Mama, aš vesiu! – linksmai pranešė sūnus. – Džiaugiuosi, – be entuziazmo atsakė Sofija Juozapavičienė. – Mama, tu rimtai? – nustebęs paklausė Viktoras. – Nieko… O kur gyvensite? – prisimerkusi paklausė mama. – Čia. Juk nesupyksi? – atsakė sūnus. – Trys kambariai, tikrai visi tilpsim! – O man yra pasirinkimas? – perklausė mama. – Juk nenuomosi gi buto? – liūdnai pasakė sūnus. – Supratau, pasirinkimo neturiu, – rezignuotai tarė Sofija Juozapavičienė. – Mama, dabar nuomos kainos tokios, kad mums net maistui nebeliks, – kalbėjo Vytas. – Ir mes juk ne amžinai, dirbsim, taupysim butui. Taip gi greičiau sutaupysim. Sofija Juozapavičienė gūžtelėjo pečiais. – Tikiuosi… – tarė ji. – Taigi, įsikraustot, gyvenat tiek, kiek reikia, bet turiu dvi sąlygas: komunalinius mokesčius dalinamės po lygiai ir namų šeimininke nebūsiu. – Gerai, mama, kaip pasakysi, – nedelsdamas sutiko Viktoras. Jaunieji atšventė kuklias vestuves ir visi pradėjo gyventi kartu tame pačiame bute: Sofija Juozapavičienė, Viktoras ir marti Inga. Nuo pat pirmos dienos, kai jaunieji apsigyveno kartu, Sofijai Juozapavičienei staiga ėmė rastis neatidėliotinų reikalų. Jaunieji grįžta iš darbo – mamos nėra, puoduose tuščia, namuose netvarka, kaip išėjo, taip viskas ir liko. – Mama, o kur buvai? – nustebęs klausia sūnus vakare. – Supranti, Vytukai, paskambino iš Kultūros centro – kvietė dainuoti Liaudies dainų chore. Juk mano balsas, žinai… – Kaip?! – nustebo sūnus. – Na taip! Tu tiesiog pamiršai, o aš tau sakiau kažkada. Ten susirenka tokie pat pensininkai kaip aš, dainuoja kartu. Puikiai praleidau laiką, rytoj vėl eisiu! – žvaliai tarė Sofija Juozapavičienė. – O rytoj kas – vėl choras? – paklausė sūnus. – Ne, rytoj literatūrinis vakaras, skaitysime Maironį, – paaiškino Sofija Juozapavičienė. – Juk žinai, kaip Maironį myliu. – Tikrai?! – vėl nustebo sūnus. – Na taip! Sakiau tau! Koks tu neįdėmus savo mamai! – su lengvu priekaištu tarė Sofija Juozapavičienė. Marti stebėjo pokalbį nieko nesakydama. Nuo sūnaus vestuvių Sofija Juozapavičienė tarsi atgavo antrą jaunystę: lankė įvairius būrelius senjorams, draugių padaugėjo, jos kartu į svečius užsukdavo, okupavo virtuvę iki vėlumos, gėrė arbatą su sausainiais, ir žaidė bingo, vaikščiojo po miestą, žiūrėjo serialus taip įsitraukusi, kad net negirdėjo, kaip vaikai, sugrįžę iš darbo, ją sveikina. Namų reikalų Sofija Juozapavičienė iš principo nesiėmė, visus darbus paliko marti ir sūnui. Pradžioje jie tylėjo, vėliau marti pradėjo raukytis, paskui jau susierzino, vėliau sūnus ėmė garsiai atsidusti. Tačiau Sofija Juozapavičienė į šiuos smulkius niuansus visiškai nekreipė dėmesio, toliau gyveno aktyvų, senjorės vertą gyvenimą. Kartą ji pareina namo labai laiminga, niūniuodama „Ei, žirgai, žirgai…“, užsuka į virtuvę, kur jaunieji liūdnai valgo šviežiai išvirtą sriubą, ir džiugiai pareiškia: – Mieli vaikai, galite mane pasveikinti! Susipažinau su nuostabiu vyru ir rytoj kartu važiuojame į sanatoriją! Argi ne šauni naujiena? – Tikrai, – vienu balsu pritartinai atsakė sūnus ir marti. – O rimta gal jau kažkas? – atsargiai paklausė sūnus, baimindamasis dar vieno gyventojo bute. – Kol kas negaliu pasakyti, tikiuosi po sanatorijos viskas paaiškės, – tarė Sofija Juozapavičienė, atsisėdo, su apetitu suvalgė sriubos ir dar papildymo užsipylė. Po kelionės Sofija Juozapavičienė grįžo nusivylusi. Pasakė, kad Aloyzas jai ne lygis ir jie išsiskyrė, bet pridūrė, kad dar viskas priešaky. Būreliai, pasivaikščiojimai ir sueigos tęsėsi kaip įprasta. Galų gale, kai jaunieji vėl grįžo į netvarkingus namus, kai puoduose vėl tuščia, marti neištvėrė ir garsiai, trinktelėdama tuščią šaldytuvą, nervingai tarė: – Sofija Juozapavičiene, gal galėtumėt bent jau namų reikalais pasirūpinti? Čia netvarka! Šaldytuvas tuščias! Kodėl mes viską turim namie daryti, o jūs – ne?! – O kodėl čia tokie visi susierzinę? – nustebusi paklausė Sofija Juozapavičienė. – O jeigu patys gyventumėt, kas už jus viską darytų? – Bet juk jūs gi esate! – argumentavo marti. – O aš jums ne vergė Onutė, kad dieną naktį tarnaučiau. Savo atidirbau jau – užteks! Ir apskritai, Viktorui iškart pasakiau, kad namų šeimininke nebūsiu – toks buvo mano reikalavimas. Jei jis tavęs neįspėjo – ne mano kaltė, – paaiškino Sofija Juozapavičienė. – Galvojau, kad juokauji… – sumurmėjo sutrikęs sūnus. – Tai norit gyventi patogiai, ir dar kad už jus valgyt gaminčiau bei po visus daiktus tvarkyčiau? Ne! Sakiau – nebūsiu, reiškia nebūsiu! O jei kažkas nepatinka – visad galima gyventi atskirai, – užbaigė Sofija Juozapavičienė ir išėjo į savo kambarį. Kitą rytą, lyg niekur nieko, niūniuodama „Oi, ne vakaras, ne vakaras, mažai miegojau…“, užsivilko gražią palaidinę, pasidažė raudonais lūpų dažais ir patraukė į Kultūros rūmus, kur jos laukė Liaudies dainų choras…

Mama, aš vesiu! linksmai praneša sūnus.

Džiaugiuosi už tave, be didesnio entuziazmo atsako Janina Žemaitienė.

Mama, kas nutiko? nustemba sūnus Marius.

Nieko Ir kur gyvensite? paklausia motina primerkusi akis.

Čia. Gi tu neprieštarauji? atsako Marius. Butas juk trijų kambarių, ar tikrai nesutilpsim?

O ar turiu pasirinkimą? pasiteirauja mama.

Taigi nuomotis būtų per brangu? liūdnai sako sūnus.

Supratau, pasirinkimo neturiu, beviltiškai atsidūsta Janina.

Mama, dabar tokios nuomos kainos, kad mums maisto neužtektų. priduria Marius. Mes čia laikinai, dirbsim, taupysim butui. Taip daug greičiau susitaupysim.

Janina tik gūžteli pečiais.

Tikiuosi sako ji. Tada taip: įsikraustot, gyvenat tiek, kiek reikia, bet turiu dvi sąlygas komunalinius mokesčius dalinam iš trijų, ir namų šeimininkė nebūsiu.

Gerai, mama, kaip pasakysi, tuoj pat sutinka Marius.

Jaunieji surengia kuklias vestuves ir apsigyvena kartu Janina, Marius ir marti Eglė.

Nuo pirmosios dienos, kai jaunieji atsikrausto, Janinai staiga atsiranda skubių reikalų. Jaunuoliai grįžta po darbo, o mamos namie nėra puoduose tuščia, namuose netvarka, kaip išėjo, viskas taip ir liko, išmėtyta bei palikta savo vietose.

Mama, kur buvai? stebisi sūnus vakare.

Žinai, Marianne, pakvietė iš Kultūros centro dainuoti pagyvenusiųjų chore, gi žinai, kokį balsą turiu

Tikrai?! nustemba sūnus.

Na taip! Užmiršai, o juk tau pasakojau. Ten ateina tokie pensininkai kaip aš, susėda ir dainuoja liaudies dainas. Laikas nuostabiai praleistas jau rytoj vėl eisiu! gyvai kalba Janina.

O rytoj kas? Vėl choras? klausia sūnus.

Ne, rytoj literatūros vakaras, skaitysim Maironį, atsako Janina. Žinai, kaip mėgstu Maironio eiles.

Tikrai?! vėl stebisi sūnus.

Taip! Esu tau sakę. Tu labai neįdėmus mamos atžvilgiu! švelniai pabara Janina.

Marti tik stebi pokalbį ir tyliai žiūri.

Nuo sūnaus vedybų Janina lyg antrą gyvenimą atrado lanko visus pensininkų būrelius, prie senų draugių prisidėjo naujos, kurios linksmai susirenka, užima virtuvę iki vėlumos, geria arbatą, valgo sausainius, kurių atsineša pakeliui, žaidžia bingo, kartais išeina pasivaikščioti, arba tiesiog žiūri serialus taip įsitraukusi, kad net negirdi, kaip vaikai grįžę pasisveikina.

Namų darbų Janina griežtai nesiima, palikusi juos marti ir sūnui. Pradžioje jie nesiskundžia, vėliau marti pradeda kriventi, galiausiai jie ima nepatenkinti šnabždėtis, o sūnus garsiau atsidūsta. Tačiau šiems niuansams Janina visiškai nekreipia dėmesio, gyvendama vis aktyviau pagal savo metų galimybes.

Vieną vakarą ji grįžta namo labai laiminga, niūniuodama Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos. Užeina į virtuvę, kur jaunieji valgė neseniai išvirtą sriubą, ir linksmai pasako:

Mielieji vaikai, galite mane pasveikinti! Susipažinau su puikiu vyru ir rytoj drauge vyksime į sanatoriją! Geros naujienos?

Tikrai, abu vienbalsiai pritaria Marius ir Eglė.

Ir kaip, rimta? atsargiai klausia sūnus, baimindamasis, kad namuose atsiras dar vienas gyventojas.

Kol kas nežinau, tikiuosi po kelionės viskas paaiškės, sako Janina, pasemia sriubos ir su malonumu valgo, o po to ir dar įsipila.

Po kelionės Janina grįžta nusivylusi sako, kad Arvydas ne jos lygis, atsisveikino, bet tuoj priduria, kad dar viskas prieš akis. Būreliai, pasivaikščiojimai ir arbatos vakarėliai tęsiasi.

Galiausiai, kai jauni vėl grįžta į netvarkingą namą, o puoduose tuščia, marti nebeištveria, garsiai trinktelėjus tuščia šaldytuvo durele, piktai sako:

Janina, gal galėtumėt ir namų reikalais pasirūpinti? Namuose netvarka! Šaldytuve nieko! Kodėl mes turim viską nudirbti, o jūs ne?!

O kodėl tokie pikti? nustemba Janina. Jeigu gyventumėt vieni, kas tada viską darytų?

Bet juk jūs esate! atkerta marti.

Aš jums ne tarnaitė Barbora, kad visą dieną dirbčiau. Užteks, jau užtektinai aptarnavau kitus! Be to, Marių iš anksto perspėjau netapsiu namų šeimininke, tokia mano sąlyga. Jei jis tau nepasakė, ne mano bėda, atkerta Janina.

Galvojau, kad juokavai sutrinka Marius.

Tai norite, kad viską turėtumėt ir dar aš viską į vietas sudėčiau, sriubos privirčiau? Ne! Pasakiau, kad nedarysiu, vadinasi nedarysiu! Jei kas nepatinka galit gyventi atskirai! pasako Janina ir išeina į savo kambarį.

O kitą rytą, tarsi nieko nebūtų nutikę, niūniuodama Vai švieski man vėl, apsivelka gražią palaidinę, pasidažo raudonai lūpas ir išeina į Kultūros rūmus, kur jos laukia Liaudies dainų choras…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

2 × 5 =

Mama, aš vesiu! – linksmai pranešė sūnus. – Džiaugiuosi, – be entuziazmo atsakė Sofija Juozapavičienė. – Mama, tu rimtai? – nustebęs paklausė Viktoras. – Nieko… O kur gyvensite? – prisimerkusi paklausė mama. – Čia. Juk nesupyksi? – atsakė sūnus. – Trys kambariai, tikrai visi tilpsim! – O man yra pasirinkimas? – perklausė mama. – Juk nenuomosi gi buto? – liūdnai pasakė sūnus. – Supratau, pasirinkimo neturiu, – rezignuotai tarė Sofija Juozapavičienė. – Mama, dabar nuomos kainos tokios, kad mums net maistui nebeliks, – kalbėjo Vytas. – Ir mes juk ne amžinai, dirbsim, taupysim butui. Taip gi greičiau sutaupysim. Sofija Juozapavičienė gūžtelėjo pečiais. – Tikiuosi… – tarė ji. – Taigi, įsikraustot, gyvenat tiek, kiek reikia, bet turiu dvi sąlygas: komunalinius mokesčius dalinamės po lygiai ir namų šeimininke nebūsiu. – Gerai, mama, kaip pasakysi, – nedelsdamas sutiko Viktoras. Jaunieji atšventė kuklias vestuves ir visi pradėjo gyventi kartu tame pačiame bute: Sofija Juozapavičienė, Viktoras ir marti Inga. Nuo pat pirmos dienos, kai jaunieji apsigyveno kartu, Sofijai Juozapavičienei staiga ėmė rastis neatidėliotinų reikalų. Jaunieji grįžta iš darbo – mamos nėra, puoduose tuščia, namuose netvarka, kaip išėjo, taip viskas ir liko. – Mama, o kur buvai? – nustebęs klausia sūnus vakare. – Supranti, Vytukai, paskambino iš Kultūros centro – kvietė dainuoti Liaudies dainų chore. Juk mano balsas, žinai… – Kaip?! – nustebo sūnus. – Na taip! Tu tiesiog pamiršai, o aš tau sakiau kažkada. Ten susirenka tokie pat pensininkai kaip aš, dainuoja kartu. Puikiai praleidau laiką, rytoj vėl eisiu! – žvaliai tarė Sofija Juozapavičienė. – O rytoj kas – vėl choras? – paklausė sūnus. – Ne, rytoj literatūrinis vakaras, skaitysime Maironį, – paaiškino Sofija Juozapavičienė. – Juk žinai, kaip Maironį myliu. – Tikrai?! – vėl nustebo sūnus. – Na taip! Sakiau tau! Koks tu neįdėmus savo mamai! – su lengvu priekaištu tarė Sofija Juozapavičienė. Marti stebėjo pokalbį nieko nesakydama. Nuo sūnaus vestuvių Sofija Juozapavičienė tarsi atgavo antrą jaunystę: lankė įvairius būrelius senjorams, draugių padaugėjo, jos kartu į svečius užsukdavo, okupavo virtuvę iki vėlumos, gėrė arbatą su sausainiais, ir žaidė bingo, vaikščiojo po miestą, žiūrėjo serialus taip įsitraukusi, kad net negirdėjo, kaip vaikai, sugrįžę iš darbo, ją sveikina. Namų reikalų Sofija Juozapavičienė iš principo nesiėmė, visus darbus paliko marti ir sūnui. Pradžioje jie tylėjo, vėliau marti pradėjo raukytis, paskui jau susierzino, vėliau sūnus ėmė garsiai atsidusti. Tačiau Sofija Juozapavičienė į šiuos smulkius niuansus visiškai nekreipė dėmesio, toliau gyveno aktyvų, senjorės vertą gyvenimą. Kartą ji pareina namo labai laiminga, niūniuodama „Ei, žirgai, žirgai…“, užsuka į virtuvę, kur jaunieji liūdnai valgo šviežiai išvirtą sriubą, ir džiugiai pareiškia: – Mieli vaikai, galite mane pasveikinti! Susipažinau su nuostabiu vyru ir rytoj kartu važiuojame į sanatoriją! Argi ne šauni naujiena? – Tikrai, – vienu balsu pritartinai atsakė sūnus ir marti. – O rimta gal jau kažkas? – atsargiai paklausė sūnus, baimindamasis dar vieno gyventojo bute. – Kol kas negaliu pasakyti, tikiuosi po sanatorijos viskas paaiškės, – tarė Sofija Juozapavičienė, atsisėdo, su apetitu suvalgė sriubos ir dar papildymo užsipylė. Po kelionės Sofija Juozapavičienė grįžo nusivylusi. Pasakė, kad Aloyzas jai ne lygis ir jie išsiskyrė, bet pridūrė, kad dar viskas priešaky. Būreliai, pasivaikščiojimai ir sueigos tęsėsi kaip įprasta. Galų gale, kai jaunieji vėl grįžo į netvarkingus namus, kai puoduose vėl tuščia, marti neištvėrė ir garsiai, trinktelėdama tuščią šaldytuvą, nervingai tarė: – Sofija Juozapavičiene, gal galėtumėt bent jau namų reikalais pasirūpinti? Čia netvarka! Šaldytuvas tuščias! Kodėl mes viską turim namie daryti, o jūs – ne?! – O kodėl čia tokie visi susierzinę? – nustebusi paklausė Sofija Juozapavičienė. – O jeigu patys gyventumėt, kas už jus viską darytų? – Bet juk jūs gi esate! – argumentavo marti. – O aš jums ne vergė Onutė, kad dieną naktį tarnaučiau. Savo atidirbau jau – užteks! Ir apskritai, Viktorui iškart pasakiau, kad namų šeimininke nebūsiu – toks buvo mano reikalavimas. Jei jis tavęs neįspėjo – ne mano kaltė, – paaiškino Sofija Juozapavičienė. – Galvojau, kad juokauji… – sumurmėjo sutrikęs sūnus. – Tai norit gyventi patogiai, ir dar kad už jus valgyt gaminčiau bei po visus daiktus tvarkyčiau? Ne! Sakiau – nebūsiu, reiškia nebūsiu! O jei kažkas nepatinka – visad galima gyventi atskirai, – užbaigė Sofija Juozapavičienė ir išėjo į savo kambarį. Kitą rytą, lyg niekur nieko, niūniuodama „Oi, ne vakaras, ne vakaras, mažai miegojau…“, užsivilko gražią palaidinę, pasidažė raudonais lūpų dažais ir patraukė į Kultūros rūmus, kur jos laukė Liaudies dainų choras…