna Eglė.

Kaimiečių gyvenimas toks, rytinis. Karvę laikysit jau šeštą ją reikia melžti, pašaipiai pastebi blondinė.

Karvės laikyti neplanuojam, atrėžia Domas.

Kodėl? Savo pienas, grietinė… A, aišku! Eglė nemoka melžti! Ir keltis anksti! juokiasi Elena.

Tu irgi nemoki, bet gyveni kažkaip, nusijuokia Dominykas.

Kai pas tave Eglė atsirado, dažnai piktas ir irzlus, gina marčią Marija Antanina.

Dominykai, važiuosiu į namus. Kai šita cirko trupė išvyks, paskambink, jei norėsi, nesiryžta daugiau kęsti Eglė.

Ką? Tu! Nuo tavęs mano sūnus šeimą pamiršo! Nebeatvažiuoja padėti, net prisiskambinti sunku! įsisiautėja moteris. Ir dar nori, kad tave priimtume? Tu griauni mūsų šeimą!

Užteks! sugriaudė Dominykas. Namuose stoja mirtina tyla.

Nepatinka, kad noriu savo šeimos? Pabėgau nuo jūsų, pradėjau kurtis gyvenimą, o dabar vėl viską griaunat!

Sūnau, tu galvą praradai! Visą laiką ir pinigus skiri Tik jai! Jai iš tavęs tik eurai terūpi! aimanuoja Marija Antanina. Užsikrovė tau ant sprando ir tempia, o tu neši! Mes tik norim tau gero!

Mama, Eglė pati save išlaiko, o aš pinigus taupau vestuvėms, Dominykas sustabdo bandančią išeiti Eglę. Norit laimės? Važiuokit namo! Į svečius tik kviečiami! Ypač Elena.

Giminė be žado bando rasti žodžius, Dominykas švelniai nuveda Eglę į kambarį, o pats grįžta pas svečius, kurie skubiai kraunasi daiktus.

Sūnau, rinkis! Arba aš, arba ji… pasiūlo mama.

Bet Eleną tai priėmėt, nusivylęs žvelgia į gimines Dominykas.

Kur jau tau lygint, šaiposi blondinė.

Tėvas su broliu neria pro šalį, stebėdami situaciją.

Na? spaudžia sūnų Marija Antanina.

Rinkiuosi laimę! užtikrintai atsako Dominykas.

Viskas, neturiu daugiau sūnaus! išeina motina, o paskui ją Elena.

Jei ką, mes su tavim, draugiškai šypteli tėvas, supratęs sūnaus pasirinkimą. Mamą palieku sau!

Brolis su šypsena apkabina Dominyką.
Saugok savo laimę! O mes šeimoje kai ką keisim.

Ir visi išvažiuoja.
Eglei nesmagu, bet tuo pačiu ji suvokė Dominykas į ją žiūri rimtai.

Jie ir vėl viską daro drauge, Eglė stengiasi palaikyti vyrą, žinodama, kaip jam nelengva.
Tuo tarpu Dominyko šeimoje tikras karnavalas.

Mama, Elena! Nupirkom jums karvę! smagiai šūkteli Vladas savosioms.

Ką? Gal jau visiškai išprotėjai? žiūri į sūnų Marija Antanina.

Ne. Elena kelsis anksti, melš karvę ir varys į ganyklą, rimtai sako Vladas.

Vladai, gal juokauji? Elena nervinasi.

Jūs taip mokėt Eglę, mums pasirodė, kad jums to trūksta, skėsteli rankomis Petras Algirdas. Dar, mama, pusryčiai septintą ne sumuštiniai, o karštas, sotus patiekalas. Kaime anksti keliama.

Ir prasidėjo tikros moterų pamokos!
O, kaip būdavo linksma!

Visa, ką sakė Eglei dabar teko išbandyti patiems.
Mama suprato, kad perlenkė su marčia, nes dabar dar prašo ir uždirbti tiek, kiek Eglė.
O tai jau ne domino. Nei išsilavinimo, nei verslo gyslelės!

Nėra laiko!
Marija Antanina susitaikė su sūnumi, bet pas jį važiuoti vis dar bijo. Gal dar Eglė ko moka?

O Dominykas pagaliau drąsiai pasiperša savo mylimajai.
Per vestuves šoko visi!

Ne tai, kad Marija Antanina ar Elena pamilo marčią, bet stengiasi tylėti kitaip būti gali pavojinga.

O Eglė laiminga! Jie kaip ir anksčiau viską daro kartu, stengiasi padėti vienas kitam ir daugiau nebebijo jokių netikėtų svečių!

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

4 × four =

Nepatinka, kad noriu kurti savo šeimą? Nuvykau iš jūsų, pradėjau naują gyvenimą, o jūs atvažiavote ir vėl viskas iš naujo! – Zina, nesijaudink taip! Suprantu, kad tau, miestietei, kaime bus sunku. Bet aš padėsiu! – ramino merginą Dainius. – Aš viską žinau, susitvarkysiu pats, tik būk šalia! Mergina jautėsi sumišusi. Kam gi įsimylėjau kaimo vaikiną?! Ir dar taip stipriai, kad kojos linksta! Jai jau dvidešimt aštuoneri, sėkminga karjera, o trisdešimtmečio Dainiaus – didelė šeima ir nuosavas namas kaime, vos už keliolikos kilometrų nuo miesto. Jų pažintis įvyko Vingio parko pramogų mugėje – Dainius užsuko ten atsitiktinai, kol mama vaikščiojo po parduotuves, o Zina ištempė draugės. Susipažino, apsikeitė numeriais, taip ir susirašinėjo. Dainius stengėsi nustebinti merginą, atvažiuodavo į miestą, buvo dėmesingas ir rūpestingas – Zina ištirpo. Be to, skirtingai nei pažįstami vaikinai, jis buvo nuoširdus, atviras ir geras! Vėliau vaikinas ją pakvietė susituokti, ir mergina sutiko. – Na ką, dukra? Išbandyk. Dainius kaimo žmogus, darbštus ir geras, – pritarė mama. – Nepavyks – grįši atgal, į miestą. Zina neturėjo ko prarasti. Dirbti galėjo ir nuotoliniu būdu – toks darbas neseniai tapo populiarus. Jai ne aštuoniolika, o ir, sako, kaime oras grynas! Tik… – Dainiau, o kas aš ten būsiu? – pasitikslino Zina. – Būsi mano sužadėtinė. O po metų kelsim vestuves ir atostogausim. Per tą laiką uždirbsiu, kad bent dėl pinigų nekiltų stresų, – kiek nejaukiai nusišypsojo vaikinas. – Suprantu, kad tu pripratus prie geresnio. Atrodė viskas tvarkoje, bet Zina kažkas glumino. Ko tiksliai – nesuprato, tad nusprendė mesti viską ir bandyti! Taip, pasiėmusi savaitės atostogas ir lagaminą drabužių, užrakinusi savo dviejų kambarių bytą Vilniuje, kurį įsigijo sunkiu darbu, Zina išvažiavo savo automobiliu į kaimą, kur jos jau laukė Dainius. Pirmas vakaras Zina patiko. Buvo karšta vasara, tad jaunuoliai kartu ravėjo sodelį, gamino vakarienę – viską pasidarė greitai ir bendromis jėgomis. – Mylimoji, atvažiuoja mano tėvai! – penktadienį vakare kiek anksčiau iš darbo grįžo Dainius. – Kam? – sutrikusi paklausė Zina. – Susipažinti ir padėti. O dar, su jais atvyksta brolis su žmona, – nerimo vaikinas. – Ilgam? – su baime išklausė Zina. – Tikiuosi, kad ne, – rimtai pažvelgė į mylimąją Dainius. – Bet nenusimink, susitvarkysim. Po šių žodžių mergina dar labiau sunerimo. – Viską ramiai priimk – laikyk tai išbandymu, – nusijuokė jos mama. – Daryk taip, kaip tau patogu. Jie pripranta. O jeigu ne – tai jau Dainiaus problema. “Tiesa? O ko čia stresuoju?” – pagalvojo Zina. Juk dar ne žmona! Negi jie ryšis ją „suėsti“? Paruošusi stalą, Zina išgirdo, kaip kieme sustojo automobilis. – Atvažiavo! – į virtuvę skubėjo Dainius. Jaunieji išėjo pasitikti svečių. – Na labas, marti! – apkabino sūnų stambi moteris su tamsiais plaukais ir ilgomis, virš akies juodomis blakstienomis, nusišypsojo Zina. Toks pat stambokas, truputį pilvotas vyriškis paspaudė sūnui ranką, linktelėjo Zina. Aukštas brolis su šmaikščiu žvilgsniu linksmai pasisveikino su būsima marčia, o jo žmona, šviesiaplaukė, rausvais žandais, į Zina pasižiūrėjo ne itin draugiškai ir jau kreipėsi į vyrą: – Ko čia žioplinėji? Va, trauk rankas, padėk! – ir nuėjo prie mašinos. Zina pakvietė visus prie stalo, tikėdamasi, kad įtampa atslūgs – juk ją gaminti moka! – Oi, kaip čia pasistengėt! – pagyrė Marija Mykolienė. Petras Sergejevičius patenkintai sumurmėjo. – O čia kas? Višta? Kas taip gamina? – kabinėjo šakute nepatenkinta Jolanta. – Prigalvoja kažin ką – vėliau tik smaugis! – Visiškai be reikalo taip sakai. Labai skanu! – pasipiktino Vladimiras. – Tau svarbu pilvą prikimšti, nesvarbu kuo, – suirzo Jolanta ir demonstratyviai padėjo šakutę. Dainius atsiprašomai pažiūrėjo į nuliūdusią Zina. – Jolanta, turėk pagarbos! Ir taip akivaizdžiai nepavydėk! Zina stengėsi! – apgynė mylimąją Dainius. – Ir kas tau tokį vardą parinko? Kap mūsų karvė, irgi Zina, – piktai leido frazę šviesiaplaukė. Zina tyliai nusijuokė. – Kas yra? – tyliai paklausė Dainius. – Tiesiog draugės jūrų kiaulytę vadina Jolanta, – tyliai tarė Zina. Tačiau visi išgirdo. Marija Mykolienė nepatikliai dirstelėjo į marčią, vyrai vos sulaikė juoką, o Jolanta akimirksniu užsidegė. – Tu kas tokia? Kaip drįsti?! – su neapykanta spoksojo ji į Zina. – O tu pati gi gali – pagalvojau, tau toks bendravimo būdas įprastas, – gūžtelėjo pečiais Zina. Vladimiras žavėjosi būsima brolio žmona. – Aš legalus Vladimiro vyras, o tu? Sugyventinė! – stojosi Jolanta. Marija Mykolienė patenkinta linktelėjo. – Bet aš bent išauklėta ir į svečius atvažiavusi, nesielgiu nemandagiai, – atkirto Zina. – O aš ne pas tave atvariau! – išdidžiai šypsosi blondinė. – O aš tavęs nekviečiau, – neliko skolingas Dainius – buvo aiškiai nepatenkintas situacija. – Ir išvis, ilgai pasiliksit? Staiga prie stalo pasidarė labai tylu. Visi žiūrėjo nustebę į šeimininką. – Va išmokinsim tavo baidyklę gyvenimo kaime – tuoj ir išvažiuosime, – sugalvojo mama. – Mama, nereikia. Puikiai tvarkėmės iki šiol, tvarkysimės ir toliau, – ramiai pasakė Dainius. – Taip, prisiviliojo tinginę ant sprando ir laimingas dabar. Įdomu, kiek ilgai laikysi? – Jolanta net nesiruošė išsižadėti kandumo. – Tinginė mūsų šeimoje viena, ir ne Zina, – gindamasis atkirto Dainius. – O dabar, gerbiami ir netikėti svečiai, dėkoju už vakarienę, galit ilsėtis. Dainius padavė ranką Zinai, ir jie, stebimi nustebusių, nepatenkintų žvilgsnių, kartu pradėjo tvarkyti stalą. Zina pagalvojo: turėti tvirtą užnugarį – saugu ir gera. Ir savęs įžeisti čia ji neleis! Bet jei ką – visada žinos, kur grįžti. Šeštadienio rytas nebuvo malonus. – Tai ko mes miegame? Pas mus iki pietų niekas nemiega! – įsiveržė į kambarį anyta. – Be to, pusryčius ruošti metas. Zina apstulbus pažvelgė į telefoną – aštunta ryto! – Ponia Marija, viskas pusryčiams šaldytuve, – kilstelėjo antklodę aukščiau Zina. – Gal galiu apsirengti? – Oj, kokia ledi! Pasižiūrėkit! – mosikavo rankomis moteris. – Kas šaldytuve, tą reikia pagaminti! Kelkis greičiau! Susiruošusi Zina nusileido į virtuvę. – Tu jau prabudai, mieloji? – pasitiko Dainius, besisukantis prie puodų. – Būtų ji pati miegojus, jei būčiau neprižadinus, – vis dar piktinosi mama. Zina tyliai sukando dantis. – Mama, kodėl į mūsų kambarį ėjai? – stulbinančiai nustebo Dainius. – Juk prašiau… – Tai čia ne tik nepritapus, bet ir tinginė? – pasityčiojo Jolanta. – Niekas tavęs neklausė! – atkirto Zina. – O kas? Kaimo gyvenimas toks – ankstyvas. Kai karvę turėsit, šią šeštą jau melžt reikia, – šmaikštavo blondinė. – Karvės mes laikyti nežadam, – ramiai atsakė Dainius. – Kodėl? Savas pienas, grietinė… Ai, aišku! Zina gi nemokės melžt. O dar reikia keltis anksti! Ne jai! – kvatojosi Jolanta. – Tu irgi nemoki, bet gyveni kažkaip, – nusijuokė Dainius. – Nuo tada, kai pas tave atsirado Zina, tapai piktas ir dirglus! – kantriai gynė uošvę Marija Mykolienė. – Dainiau, važiuosiu namo. Kai šis cirkas išvažiuos, paskambink, jei apsispręsi, – nebenorėjo ilgiau taikstytis Zina. – Ką? Tik ką tu atsiradai, mano sūnus visai šeimą pamiršo! Nesuvažiuoja, nepadeda, sunku prisiskambint! Ir tu dar nori mūsų priėmimo? Tu griauni mūsų šeimą! – Gana! – trenkė Dainius. Aplink stojo tyla. – Nepatinka, kad noriu savo šeimos? Aš pabėgau nuo jūsų, pradėjau kurtis, o jūs vėl atvažiavote ir viską bandot pradėt iš naujo! – Sūnau, visiškai galvą praradai! Visą laiką ir pinigus atiduodi jai! Jai juk tik pinigų iš tavęs reikia! – klykė Marija Mykolienė. – Mama, Zina save išlaiko, aš taupau vestuvėms, – Dainius sulaikė mylimąją, kuri norėjo išeiti. – Norit mums laimės? Važiuokit namo! Pas mus tik su kvietimu! O ypač Jolanta. Kol artimieji bandė atgauti kalbą, Dainius ramiai nuvedė Ziną į kambarį ir grįžo prie namiškių, kurie nervingai krovėsi daiktus. – Sūnau, rinkis: aš ar ji! – pasipiktinusi ultimatumo kėlė mama. – Bet Jolandą juk priėmėt, – nusivylęs žvelgė Dainius. – Radai ką lygint! – pašaipiai tarė blondinė. Tėvas ir brolis nuščiuvę stebėjo įvykius. – Na? – paskubino motina. – Renkuosi laimę! – išdidžiai pasakė Dainius žvelgdamas motinai į akis. – Tada man sūnaus nebėra! – išėjo ji iš namų, lagaminus palikdama vyrui. Jos pavyzdžiu pasekė ir Jolanta. – Jei ką – mes su tavim! – draugiškai šyptelėjo tėvas. Jis suprato, ką sūnus iš tiesų turi omenyje. – Motiną palieku sau! Brolis šypsodamasis apkabino brolį. – Saugok savo laimę! Su šeima irgi reikia ką nors keisti! Taip artimieji išvyko. Zina jautėsi nejaukiai, bet suprato, kad Dainius rimtai ją myli. Jie vėl kartu darė visus darbus, o mergina stengėsi palaikyti vyrą, suprasdama, kaip jam sunku. O štai Dainiaus gimtinėje buvo smagu. – Mama, Jolanta! Nupirkom jums karvę! – linksmai pareiškė Vladimiras. – Ką? Gal tau galva susisuko? – nustebusi žiūrėjo Marija Mykolienė. – Ne. Jolanta nuo šiol ją melš ir ganys, – rimtai atsakė Vladimiras. – Vlad, tu rimtai? Nepajuokauk, – susinervino Jolanta. – Juk jūs to mokėt Zina ir mums pasirodė, kad jums būtent to trūko! – šypsojosi Petras Sergejevičius. – Ir dar – mama, septintą valandą pusryčiai turi būti paruošti: ne sumuštiniai, o kažkas šilto ir sotaus. Kaimo žmonės anksti keliasi! Ir prasidėjo moterų auklėjimas! O, kaip buvo linksma! Visą, ką sakė Zina, prisiminė ir joms. Mama suprato, kad pernelyg spaudė jauna moterį, nes dabar iš jų – „tinginių“, buvo reikalaujama uždirbti tiek, kiek Zina. O jos to jau nebegalėjo. Išsilavinimas ne tas, o dar ir ūkis didelis! Nėra laiko! Marija Mykolienė susitaikė su sūnumi, bet pas juos vykti vis dar nedrįso. O gal Zina dar ką moka? O Dainius pagaliau laimingai pasipiršo mylimajai. Per vestuves linksminosi visi! Negalima sakyti, kad Marija Mykolienė ir Jolanta pamilto marčią, bet stengėsi tylėti. Tai buvo saugiau. O Zina buvo laiminga! Jie, kaip ir anksčiau, viską darė dviese, stengėsi vienas kitam padėti ir daugiau nebijodavo jokių netikėtų svečių!