Dešimt metų dirbau virtuvėje pas sūnaus šeimą – nė trupučio dėkingumo Mokytoja išėjo į pensiją 55-erių. Ir dešimt metų gyveno pas sūnų su jo šeima. Neseniai susitikome, ir ji pasidalijo savo džiaugsmu, kad antrą kartą išėjo į pensiją. Pamenu, kai ji tik išėjusi į pensiją persikraustė į sūnaus namus. Savo butą užkonservavo. Kodėl neišnuomavo – gal bijojo, kas žino? Sūnaus šeimoje su marčia santykiai buvo puikūs. Nei barnio, nei kivirčų – stebėtinai taikiai dalijosi buitimi. Manau, ji tikrai atliko žygdarbį. Jų bendras gyvenimas prasidėjo, kai anūkui suėjo metai, o gyveno ten visus dešimt metų. Marti grįžo į darbą, o visi namų rūpesčiai užgriuvo senelę. Pagrindinis dalykas – prižiūrėti vaiką. Tai labai atsakinga. Ne kiekvienas ryžtųsi. Nuo ryto iki vakaro ji buvo auklė, virėja, namų tvarkytoja. Jaunieji pargrįždavo tik 19-ą valandą, ir tik tada ji galėdavo truputį pailsėti, kad ryte viskas prasidėtų iš naujo. Kai vaikas pradėjo eiti į mokyklą, iškart – troleibusas! Ir močiutė vežė anūką į pamokas ir, žinoma, pasiimdavo po jų. Maždaug iki penktos klasės. O namų ruošos ir virtuvės darbų niekas neatšaukė. Ji pasakojo, kad vakare kartais net televizoriaus nepažiūrėdavo – užmigdavo vos atsigulusi iš nuovargio. Jokių susitikimų su draugėmis, jokio laisvalaikio – nieko. Per šventes jaunimas išeidavo pas draugus, o kas likdavo su vaiku? Ji ir likdavo. Ir štai berniukui beveik dešimt. Galbūt buvusi mokytoja būtų ir toliau “dirbusi” pas juos, jei ne atsitiktinumas, padėjęs jai atgauti laisvę. Kartą išgirdo, kad marti sako sūnui: „Tavo mama, matyt, per daug pilsto skalbimo miltelių – todėl skalbiniai kvepia chemija. Pasakyk jai tyliai.“ Dešimt metų skalbė, ir nieko! Moteris nuryjo. Stengėsi neįsižeisti. Antras atvejis ilgai netruko. Marti pasiūlė jos kambarį užleisti berniukui, o pačiai persikelti į pereinamą. Tuomet suvokė, kad laikas išeiti. Susidėjo daiktus ir grįžo į savo namus. Atgaivino butą, išvalė – ir sugrįžo. Po to įvyko svarbu: sūnus su žmona įsižeidė, kad ji išėjo. Matyt, tikriausiai manė, jog ji iki mirties dirbs pas juos. Pripratę! Liūdniausia – kad iš esmės niekas jos ir nevertino. Tarsi savaime suprantama: skalbk, virk, tvarkyk ir t.t. Kad nepavargs, kad nėra savo gyvenimo. Įsižeidė, net nebebendrauja. O moteris – optimistė. Tiki, kad viskas susitvarkys. Dabar jai tikras džiaugsmas: gali pagyventi dėl savęs. Niekur nereikia skubėti, jokių pareigų. O sau juk tiek nedaug reikia! Taip! Sulaukus 65-erių vėl užgimė džiaugsmas. Prisimenat seną dainą? „Antroji jaunystė ateina, kas pirmą išsaugojo“? Štai jai teko pajusti stebuklingą išsilaisvinimo jausmą. Teisę gyventi sau. Visišką laisvę nuo pareigų. Tegu tai gražus žodis. Tebūnie! Tai tikra atsidavimas. Man atrodo, retas geba tai įvertinti. Net ir mūsų pačių vaikai. Nes labai greitai priprantama – kas nors skalbia, gamina, dengia stalą, surenka indus, sudėlioja švarius drabužius. Pripranti, kad tavo vaikas patikimose rankose, kad jį pavalgydins ir paguldys miegoti, kad su juo padarys namų darbus. Labai greitai prie to priprantama!

Dešimt metų praleidusi virtuvėje nei ačiū, nei pyrago gabaliuko!
Mokytoja išėjo į pensiją sulaukusi 55-erių. Dešimt metelių gyveno pas sūnų ne šiaip, o visoje jo šeimoje. Visai neseniai susitikom, tai su šypsena užsiminė, kad antrą kartą išėjo į pensiją! Visiškai lietuviškai, kaip Vytauto radijas: nuo durų iki durų.

Prisimenu, kai tik atleido ją iš mokyklos, iškart persikraustė pas sūnų į namus. Savo butą užrakino kaip kokią brangią uogienę išsinuomoti bijojo, galvojo, kas ten žino, kaip bus.

Sūnaus šeimoje tvarka kaip Palangos paplūdimy vasarą: ramiai, be dramos. Jokios cirkų programos, jokio aiškinimosi, kas čia viršininkas. Buvo kaip graži bendrabūvio komedija.

Man visad atrodė, kad ji kaip kokia mūsų pasakų močiutė, žygdarbį padarė. Gyventi pas jaunimą pradėjo, kai anūkas susuko pirmąją žvakutę ant torto. O ištempė nei daugiau, nei mažiau, o dešimt metų. Nuo tada, kai marti vėl išėjo dirbti, visos buities grožybės ir maratonai nukrito ant babytės pečių. Sakyk ką nori, kai tavo rankose vaikis jau ne šiaip sausainių kepimas, o rimta misija! Ne kiekviena Jadvygėlė tam ryžtųsi.

Nuo ryto iki vakaro tokių pareigų rinkinys, kad net Maironis būtų pavydėjęs: auklė, virėja, kambarinė (ir dvasinė ramstis, aišku). Jaunimas grįždavo septintą vakaro tada močiutei galėjo užsidėti kvėpuok giliai režimą, o kitą rytą vėl į darbą

Kai anūkas išėjo į mokyklą, prasidėjo nauja epocha: troleibuso maršrutai ir močiutės taksi paslaugos. Iki penktos klasės ir išvežk, ir parvežk, ir jokio atostogų nuo darbų! O namuose vėl ta pati dainelė: plauti, virti, šluoti Toks tautinis etnografinis ratas.

Pati man pasakojo kartais vakare taip pavargsta, kad televizoriaus net įjungti nesuspėja užmiega su mintim apie bulvių košę.

Nė draugių pasikalbėti, nė kokio šventinio šokio. Per šventes jaunimas išlėkdavo pašėlti pas draugus, o kas likdavo su anūku? Aišku, Neringos močiutė.

Ir štai anūkui jau beveik dešimt tikra gimtadienio dovana, bet pamaina dar nesibaigtų, jei ne atsitiktinė frazė. Kartą išgirdo, kaip marti tyliai sūnui burba: Tavo mama turbūt miltelių švarai įmetė tiek, kad per langą kvapas eina. Pasakyk jai gražiai! Dešimt metų skalbė ir stebuklai! niekas nesiskundė

Močiutė pasikando lūpas, bet ryžtingai jokių nuoskaudų!

Po savaitės antra pasisveikinimo banga marti siūlo iškelti daiktus iš kambario, nes vaikui reikia daugiau erdvės, o pačiai močiutei, gal, į perėjimo kambarį? Čia jau viskas Auksinės žuvies kantrybė baigėsi, laikas atgauti nepriklausomybę.

Susirinko savo mantą ir į nuosavą butą kaip tikram lietuviui: plovė langus, šveitė grindis, vėl namai kaip iš reklamos. O kas toliau stebuklas! Sūnus su žmona supyko, kad močiutė pabėgo. Galvojo, kad ji pas juos iki amžinojo poilsio. Pripratimas, gi

Liūdna, kad iš esmės niekam nerūpėjo, kaip ji jaučiasi. Lyg savaime aišku: skalbti, virti, plauti, į lėkštę padėti, išimti, ir dar likti be nuosavo Aš. Priprantama, kad kažkas viską padaro vaikas saugus, pavalgęs, pamokas paruošęs, o močiutės jėgos kaip Nemuno upės: nespėji suprasti, kaip išsenka.

Net bendravimas nutrūko ne tik Facebook draugų šalinimas, bet ir gyvas tylėjimas. Bet močiutė tikra optimistė: tiki, kad viskas susitvarkys.

Dabar jos tikroji laimė: gali gyventi sau, be skubėjimo, be atsakomybės, be žadintuvo šeštą ryto. Ko gi žmogui daugiau reikia?

Ir štai 65 metai, ir vėl gyvenimas ant delno! Kaip sako senas lietuviškas posakis: Antros jaunystės džiaugsmas ateina tam, kas pirmąją išsaugojo.

Išbandė magišką laisvės jausmą. Prigimtinė teisė gyventi sau. Tikras, sausainiais nekvepiantis išsilaisvinimas.

Na ir lai kiti vadina savęs išsižadėjimu bet juk, sakyk, kas to įvertins? Net mūsų vaikai, kai pripranta prie stebuklingos močiutės rankų: švarūs rūbai, sutvarkyta lėkštė, saugiai miega per greitai ima atrodyti, kad viskas savaime.

Priklauso ir pamirštama, kaip stebuklingai močiutė viską padaro. Va taip ir gyvenam kol kas nors nepasikeičia.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

four × two =

Dešimt metų dirbau virtuvėje pas sūnaus šeimą – nė trupučio dėkingumo Mokytoja išėjo į pensiją 55-erių. Ir dešimt metų gyveno pas sūnų su jo šeima. Neseniai susitikome, ir ji pasidalijo savo džiaugsmu, kad antrą kartą išėjo į pensiją. Pamenu, kai ji tik išėjusi į pensiją persikraustė į sūnaus namus. Savo butą užkonservavo. Kodėl neišnuomavo – gal bijojo, kas žino? Sūnaus šeimoje su marčia santykiai buvo puikūs. Nei barnio, nei kivirčų – stebėtinai taikiai dalijosi buitimi. Manau, ji tikrai atliko žygdarbį. Jų bendras gyvenimas prasidėjo, kai anūkui suėjo metai, o gyveno ten visus dešimt metų. Marti grįžo į darbą, o visi namų rūpesčiai užgriuvo senelę. Pagrindinis dalykas – prižiūrėti vaiką. Tai labai atsakinga. Ne kiekvienas ryžtųsi. Nuo ryto iki vakaro ji buvo auklė, virėja, namų tvarkytoja. Jaunieji pargrįždavo tik 19-ą valandą, ir tik tada ji galėdavo truputį pailsėti, kad ryte viskas prasidėtų iš naujo. Kai vaikas pradėjo eiti į mokyklą, iškart – troleibusas! Ir močiutė vežė anūką į pamokas ir, žinoma, pasiimdavo po jų. Maždaug iki penktos klasės. O namų ruošos ir virtuvės darbų niekas neatšaukė. Ji pasakojo, kad vakare kartais net televizoriaus nepažiūrėdavo – užmigdavo vos atsigulusi iš nuovargio. Jokių susitikimų su draugėmis, jokio laisvalaikio – nieko. Per šventes jaunimas išeidavo pas draugus, o kas likdavo su vaiku? Ji ir likdavo. Ir štai berniukui beveik dešimt. Galbūt buvusi mokytoja būtų ir toliau “dirbusi” pas juos, jei ne atsitiktinumas, padėjęs jai atgauti laisvę. Kartą išgirdo, kad marti sako sūnui: „Tavo mama, matyt, per daug pilsto skalbimo miltelių – todėl skalbiniai kvepia chemija. Pasakyk jai tyliai.“ Dešimt metų skalbė, ir nieko! Moteris nuryjo. Stengėsi neįsižeisti. Antras atvejis ilgai netruko. Marti pasiūlė jos kambarį užleisti berniukui, o pačiai persikelti į pereinamą. Tuomet suvokė, kad laikas išeiti. Susidėjo daiktus ir grįžo į savo namus. Atgaivino butą, išvalė – ir sugrįžo. Po to įvyko svarbu: sūnus su žmona įsižeidė, kad ji išėjo. Matyt, tikriausiai manė, jog ji iki mirties dirbs pas juos. Pripratę! Liūdniausia – kad iš esmės niekas jos ir nevertino. Tarsi savaime suprantama: skalbk, virk, tvarkyk ir t.t. Kad nepavargs, kad nėra savo gyvenimo. Įsižeidė, net nebebendrauja. O moteris – optimistė. Tiki, kad viskas susitvarkys. Dabar jai tikras džiaugsmas: gali pagyventi dėl savęs. Niekur nereikia skubėti, jokių pareigų. O sau juk tiek nedaug reikia! Taip! Sulaukus 65-erių vėl užgimė džiaugsmas. Prisimenat seną dainą? „Antroji jaunystė ateina, kas pirmą išsaugojo“? Štai jai teko pajusti stebuklingą išsilaisvinimo jausmą. Teisę gyventi sau. Visišką laisvę nuo pareigų. Tegu tai gražus žodis. Tebūnie! Tai tikra atsidavimas. Man atrodo, retas geba tai įvertinti. Net ir mūsų pačių vaikai. Nes labai greitai priprantama – kas nors skalbia, gamina, dengia stalą, surenka indus, sudėlioja švarius drabužius. Pripranti, kad tavo vaikas patikimose rankose, kad jį pavalgydins ir paguldys miegoti, kad su juo padarys namų darbus. Labai greitai prie to priprantama!