Leonidas nė karto netikėjo, kad Irena – jo dukra. Žmona Viera dirbo parduotuvėje; visi kalbėjo, kad ji dažnai užsidarydavo sandėlyje su svetimais vyrais. Todėl vyras negalėjo patikėti, kad smulkioji Irena – jo vaikas, ir dukros nemylėjo. Tik senelis padėjo anūkei ir paliko jai namą paveldėti. Vienintelis senelis mylėjo Irutę Vaikystėje Irutė dažnai sirgdavo, buvo gležna, smulkaus ūgio. “Ne mano, nei tavo šeimoje tokių mažų nėra”, – sakydavo Leonidas. – “O šitas vaikas – vos matomas”. Ilgainiui tėvo nemalonė persidavė ir motinai. Iš tiesų Irutę mylėjo tik vienas žmogus – senelis Motiejus. Jo troba stovėjo pačiame kaimo gale, prie pat miško. Visą gyvenimą Motiejus buvo eigulys; net išėjęs į pensiją, beveik kasdien eidavo į mišką: rinko uogas, gydomąsias žoles, žiemą šerdavo žvėris. Vietiniai manė, kad jis keistas, net truputį bijojo – ką pasakydavo, tas dažnai išsipildydavo, bet vaistinių žolelių žmonės vis tiek eidavo pas jį. Žmoną Motiejus buvo palaidojęs jau seniai, o vienintelis džiaugsmas jam liko miškas ir anūkė. Kai mergaitė pradėjo lankytis mokykloje, dažniau gyvendavo pas senelį nei namuose. Motiejus pasakodavo apie žolių ir šaknų savybes, Irutei viskas lengvai sekėsi. Paklausta, kuo nori būti, vis atsakydavo: “Žmones gydysiu.” Motina aiškindavo, kad neturi pinigų dukrai mokytis, bet senelis guodė: “Aš ne vargšas – prireikus padėsiu, net karvę galima parduoti.” Paliko anūkei namą ir laimingą likimą Viera retai užsukdavo pas tėvą, bet kartą netikėtai pasirodė ant jo slenksčio. Atėjo prašyti pinigų, kai sūnus Andrius mieste azartinių žaidimų pralošė daug pinigų ir buvo stipriai sumuštas – liepė bet kokia kaina rasti pinigų. “Kai prispaudė, tu atėjai? – griežtai paklausė senelis Motiejus. – Juk metų metus čia nesirodei!” Ir atsisakė padėti: “Nesiruošiu dengti Andriaus skolų – man reikia anūkės mokslams.” Viera išėjo iš proto, šaukė: “Nenoriu jūsų abiejų nei matyti, neturiu nei tėvo, nei dukters!” ir išlėkė iš namų. Kai Irena įstojo į medicinos mokyklą, tėvai nė cento nesuteikė – tik Motiejus padėjo, padėjo ir stipendija, nes Irena mokėsi gerai. Prieš baigiant mokslus Motiejus susirgo. Jausdamas artėjančią pabaigą, pasakė, kad viską anūkei užrašė – ir namą, ir laimingą likimą. Irenai paliepė ieškoti darbo mieste, bet namelio nepamiršti: kol būste rusena žmonių dvasia – tol ir namas gyvas. “Nebijok viena čia nakvoti – šis namas tavąjį likimą sutiks”, – išpranašavo Motiejus. “Būsi laiminga, vaikeli.” Tikriausiai kažką žinojo. Išsipildė Motiejaus pranašystė Rudenį Motiejus mirė. Irena dirbo medicinos sesele rajono ligoninėje, o savaitgaliais vykdavo į senelio namus – žiemą užsikurdavo krosnį, malkų buvo paruošta daug. Savaitgalį į kaimą atvažiavo vakare; naktį užėjo pūga, ryte vėjas kiek aprimo, bet sniegas vėl krito – kelią užpustė. Ireną nustebino beldimas į duris: atidariusi rado nepažįstamą jaunuolį. “Laba diena. Gal turite kastuvą? Užklimpau prie jūsų namų savo mašiną”, – paklausė jis. “Yra prie laiptų, imkite. Gal padėti?” – pasiūlė mergina. Tačiau stambus nepažįstamas ironiškai išsišiepė: “Dar betrūktų, kad ir jūs užpustytų.” Vaikinas greitai pasinaudojo kastuvu, bet toli nenuvažiavo – vėl užstrigo. Ir vėl teko kasti: Irena pakvietė užeiti į vidų atsigerti arbatos – pūga turbūt netrukus baigsis, kelias vėl bus pravažiuojamas, čia juk netoli miestelio, mašinų važinėja nemažai. Nepazįstamasis, prisistatęs Stasu, patraukė paskui Ireną į namus. “Nebijote viena prie miško gyventi?” – paklausė. Ji paaiškino, kad savaitgaliais atvažiuojanti, o šiaip dirbanti mieste. Galvojo, kaip reikės išvažiuoti – jeigu autobusas nebeatsiras? Stas pasiūlė pavežti – jis irgi gyvena rajono centre. Irena sutiko. Po darbo į namus Irena nusprendė keliauti pėsčiomis, bet ten jos laukė staigmena: netikėtai prieš akis atsirado Stas. “Matyt, tavo žolelių arbata turi stebuklingos galios, – pajuokavo vaikinas. – Norėjau vėl tave pamatyti. O gal dar kartą arbatos išgersim?” Vestuves jie pasidaryti nenorėjo – Irena taip nusprendė. Stas iš pradžių įkalbinėjo, vėliau nuleido rankas. Užtat meilė buvo tikra. Dabar Irena žinojo: ne tik knygose rašo, kad vyrai savo žmonas ant rankų nešioja. Gimus jų pirmagimiui, gimdykloje gydytojos stebėjosi – kaip tokiai gležnai mamai gimė toks stiprus sūnus! Paklausus, kaip vadinsis sūnus, Irena išdidžiai atsakė: “Bus Motiejus – labai gero žmogaus garbei.”

2021 m. gegužės 16 d.

Kartais man atrodo, kad gyvenimas tai didelė painiava, iš kurios ilgai kapanausi. Mano tėtis Liutauras taip ir neįtikėjo, kad esu jo duktė. Mama, Violeta, daug metų dirbo Maximos parduotuvėje mūsų miestelyje. Apie ją pasakodavo įvairiausių paskalų esą vis su vyrais sandėlyje susitikinėja. Matyt todėl tėvas ir buvo tikras tokia smulki mergaitė kaip aš, airiškių bruožų, negali būti jo kraujo. Su laiku tas įtarumas peraugo į atvirą nemėgimą. Iš pradžių tėvas mane ignoravo, vėliau ir mama tapo šaltesnė tarsi jų nuosprendis būtų vieningas: Tokios mažos mūsų giminėj niekad nebuvo. Mano vaikystės ramstis senelis Augustinas.

Visi žinojo, kad Augustinas kiek keistas. Jo mažo namelio už miestelio, prie pato pušyno, kai kurie vengdavo. Nors ir išėjęs į pensiją, kasdien eidavo į mišką uogų, grybų, žolių. Žiemą šėrė stirnas ir kiškius. Kam skaudėjo galvą ar širdį, ėjo pas Augustiną žolelių ir arbatų. Jo žmona, mano močiutė, mirė seniai. Aš dažnai atvykdavau jam į kompaniją, ypač, kai pradėjau lankyti mokyklą. Kartu gerdavom žolelių arbatą, klausydavausi apie augalus, šaknis, paukščius ir likimą.

Kai manęs klausdavo, kuo būsiu, nė nesudvejojusi atsakydavau: Gydysiu žmones. Tėvas tik nusijuokdavo Kaip tu, tokia mažytė, ligonius pakelsi? Mama dar drėgniau atsakydavo: Pinigų tam vis viena nebus. O senelis ramino: Pakelkim galvą: jeigu reikės ir karvę parduosiu, bet tau padėsiu.

Kai Augustinas pajuto besiartinančią mirtį, užrašė savo trobelę man. Violeta, mano mama, tuomet užsuko tik kartą kai broliui Mariui kare lošiant Kaune teko skolintis didelę sumą, ir skolintojai vos gyvo nepaliko. Atėjo netikėtai: Augustinai, padėk mums. Giminė esame!, maldavo. Senelis griežtai tarė: Aš Andriaus (Mariui) skolų dengti neketinu. Turiu galvoti apie Ievutės (mane) ateitį.

Mama suriko: Nenoriu daugiau jūsų nė vieno matyti!. Nusviro duris ir išėjo. Didelių vilčių iš tėvų neturėjau kai įstojau į Kauno medicinos mokyklą, nė centu nepadėjo. Gyvenimas atrodė lyg nuolatinis bėgimas padėjo tik senelio palikimas ir stipendija už gerą mokslą (50 eurų per mėnesį nieko daug, bet užtekdavo arbatai ir kelionei).

Baigiasi medicinos mokykla, o senelis stipriai susirgo. Atėjus žiemai jis man pasakė: Namai gyvi tol, kol juose šilta ir žmogaus dvasia jaučiasi. Nepamesk trobelės čia tavęs laukia laimė. Nebijok čia nakvoti likimas ateis, kai mažiau tikėsi. Tu laiminga būsi, Ievute mano.

Augustinas numirė rudenį. Dirbau slaugytoja mažojo rajono ligoninėje, savaitgaliais važiuodavau tvarkyti namų, prižiūrėti krosnį senelis malkų buvo prikaupęs iki pat dangų. Vienas penktadienio vakaras buvo ypatingas pasidariau puodelį stiprios mėtinės arbatos nuo ilgo kelio, uždegiau žvakę. Staiga stiprus beldimas į duris. Atidarau jaunas vyras, rūbai apdrabstyti sniegu, sako: Laba diena. Su automobiliu įklimpau ties jūsų trobele, gal yra kastuvas?

Rodau, kur kastuvas gal ir padėti pasiūlyčiau, bet vyras tik juokiasi: Reikia, kad dar ir jus po sniegą ištraukčiau? Nusijuokiu. Pasiūlau po darbų užsukti arbatos naktis ir pūga. Jis sugrįžo prisistatė: Stasys iš miesto, taip pat į rajoną važiuoju. Pokalbis buvo visai lengvas, greitai abu juokėmės, pasakojome apie save. Sakau jam: Naktį, kai miškas pilnas vėjo, čia vis tiek šilta trobelė neleidžia jaustis vienišai.

Po savaitės išėjusi po darbo pasivaikščioti, vėl sutikau Stasį. Gal jūsų mėtų arbata turi stebuklingų savybių? nusišypsojo. Norėčiau dar susitikti. Gal arbatos dar liko? Nuo tada mūsų santykiai tik stiprėjo vestuvių nedarėm, man jų nereikėjo. Stasys siūlė atsisakiau. Mums abiem užteko meilės ir švelnaus kasdieninio rūpesčio.

Kai gimė sūnus didelis ir stiprus vaikas, visi stebėjosi: Kaip mažytė Ieva pagimdė tokį galiūną? Paklausta, kaip pavadinsiu sūnų, atsakiau bus Augustinas geriausio žmogaus, kurį gyvenime turėjau, garbei. Man atrodo, kad visi senelio žodžiai išsipildė laimė visgi ateina, kai jos mažiau lauki.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

8 + 3 =

Leonidas nė karto netikėjo, kad Irena – jo dukra. Žmona Viera dirbo parduotuvėje; visi kalbėjo, kad ji dažnai užsidarydavo sandėlyje su svetimais vyrais. Todėl vyras negalėjo patikėti, kad smulkioji Irena – jo vaikas, ir dukros nemylėjo. Tik senelis padėjo anūkei ir paliko jai namą paveldėti. Vienintelis senelis mylėjo Irutę Vaikystėje Irutė dažnai sirgdavo, buvo gležna, smulkaus ūgio. “Ne mano, nei tavo šeimoje tokių mažų nėra”, – sakydavo Leonidas. – “O šitas vaikas – vos matomas”. Ilgainiui tėvo nemalonė persidavė ir motinai. Iš tiesų Irutę mylėjo tik vienas žmogus – senelis Motiejus. Jo troba stovėjo pačiame kaimo gale, prie pat miško. Visą gyvenimą Motiejus buvo eigulys; net išėjęs į pensiją, beveik kasdien eidavo į mišką: rinko uogas, gydomąsias žoles, žiemą šerdavo žvėris. Vietiniai manė, kad jis keistas, net truputį bijojo – ką pasakydavo, tas dažnai išsipildydavo, bet vaistinių žolelių žmonės vis tiek eidavo pas jį. Žmoną Motiejus buvo palaidojęs jau seniai, o vienintelis džiaugsmas jam liko miškas ir anūkė. Kai mergaitė pradėjo lankytis mokykloje, dažniau gyvendavo pas senelį nei namuose. Motiejus pasakodavo apie žolių ir šaknų savybes, Irutei viskas lengvai sekėsi. Paklausta, kuo nori būti, vis atsakydavo: “Žmones gydysiu.” Motina aiškindavo, kad neturi pinigų dukrai mokytis, bet senelis guodė: “Aš ne vargšas – prireikus padėsiu, net karvę galima parduoti.” Paliko anūkei namą ir laimingą likimą Viera retai užsukdavo pas tėvą, bet kartą netikėtai pasirodė ant jo slenksčio. Atėjo prašyti pinigų, kai sūnus Andrius mieste azartinių žaidimų pralošė daug pinigų ir buvo stipriai sumuštas – liepė bet kokia kaina rasti pinigų. “Kai prispaudė, tu atėjai? – griežtai paklausė senelis Motiejus. – Juk metų metus čia nesirodei!” Ir atsisakė padėti: “Nesiruošiu dengti Andriaus skolų – man reikia anūkės mokslams.” Viera išėjo iš proto, šaukė: “Nenoriu jūsų abiejų nei matyti, neturiu nei tėvo, nei dukters!” ir išlėkė iš namų. Kai Irena įstojo į medicinos mokyklą, tėvai nė cento nesuteikė – tik Motiejus padėjo, padėjo ir stipendija, nes Irena mokėsi gerai. Prieš baigiant mokslus Motiejus susirgo. Jausdamas artėjančią pabaigą, pasakė, kad viską anūkei užrašė – ir namą, ir laimingą likimą. Irenai paliepė ieškoti darbo mieste, bet namelio nepamiršti: kol būste rusena žmonių dvasia – tol ir namas gyvas. “Nebijok viena čia nakvoti – šis namas tavąjį likimą sutiks”, – išpranašavo Motiejus. “Būsi laiminga, vaikeli.” Tikriausiai kažką žinojo. Išsipildė Motiejaus pranašystė Rudenį Motiejus mirė. Irena dirbo medicinos sesele rajono ligoninėje, o savaitgaliais vykdavo į senelio namus – žiemą užsikurdavo krosnį, malkų buvo paruošta daug. Savaitgalį į kaimą atvažiavo vakare; naktį užėjo pūga, ryte vėjas kiek aprimo, bet sniegas vėl krito – kelią užpustė. Ireną nustebino beldimas į duris: atidariusi rado nepažįstamą jaunuolį. “Laba diena. Gal turite kastuvą? Užklimpau prie jūsų namų savo mašiną”, – paklausė jis. “Yra prie laiptų, imkite. Gal padėti?” – pasiūlė mergina. Tačiau stambus nepažįstamas ironiškai išsišiepė: “Dar betrūktų, kad ir jūs užpustytų.” Vaikinas greitai pasinaudojo kastuvu, bet toli nenuvažiavo – vėl užstrigo. Ir vėl teko kasti: Irena pakvietė užeiti į vidų atsigerti arbatos – pūga turbūt netrukus baigsis, kelias vėl bus pravažiuojamas, čia juk netoli miestelio, mašinų važinėja nemažai. Nepazįstamasis, prisistatęs Stasu, patraukė paskui Ireną į namus. “Nebijote viena prie miško gyventi?” – paklausė. Ji paaiškino, kad savaitgaliais atvažiuojanti, o šiaip dirbanti mieste. Galvojo, kaip reikės išvažiuoti – jeigu autobusas nebeatsiras? Stas pasiūlė pavežti – jis irgi gyvena rajono centre. Irena sutiko. Po darbo į namus Irena nusprendė keliauti pėsčiomis, bet ten jos laukė staigmena: netikėtai prieš akis atsirado Stas. “Matyt, tavo žolelių arbata turi stebuklingos galios, – pajuokavo vaikinas. – Norėjau vėl tave pamatyti. O gal dar kartą arbatos išgersim?” Vestuves jie pasidaryti nenorėjo – Irena taip nusprendė. Stas iš pradžių įkalbinėjo, vėliau nuleido rankas. Užtat meilė buvo tikra. Dabar Irena žinojo: ne tik knygose rašo, kad vyrai savo žmonas ant rankų nešioja. Gimus jų pirmagimiui, gimdykloje gydytojos stebėjosi – kaip tokiai gležnai mamai gimė toks stiprus sūnus! Paklausus, kaip vadinsis sūnus, Irena išdidžiai atsakė: “Bus Motiejus – labai gero žmogaus garbei.”