Norėjai abiejų, dabar ir augink abu. Aš pavargau, išeinu! be jokios šilumos leptelėjo vyras ir nė karto neatsigręžęs išlingavo pro duris.
Durys tyliai sučiužėjo, tačiau jų užsidarymo aidas liekamai įstrigo Emilijos širdyje. Jokių trankymų, jokių dramų tik šaltas, galutinis išėjimas.
Algirdas daugiau nebesugrįžo. Nei akimis, nei jausmais.
Visai neseniai Emilija tyliai virpėjo žiūrėdama į teigiamą nėštumo testą ir pirmąją ultragarso nuotrauką, kurioje trepsėjo dvi nedidelės širdelės. Dvyniai dviguba dovana!
Emilijai tai buvo toks keistas derinys: ašaros, baimė ir tokia laimė, kad net žodžių pritrūko. O Algirdui tai buvo tiesiog problema.
Mes negalime sau to leisti, Emilija vos sau duonus parnešam namo. Net vienam vaikui sunku, o dabar iškart du?! bejėgiškai sumurmėjo Algirdas, venkdamas jai pažvelgti į akis.
Jo žodžiai skaudino labiau nei Emilija norėtų pripažinti. Bet dar bjauriau buvo, kai jis pasiūlė atsisakyti. Jų.
Tų dviejų mažų gyvybių, kurios jau leido jai jaustis Mamyte.
Tą naktį Emilija ilgai žiūrėjo į savo atspindį veidrodyje, rankomis apkabinusi dar visai nepasikeitusį pilvuką. Tyli, bet labai stipri jungtis kaipgi jos galėtų atsisakyti? Kaip gyventi žinant, kad pasirinko baimę vietoj meilės?
Jei vienas valgo, ir antram užteks, kažkada tepasakė ji, balsas drebėjo, bet valios nei kiek nesumažėjo.
Ji išdrįso. Išlaikė nėštumą.
Ir dvynukus išnešiojo iškiliai, net tada, kai Algirdas tapo tarsi nebe tas pats žmogus: vis šaltesnis, vis toliau, vis svetimesnis.
Ji slapta vylėsi kad kai laikys vaikus ant rankų, kas nors jame pasikeis.
Bet pasikeitė visai priešingai.
Po gimdymo nuovargis augo, pinigų trūko, o Algirdas galutinai pradingo. Jo nuoskaudos virto priekaištais, priekaištai į tylą, o tyla griovė viską, kas beliko.
Iki vienos dienos.
Norėjai abiejų, dabar ir augink abu. Aš išeinu!
Tiek.
Jokių paaiškinimų. Jokių apgailestavimų.
Emilija liko tarpduryje, šalia dviejų lovytėse snūduriuojančių vaikų, drebančiom rankom ir plėšančia širdimi… bet nepalūžusia.
Buvo sunkių dienų.
Bemiegių naktų.
Akimirkų, kai tyliai pravirkdavo, kad tik neišgirstų.
Bet rytais du poros akyčių į ją žiūrėdavo taip, tarsi ji būtų visas jų pasaulis. Mažos šypsenėlės bet jėgų užtekdavo viskam.
Ji išmoko būti mama, teta, draugė ir visa parama.
Išmoko, kad yra stipresnė nei tikėjo.
Kad tikra meilė neišgaruoja, kai sunku.
Metai praėjo, o Emilija atgimė.
Ne todėl, kad gyvenimas taptų lengvesnis, o todėl, kad ji pati stipresnė.
Dirbo, stengėsi, augino du gražius, gerus vaikus, kurie visada žinojo, jog yra mylimi nepaisant tuščios kišenės.
Ir štai, vieną dieną stebėdama, kaip dvyniai krykštauja ant Kauno senamiesčio suoliuko saulėje, Emilija staiga suprato:
Nebuvo ji palikta.
Buvo išlaisvinta. Ir dabar turi dvi mažas širdeles, mylinčias ją be išlygų, o ne vieną.
Nes kartais laimė ateina ne su tais, kurie žada, o su tais, kurie lieka.
O ji liko.
Dėl jų.
Ir dėl savęs.
Palik širdutę komentaruose visoms mamoms, kurios vienos augina vaikus, visoms moterims, kurios nepasidavė, net kai buvo paliktos. Kiekviena širdis apkabinimas.






