Nelaukėme Mūsų su Maša tėtis kažkur išvažiavo uždarbiauti ir dingo, kai aš mokiausi penktoje klasėje, o sesė pirmoje. Tiksliau, tada jis tiesiog prapuolė be žinios. O iki tol tiesiog išvažiuodavo ir dingdavo keliems mėnesiams. Su mama jie nebuvo oficialiai susituokę, tėtis buvo laisvas paukštis. Važinėjo po Lietuvą: tai į Kauną, tai į Šiaulius, grįždavo kada ir kaip užsimanęs, bet visada su pinigais ir dovanomis. Mama kentė, nes mylėjo jį beprotiškai. — Valiukai, grįžk greičiau, — prašydavo ji. — Tai raminkis, lauk su dovanomis, — atsakydavo tėtis, atmestinai pabučiuodavo ir dingdavo. Kol jo nebuvo, mumis rūpinosi tėčio brolis, dėdė Kęstas. Man rodos, mama jam tikrai patiko – jis niekad nekalbėdavo apie tai, niekada nerodydavo ypatingo dėmesio. Bet visada galėjome juo pasikliauti. — Na, kaip laikotės, Taisia? — klausdavo dėdė Kęstas, užsukęs pas mus. — Kaip mažiukai? — Uuuu, dėdė Kęstas atėjo! — šaukdavau ir puldavau apsikabinti. — Sveikas, Denisai, — Kęstas trumpam mane stipriai apkabindavo. Man atrodė, kad geriau jau jis būtų buvęs mūsų tėvas. Savaitgaliais dėdė Kęstas veždavo mus su Maša pasivaikščioti, kol mama ilsėdavosi namie. Kartais ji prisidėdavo, o kartais likdavo viena, galvodavo apie savo nepaprastai sunkų moterišką likimą. Kai šiek tiek paaugau, dėdė Kęstas namo atnešė gimnastikos sienelę ir ją pritvirtino koridoriuje. Tėtis tuo metu dingęs jau beveik pusę metų. Padėjau dėdei prisukti buomus ir turėklus, Maša stovėjo šalia ir stebėjo, kaip jis mikliai montuoja turniką, virvę ir žiedus. — Kęstai, kodėl tu nevedi? Tu toks nagingas! Bet kuri nuotaka su goldinėmis rankomis tave tuojau paims, — sėkmingai komentavo Maša, tarsi jau turėtų metų patirties. Jos moteriška išmintis buvo ne mažesnė už nuolat girdėtus mamos pokalbius su draugėmis. — Niekas man nepatinka, Marija. Patiks – vesiu. — O vaikų savo nenori? Maša juokingai išskėtė rankas. Dėdė Kęstas padėjo įrankius ir rimtai atsakė: — Man kol kas jūs pakankami. O tu čia, bandai mane iš namų išstumti? — prisimerkė. Maša nebuvo kvaila. — Aš?! — išplėtė akis. — Tikrai ne, Kęstai! Visada, visad tavęs laukiu! Vakare paklausiau Mašos: — Ką tu kaip kokia šikšnosparnė prilipus prie jo? Dar užpyks – daugiau nebeatsiras čia. — O tėtis dovanų parveža… — susvajojo sesė. — Jau greitai grįš, turbūt. — O tu… kvaila. Tave su tais dovanom papirko. Žinai, kiek ta sienelė jo kainavo? — O ką man ta sienelė… Man suknelių ir lėlių reikia. Gi nesu beždžionė, kad karstyčiausi. Šįsyk tėčio ji laukė veltui. Jis negrįžo. Vieną kartą dėdė Kęstas vėl pas mus atėjo ir užsidarė virtuvėje su mama. Bandė jai kažką aiškinti, o mama ėmė karčiai verkti. — Taisia, neverk. Neišduosiu jūsų. Juk žinai, koks jis… jam reikia, kur skaniau, kur minkščiau. Mama įsiverkė garsiai, ir dar ilgai sielvartavo. Dėdė Kęstas vis tiek ateidavo – kaip ir anksčiau: padėti, pataisyti, pasivaikščioti su vaikais. Kartą ryžosi; pasikalbėjo su mama apie jausmus. Sąžiningai išklausiau. — Kęstai, manęs tau nereikia! Tu geras vyras. Tu laimės nusipelnei. Tikros. — Na, man gal geriau matosi, kas man reikia, — užsispyręs tarė Kęstas. — O jeigu jis sugrįš? Kęstas nieko neatsakė. — O aš vis tiek lauksiu. Myliu jį, Kęstai! Nieko negaliu sau padėti. Jei tau reikia tokios, be širdies… Atsitraukiau nuo durų ant pirštų galų. Būčiau mamos nekenčiau: kvaila! Rado, ką mylėt – laukėt… Tfu. Gyvenome toliau. Maša, ji visai kaip tėtis – kur maistas, ten ir glostytis. Galėčiau ją apkaltinti? Ji, atrodo, jau irgi suprato, kad laukti tėčio beprasmiška. O dėdė Kęstas stengėsi. Dirbo mūsų didelei šeimai. Mama pagimdė jam sūnų Vaidą. Kęstui džiaugsmo buvo iki lubų. Susituokė su mama, ir gyvenimas įsivažiavo. Baigiau mokyklą be trijų, galėjau stoti į universitetą nemokamai. Mama švietė iš laimės: — Mūsų šeimoje bus mokslininkas, Kęstai! — O tai mes? Ne iš kelmo spirti! — Baikite jau! Koks mokslininkas, — raudonuodamas muistiausi. — Geriau šampano įpilkit, noriu paragauti. — Ai, tarsi niekad nebandęs būtum, — nusijuokė Maša, o aš žvilgtelėjau į ją griežtai. Vaidukas kvailiojo, laipiojo visur, bandė užlipti ant stalo ir jį sugadinti. Kęstas paėmė jį ant kelių. — Eik, sūneli, elkis gerai. Jau ne kūdikis! Vaidukas sviestelėjo šaukštą sau prie nosies, išsprogdinęs akis kvailiojo. Visi pratrūko juokais. — Ar ne į duris čia kas beldžia? — sukluso Maša. Mama pravėrė duris ir atšoko atgal. Durų tarpduryje pasirodė tėtis. Stojo tyla. Jis apžvelgė visus ir tarė: — Ką jūs? Sveikinkitės ir toliau. Nieko neatsakėme. Vaidukas nuropojo prie naujo dėdės. Tėtis nekreipė į jį dėmesio, o mama griebė Vaiduką ant rankų ir uždengė juo save kaip skydu. Kęstas atsistojo, suvirpėjo. — Kur tu? — paklausė mama svetimu balsu. — A… Reikia man pakvėpuoti. Ir išėjo, švelniai patraukęs broliį pečiu. Atsistojau ir nuėjau paskui jį. Maša iš paskos. — Dukra, štai matai, kokius madingus drabužius parvežiau! — pasiūlė tėtis. Keista, bet Maša net nepažvelgė į jį. Nuskuodė paskui Kęstą ir pašnibždėjo man į ausį: — Geriau aš jį pavedėsiu. O tu klausyk, kas čia vyks. — Bet… — Na, Denisai, tu juk geriau moka klausytis slaptai! Va taip, bet ji teisi! Galėčiau špionaudamas dirbti. Maša išėjo paskui Kęstą, o aš prisispaudžiau prie koridoriaus, baisiai galvodamas, kad mama pagaliau… sulaukė. Didžiausios meilės gyvenime. Kas dabar bus mūsų šeimai? — Taisia, ką? Tekėjai už Kęsto? — pašaipiai paklausė tėtis. Mama tylėjo. — Taisia… mažai ką, kas ten su kita nusidėjo. Baigta. Sugrįžau! Prisigirdėjo brusgės, pliaukštelėjimo ir persigandusio Vaiduko klyksmo garsas. — Eik tu, Valiukai… lauk iš čia. — Taisia, kas tau? — Viskas, sakiau! Eik lauk. Niekas tavęs nelaukė. — Meluoji. Akys nemeluoja. — O aš viską pasakiau, — nukirto mama. Tėtis netrukus išėjo, pamatė mane koridoriuje. — Klausaisi? Na gerai, toli nueisi. Man nerūpėjo, ką jis apie mane galvoja. Atsidariau kambario duris, įsivaizdavau, kad mama palūžusi. Bet ji nuramino Vaiduką, taisė šukuoseną ir stalą vienu metu. Kaip tikra Julijaus Cezario įpėdinė. — Uf, vos nepagadino šventės, ar ne? — mama šyptelėjo šiek tiek kreivai. — Na, kur jie visi? Vaidukas jau pamiršo, kad mama pyko ant dėdės. Džiaugdamasis, kad niekas netrukdo, stumdė kėdę. Išėjau į kiemą. Maša su dėde Kęstu sėdėjo parke už kelio. Ji įsikibusi į jo ranką, galvą padėjusi ant jo peties, lyg bijotų, kad dar paleis – ir dėdė išnyks. Priėjau iš nugaros, pažiūrėjau. Seniai troškau tą pasakyti. Aplink suoliuką apeinu, žiūriu į Kęsto išsekusį veidą: — Tėti, baik čia sėdėt. Einam namo. Mama kviečia. Kęstui rankos sudrebėjo. Maša tuoj padėjo savo rankutes ant jų. Pakėlė galvą, pažiūrėjo jam į akis: — Tiesa, einam, tėti? Nuėjome. Vis dėlto šiandien buvo šventė. Baigiau mokyklą.

Netikėtas sugrįžimas

Mūsų su Deimantė tėtis vieną dieną išvažiavo ieškoti darbo kažkur į kitą Lietuvos galą ir dingo, kai aš mokiausi penktoje klasėje, o sesė pirmoje. Tiksliau, jis niekada daugiau taip ir nebegrįžo. Prieš tai dažnai dingdavo keliems mėnesiams, važinėdavo po šalį kaip vėjas. Su mama niekada nebuvo susituokę, tėtis buvo laisvas paukštis kur norėdavo, ten ir keliaudavo. Grįždavo kaip jam patikdavo, bet visada su eurais ir dovanomis. Mama kentėjo, nes mylėjo jį beprotiškai.

Algirdai, sugrįžk greičiau, prašydavo ji.

Na, baik, neverk čia, šypsodavosi tėtis. Lauk manęs su dovanomis.

Atsainiai pabučiuodavo mamą, dingdavo. Kol jo nebūdavo, mumis rūpinosi tėčio brolis, dėdė Rimantas. Man rodos, mama jam patiko, nors niekada apie tai nekalbėjo, neparodė jokio ypatingo dėmesio tiesiog visada galėjome juo pasitikėti.

Tai kaip laikaisi, Rasa? paklausdavo dėdė, užėjęs pas mus. Kaip mažieji?

Oho, dėdė Rimantas atėjo! šūkteldavau ir puldavau apsikabinti.

Sveikas, Domantai, trumpai mane apkabindavo.

Neretai pagalvodavau būtų geriau, jei jis būtų mano tikras tėtis. Savaitgaliais dėdė Rimantas vesdavo mus su Deimante pasivaikščioti, kol mama ilsėdavosi. Kartais mama prisijungdavo, o kartais likdavo namie apmąstyti savo nelengvą likimą.

Kai paaugau, dėdė Rimantas atnešė gimnastikos sienelę ir pritvirtino koridoriuje. Tėtis jau buvo dingęs beveik pusmetį. Padėjau prisukti skersinį ir žiedus. Deimantė stebėjo, kaip dėdė vikriai viską montuoja.

Dėde Rimantai, tai kodėl tu nevedi kokios moters? Tu toks auksinių rankų bet kuri tavimi susižavėtų, išmintingai pakomentavo Deimantė, nors buvo labai jauna.

Ši jos išmintis buvo paimta iš pasiklausytų mamos ir kaimynių pokalbių.

Man kol kas niekas nepatinka, Deimante. Patiks vesiu kokią.

O vaikų savo nenori?

Ji išskėtė rankas lyg rimtai klausdama.

Dėdė nustojo darbuotis ir rimtai tarė:

Man ir jūsų kol kas užtenka. O tu čia mėgini mane išvyti? pamerkė akį.

Deimantė nebuvo kvaila.

Aš?! padidino akis. Kodėl gi? Visada džiaugiuosi, kai tu ateini.

Vakare paklausiau sesės:

Kam tu jį kamantinėjai? Įsižeis dar, nebesilankys.

O tėtis dovanų atveža… svajingai atsakė Deimantė. Gal tuoj grįš…

Kvailė tu. Už dovanas visko nenuperki. O žinai, kiek ta sienelė kainuoja, kurią jis mums atnešė?

Bet man ji kas? Noriu suknelių ir lėlių. Aš ne beždžionė karstytis kaip tu per skersinius.

Šįkart ji veltui laukė tėčio. Jis nebegrįžo. Kartą dėdė Rimantas atėjo, užsidarė su mama virtuvėje. Girdėjau, kaip rimtai kalbėjo, o mama graudžiai verkė.

Rasa, neverk. Aš jūsų nepaliksiu. Tu juk žinai, Algirdui visur reikia geresnio, saldesnio…

Mama pradėjo raudoti balsu, tiesiog Oi-oi-oi-oi-oi, ir dar ilgai snūstelėjo ašarose.

Dėdė toliau lankėsi kaip visada, padėdavo, taisydavo, vedė mus pasivaikščioti. Galų gale ryžosi: pasikalbėjo su mama apie savo jausmus. Su švaria sąžine klausiau už durų.

Rima, kam tau aš? Tu tokia gera moteris, nusipelnei tikros laimės.

Man pačiam geriau žinot, ko man reikia, užsispyrė dėdė.

O jei Algirdas grįš?

Dėdė tylėjo.

Vis tiek jo lauksiu. Aš jį myliu, Rimantai. Nieko negaliu padaryti. Jei tikrai tau tokia reikalinga be širdies.

Nutolau nuo durų paslapčia. Mamos nesupratau, pykau: kaip galima laukit tokią meilę. Tuščia.

Pradėjome gyventi kartu. Deimantė visai į tėtį: kur dovanos, ten miela. Ar galėjau ją kaltinti? Atrodė, kad pagaliau suprato, jog laukti tėčio neverta. O dėdė stengėsi vis daugiau rūpinosi mūsų šeima. Mama pagimdė dar vieną sūnų Vytą. Dėdės laimei nebuvo galo. Jie susituokė, gyvenimas stojo į vietą.

Baigiau mokyklą be ketvertų, galėjau stoti į universitetą į nemokamą vietą. Mama švytėjo lyg samovaras.

Mūsų šeimoje bus mokslininkas, ką manai, Rimantai?

O mes ką prasčiau už kitus? šypsojosi dėdė.

Nagi, baikit… Koks mokslininkas aš, raudonuodamas nusisukau. Geriau įpilkit šampano, paragauti.

O, lyg nebandei anksčiau, mirktelėjo Deimantė, o aš jai išpūčiau baisias akis.

Vytas tuo metu bandė įlipti ant stalo ir viską išmėtyti. Dėdė jį pagavo, pasisodino ant kelių.

Na, sūnau, elkis gražiai, tu jau ne kūdikis.

Vytas iškart pagriebė šaukštą, prikišo prie nosies ir pamėgino iškreipti akis visi prapliupo juokais.

Kažkas beldžia, sukluso Deimantė.

Mama atidarė duris ir sustingo. Slankstelėje išryškėjo tėtis. Tylėjo visi. Tėtis apžvelgė ir tarė:

Ko čia susėdot? Linksminkitės toliau.

Klaiku buvo tylu. Vytas išlipo iš dėdės ir nuėjo link naujo vyro. Tėtis nekreipė į jį dėmesio, o mama paėmė Vytą ant rankų, prisidengė tarytum skydu. Dėdė Rimantas atsistojo, pakrypo.

Kur eini? paklausė mama ne savo balsu.

Turiu… noriu į lauką iškvėpt.

Išėjo, atsargiai atstūmęs brolį. Atsistojau ir norėjau eiti paskui. Deimantė paskui mane.

Dukra, parodyk, kokius madingus drabužius parvežiau, pasiūlė tėtis.

Stebėtina, bet Deimantė nieko jam neatsakė, nubėgo paskui mane. Prisilietė prie mano peties ir pasakė tyliai:

Einu pas dėdę, o tu paklausyk, kas bus čia.

Bet…

Domantai, na, tau geriau sekasi klausyt.

Taip ir likau. Šnipinėju, nors gėda.

Deimantė išskubėjo paskui Rimantą, o aš prisispaudžiau prie durų, galvodamas, kad mama visą gyvenimą laukė savo meilės. Kas dabar bus mūsų šeimai?

Rasa, ką tu ištekėjai už Rimanto? pašaipiai tarė tėtis.

Mama tylėjo.

Rasa… buvo ir buvo, visko gyvenime nutinka. Viskas, grįžau!

Girdėjosi kažkoks triukšmas, delnas ir išsigandusio Vyto riksmas.

Eik tu, Algirdai… lauk iš čia.

Rasa, kas tau yra?

Viskas, gana! Eik. Niekas tavęs čia nelaukė.

Netiesa. Matai, kaip akys žiba. Akys nemeluoja.

O aš jau viską pasakiau, nukirto mama.

Tėtis po minutės išėjo, pamatė mane.

Ką, klausaisi? Bus iš tavęs žmogus.

Bet man nerūpėjo, ką jis galvoja. Užėjau į kambarį, tikėdamasis, kad mama liūdi. Ji gi ramino Vytą, tvarkė plaukus ir stalą tuo pačiu. Kaip tikra Aušra.

Na štai, vos šventės nesugadino, kreivai nusišypsojo mama. Kur visi?

Vytas jau pamiršo ginčą, susirūpinęs stumdė kėdę.

Išėjau į lauką. Deimantė su dėde Rimantu sėdėjo parke, per gatvę. Ji už rankos laikė jį stipriai kaip niekada, galvą uždėjusi ant peties, lyg bijotų, kad paleidus jis pranyks. Priėjau iš už nugaros, įsižiūrėjau į juos. Seniai norėjau taip pasakyti. Apeinu suolą, žiūriu Rimantui į veidą:

Tėti, gana čia sėdėt. Einam namo. Mama kviečia.

Dėdei rankos sudrebėjo. Deimantė uždėjo savo delnus ant jo. Pakėlė galvą:

Tikrai, einam, tėveli?

Nuėjom visi. Vis dėlto buvo šventė. Aš baigiau mokyklą.

Ir tą vakarą supratau svarbiausia ne tai, kas mūsų laukia, o kas yra su mumis. Tikros šeimos nesukuria tie, kurie dažnai dovanoja dovanų ir dingsta, o tie, kurie kasdien yra šalia, žodžiu, rankomis.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

20 − fourteen =

Nelaukėme Mūsų su Maša tėtis kažkur išvažiavo uždarbiauti ir dingo, kai aš mokiausi penktoje klasėje, o sesė pirmoje. Tiksliau, tada jis tiesiog prapuolė be žinios. O iki tol tiesiog išvažiuodavo ir dingdavo keliems mėnesiams. Su mama jie nebuvo oficialiai susituokę, tėtis buvo laisvas paukštis. Važinėjo po Lietuvą: tai į Kauną, tai į Šiaulius, grįždavo kada ir kaip užsimanęs, bet visada su pinigais ir dovanomis. Mama kentė, nes mylėjo jį beprotiškai. — Valiukai, grįžk greičiau, — prašydavo ji. — Tai raminkis, lauk su dovanomis, — atsakydavo tėtis, atmestinai pabučiuodavo ir dingdavo. Kol jo nebuvo, mumis rūpinosi tėčio brolis, dėdė Kęstas. Man rodos, mama jam tikrai patiko – jis niekad nekalbėdavo apie tai, niekada nerodydavo ypatingo dėmesio. Bet visada galėjome juo pasikliauti. — Na, kaip laikotės, Taisia? — klausdavo dėdė Kęstas, užsukęs pas mus. — Kaip mažiukai? — Uuuu, dėdė Kęstas atėjo! — šaukdavau ir puldavau apsikabinti. — Sveikas, Denisai, — Kęstas trumpam mane stipriai apkabindavo. Man atrodė, kad geriau jau jis būtų buvęs mūsų tėvas. Savaitgaliais dėdė Kęstas veždavo mus su Maša pasivaikščioti, kol mama ilsėdavosi namie. Kartais ji prisidėdavo, o kartais likdavo viena, galvodavo apie savo nepaprastai sunkų moterišką likimą. Kai šiek tiek paaugau, dėdė Kęstas namo atnešė gimnastikos sienelę ir ją pritvirtino koridoriuje. Tėtis tuo metu dingęs jau beveik pusę metų. Padėjau dėdei prisukti buomus ir turėklus, Maša stovėjo šalia ir stebėjo, kaip jis mikliai montuoja turniką, virvę ir žiedus. — Kęstai, kodėl tu nevedi? Tu toks nagingas! Bet kuri nuotaka su goldinėmis rankomis tave tuojau paims, — sėkmingai komentavo Maša, tarsi jau turėtų metų patirties. Jos moteriška išmintis buvo ne mažesnė už nuolat girdėtus mamos pokalbius su draugėmis. — Niekas man nepatinka, Marija. Patiks – vesiu. — O vaikų savo nenori? Maša juokingai išskėtė rankas. Dėdė Kęstas padėjo įrankius ir rimtai atsakė: — Man kol kas jūs pakankami. O tu čia, bandai mane iš namų išstumti? — prisimerkė. Maša nebuvo kvaila. — Aš?! — išplėtė akis. — Tikrai ne, Kęstai! Visada, visad tavęs laukiu! Vakare paklausiau Mašos: — Ką tu kaip kokia šikšnosparnė prilipus prie jo? Dar užpyks – daugiau nebeatsiras čia. — O tėtis dovanų parveža… — susvajojo sesė. — Jau greitai grįš, turbūt. — O tu… kvaila. Tave su tais dovanom papirko. Žinai, kiek ta sienelė jo kainavo? — O ką man ta sienelė… Man suknelių ir lėlių reikia. Gi nesu beždžionė, kad karstyčiausi. Šįsyk tėčio ji laukė veltui. Jis negrįžo. Vieną kartą dėdė Kęstas vėl pas mus atėjo ir užsidarė virtuvėje su mama. Bandė jai kažką aiškinti, o mama ėmė karčiai verkti. — Taisia, neverk. Neišduosiu jūsų. Juk žinai, koks jis… jam reikia, kur skaniau, kur minkščiau. Mama įsiverkė garsiai, ir dar ilgai sielvartavo. Dėdė Kęstas vis tiek ateidavo – kaip ir anksčiau: padėti, pataisyti, pasivaikščioti su vaikais. Kartą ryžosi; pasikalbėjo su mama apie jausmus. Sąžiningai išklausiau. — Kęstai, manęs tau nereikia! Tu geras vyras. Tu laimės nusipelnei. Tikros. — Na, man gal geriau matosi, kas man reikia, — užsispyręs tarė Kęstas. — O jeigu jis sugrįš? Kęstas nieko neatsakė. — O aš vis tiek lauksiu. Myliu jį, Kęstai! Nieko negaliu sau padėti. Jei tau reikia tokios, be širdies… Atsitraukiau nuo durų ant pirštų galų. Būčiau mamos nekenčiau: kvaila! Rado, ką mylėt – laukėt… Tfu. Gyvenome toliau. Maša, ji visai kaip tėtis – kur maistas, ten ir glostytis. Galėčiau ją apkaltinti? Ji, atrodo, jau irgi suprato, kad laukti tėčio beprasmiška. O dėdė Kęstas stengėsi. Dirbo mūsų didelei šeimai. Mama pagimdė jam sūnų Vaidą. Kęstui džiaugsmo buvo iki lubų. Susituokė su mama, ir gyvenimas įsivažiavo. Baigiau mokyklą be trijų, galėjau stoti į universitetą nemokamai. Mama švietė iš laimės: — Mūsų šeimoje bus mokslininkas, Kęstai! — O tai mes? Ne iš kelmo spirti! — Baikite jau! Koks mokslininkas, — raudonuodamas muistiausi. — Geriau šampano įpilkit, noriu paragauti. — Ai, tarsi niekad nebandęs būtum, — nusijuokė Maša, o aš žvilgtelėjau į ją griežtai. Vaidukas kvailiojo, laipiojo visur, bandė užlipti ant stalo ir jį sugadinti. Kęstas paėmė jį ant kelių. — Eik, sūneli, elkis gerai. Jau ne kūdikis! Vaidukas sviestelėjo šaukštą sau prie nosies, išsprogdinęs akis kvailiojo. Visi pratrūko juokais. — Ar ne į duris čia kas beldžia? — sukluso Maša. Mama pravėrė duris ir atšoko atgal. Durų tarpduryje pasirodė tėtis. Stojo tyla. Jis apžvelgė visus ir tarė: — Ką jūs? Sveikinkitės ir toliau. Nieko neatsakėme. Vaidukas nuropojo prie naujo dėdės. Tėtis nekreipė į jį dėmesio, o mama griebė Vaiduką ant rankų ir uždengė juo save kaip skydu. Kęstas atsistojo, suvirpėjo. — Kur tu? — paklausė mama svetimu balsu. — A… Reikia man pakvėpuoti. Ir išėjo, švelniai patraukęs broliį pečiu. Atsistojau ir nuėjau paskui jį. Maša iš paskos. — Dukra, štai matai, kokius madingus drabužius parvežiau! — pasiūlė tėtis. Keista, bet Maša net nepažvelgė į jį. Nuskuodė paskui Kęstą ir pašnibždėjo man į ausį: — Geriau aš jį pavedėsiu. O tu klausyk, kas čia vyks. — Bet… — Na, Denisai, tu juk geriau moka klausytis slaptai! Va taip, bet ji teisi! Galėčiau špionaudamas dirbti. Maša išėjo paskui Kęstą, o aš prisispaudžiau prie koridoriaus, baisiai galvodamas, kad mama pagaliau… sulaukė. Didžiausios meilės gyvenime. Kas dabar bus mūsų šeimai? — Taisia, ką? Tekėjai už Kęsto? — pašaipiai paklausė tėtis. Mama tylėjo. — Taisia… mažai ką, kas ten su kita nusidėjo. Baigta. Sugrįžau! Prisigirdėjo brusgės, pliaukštelėjimo ir persigandusio Vaiduko klyksmo garsas. — Eik tu, Valiukai… lauk iš čia. — Taisia, kas tau? — Viskas, sakiau! Eik lauk. Niekas tavęs nelaukė. — Meluoji. Akys nemeluoja. — O aš viską pasakiau, — nukirto mama. Tėtis netrukus išėjo, pamatė mane koridoriuje. — Klausaisi? Na gerai, toli nueisi. Man nerūpėjo, ką jis apie mane galvoja. Atsidariau kambario duris, įsivaizdavau, kad mama palūžusi. Bet ji nuramino Vaiduką, taisė šukuoseną ir stalą vienu metu. Kaip tikra Julijaus Cezario įpėdinė. — Uf, vos nepagadino šventės, ar ne? — mama šyptelėjo šiek tiek kreivai. — Na, kur jie visi? Vaidukas jau pamiršo, kad mama pyko ant dėdės. Džiaugdamasis, kad niekas netrukdo, stumdė kėdę. Išėjau į kiemą. Maša su dėde Kęstu sėdėjo parke už kelio. Ji įsikibusi į jo ranką, galvą padėjusi ant jo peties, lyg bijotų, kad dar paleis – ir dėdė išnyks. Priėjau iš nugaros, pažiūrėjau. Seniai troškau tą pasakyti. Aplink suoliuką apeinu, žiūriu į Kęsto išsekusį veidą: — Tėti, baik čia sėdėt. Einam namo. Mama kviečia. Kęstui rankos sudrebėjo. Maša tuoj padėjo savo rankutes ant jų. Pakėlė galvą, pažiūrėjo jam į akis: — Tiesa, einam, tėti? Nuėjome. Vis dėlto šiandien buvo šventė. Baigiau mokyklą.