Dar vieni metai kartu… Pastaruoju metu Arkadijus Ivanovičius vienas į lauką neidavo. Jis nėjo nuo tada, kai sykį nuėjo į polikliniką, pamiršo, kur gyvena ir net savo vardą. Tada jis nuklydo visai į kitą pusę, ilgai klaidžiojo po rajoną, kol jo žvilgsnį pagavo vienas labai pažįstamas pastatas. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo laikrodžių gamykla, kur Arkadijus dirbo beveik penkiasdešimt metų. Jis žiūrėjo į gamyklos pastatą ir suprato, kad tikrai jį pažįsta. Bet kodėl pažįsta ir kas jis pats – negalėjo prisiminti, kol kas nors jam nepabeldė į petį, nepastebimai priėjęs iš už nugaros: – Ivanovičiau! Arkadijau, ką čia veiki, pasiilgai mūsų? Visai neseniai apie tave kalbėjome – koks buvai meistras ir mokytojas. Ivanovičiau, negi nepažinai manęs? Juk aš, Juris Akulovas, tu iš manęs padarei žmogų! Galvoje Arkadijaus Ivanovičiaus staiga kažkas „spragtelėjo“ – galva nebeatrodė tuščia, staiga viską prisiminė. „Ačiū Dievui…“ Juris apsidžiaugė, apkabino savo seną mokytoją: – Pažinai? Uodegą nusiskutau, dėl to savęs nepanašus, o gal, Ivanovičiau, užsuksi pas mus, vyrai apsidžiaugtų? – Kitą kartą, Juriau, pavargau kažkaip, – prisipažino Arkadijus Ivanovičius. – Tai mano automobilis čia pat, parvešiu tave, aš gi adresą prisimenu, – apsidžiaugė Juris. Parvežė jį namo, o Natalija Liovna nuo tada vyro vieno niekur nebeišleido, nors atmintis jam vėl buvo gera. Bet jie visur eidavo tik kartu – ir į parką, ir į polikliniką, ir į parduotuvę. Kartą Arkadijus susirgo – karščiavo, kosėjo stipriai, tad žmona viena nubėgo į vaistinę ir parduotuvę, nors pati jautėsi nekaip. Nupirko vaistų ir produktų, atrodo, nedaug. Bet keista silpnybė ją apėmė, dusulys. Atrodė, kad maišas nepaprastai sunkus. Pailsėjo, vėl tęsė kelią namo. Dar kelis žingsnius nuėjo, vėl sustojo. Padėjo sunkų maišą ant šviežio sniego ir pati švelniai suglebo ant takelio, vedančio į namus. Paskutinė mintis buvo – kam tiek visko prisipirkau, visai smegenys paseno! Laimei, kaimynai išeidami iš laiptinės pamatė sniege gulinčią moterį, pribėgo, iškvietė greitąją… Nataliją Liovną išvežė greitąja, o kaimynai paėmė jos produktus ir vaistus, grįžo ir pasibeldė. – Matyt, vyras jos namie liko, gal serga – kelios dienos jo nemačiau, – spėjo Nina Michailovna. – Gal miega, Natalija juk sakė, kad ir jis dažnai blogai jaučiasi, ech, senatvė ne džiaugsmas, vėliau užsuksiu… Arkadijus Ivanovičius girdėjo skambutį. Bet kosulys trukdė kvėpuoti, norėjo atsistoti, bet nuo silpnumo ir karščiavimo galva apsisuko, vos nenukrito… Kosulys aprimo, o pats Arkadijus nugrimzdo keistai mieguistą sapną, primenantį tikrovę. Kur jo Natalija, kodėl taip ilgai negrįžta? Ilgai gulėjo pusiau prabudęs, bet staiga išgirdo lengvus žingsnius. Prie jo priėjo jo žmona, jo Natalija, kaip gera, kad ji sugrįžo… – Arkadijau, duok ranką, laikykis už manęs, kelkis, kelkis, – kvietė žmona. Jis atsistojo, laikydamasis už keistai šaltos ir silpnos rankos. – Dabar atidaryk duris, greičiau, atidaryk, – tyliai pasakė Natalija. – Kam? – nustebo Arkadijus, bet atidarė, juk ji paprašė, ir į butą tuoj įėjo kaimynė Nina Michailovna ir Juris, jo jaunas draugas iš gamyklos: – Ivanovičiau, kodėl neatidarai, gi tiek skambinome ir beldėme? – Natalija, kur Natalija, ji juk ką tik buvo čia? – išbalusiais lūpomis klausė Arkadijus Ivanovičius, bandydamas suprasti, kur staiga dingo jo žmona? – Juk ji ligoninėje reanimacijoje, – nustebo Nina Michailovna. – Matyt, kliedi, – suprato Juris ir vos spėjo pagauti nuo karščio nualpusį draugą… Kaimynė ir Juris iškvietė greitąją – paaiškėjo, kad tai buvo nualpimas nuo karščiavimo… Po dviejų savaičių Nataliją Liovną išrašė iš ligoninės. Juris automobiliu parvežė ją namo, su kaimyne visą tą laiką padėjo Arkadijui Ivanovičiui, ir jis taip pat atsigavo. Svarbiausia – jie dar kartu Kai Ivanovičius su žmona pagaliau liko dviese, abu vos tramdė ašaras. – Gerai, kad pasaulyje dar yra gerų žmonių, Arkadijau, Nina gera moteris, prisimeni, kaip jos vaikai po mokyklos pas mus užsukdavo: pavalgydindavome, pamokas padėdavome ruošti, o vėliau Nina iš darbo grįždavo ir pasiimdavo juos. – Taip, bet ne visi gerumą prisimena, o ji geros širdies, taip malonu – sutiko Ivanovičius. – O Juris, buvo jaunas vaikinas, buvau jo mokytojas, padėjau jam atsistoti ant kojų. Jauni greitai pamiršta senolius, o šitas, žiūrėk, nepamiršo manęs. – Po kelių dienų Naujieji metai, Arkadijau, kaip gera, kad vėl esame kartu, – prisispaudė prie vyro Natalija Liovna. – Natalija, geriau tu man pasakyk, kaip čia nutiko, kad tu iš ligoninės atejai pas mane ir priverti atidaryti duris mano gelbėtojams? Juk be tavęs čia būčiau miręs, – pagaliau išdrįso paklausti Arkadijus Ivanovičius. Bijojau, kad vėl pagalvos, jog man kažkas su galva negerai, bet Natalija Liovna nustebusi pažvelgė, – Tai vadinasi, tikrai tai buvo? Man juk sakė, jog buvo klinikinė mirtis, o tuo metu, tarsi pusiau sapne, pas tave atėjau? Ir aš tai prisimenu, mačiau save gulint reanimacijoje, paskui išėjau iš ligoninės ir atėjau pas tave… – Štai kokie stebuklai nutiko mūsų senatvėje, o juk myliu tave kaip anksčiau, o gal net dar stipriau, – Arkadijus Ivanovičius paėmė jos rankas į savas, ilgai tylėdami sėdėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Tarsi bijotų, kad kažkas vėl juos išskirs… Prieš pat Naujuosius metus užsuko Juris su lauktuvėmis – žmona pyragų iškepė. Vėliau užbėgo kaimynė Nina, kartu gėrė arbatą su pyragais, širdyje buvo gera ir šilta. Naujuosius metus Natalija Liovna ir Arkadijus Ivanovičius sutiko dviese. – Žinai, aš sugalvojau: jeigu naujus metus sutikome kartu – tai mūsų metai. Ir dar pabūsime, – pasakė vyrui Natalija Liovna. Ir abu nusijuokė iš tos džiaugsmingos minties. Dar vieni bendro gyvenimo metai – juk tai tiek daug, tai tiesiog laimė.

Dar vieni metai kartu…

Pastaruoju metu Arkadijus Jurgaitis vienas į miestą neisėjo. Nuo tos dienos, kai nuėjęs į polikliniką, staiga pamiršo, kur gyvena ir koks jo vardas. Pasuko visai ne ta kryptimi, ilgai klaidžiojo po rajoną, kol žvilgsnis užkliuvo už labai pažįstamo pastato. Pasirodo, tai buvo laikrodžių fabrikas, kuriame Arkadijus praleido arti penkiasdešimt metų.

Žiūrėjo jis į tą fabriką, juto, kad pažįsta, bet kodėl, negalėjo prisiminti net kas jis pats, kol kažkas netikėtai patapšnojo jam per petį.

Jurgaity, Arkadijau dėde, ką tu čia vaikštai, pasiilgai senų vietų? Mes neseniai tave prisiminėm geriausias meistras ir mokytojas. Nu juk atpažįsti mane? Aš gi Juras Žemaitis, iš tavęs žmogumi tapau!

Tada galvoje tarsi kažkas spragtelėjo, ir staiga viskas sugrįžo ačiū Dievui…

Juras džiaugėsi, apkabino seną mokytoją.

Pažinai? Matai, ūsius nusiskutau, tai ir ne taip panašus dabar. Gal užsuksi, vyrai bus patenkinti?

Gal kitą kartą, Jurai, pavargau… prisipažino Arkadijus Jurgaitis.

Turiu automobilį, tave parvešiu, adresą atsimenu, nudžiugo Juras.

Parvežė jį namo, o Natalija Gediminienė nuo tol vyro vieno neišleisdavo, nors atmintis jam sugrįžo. Kartu eidavo ir į parką, ir į polikliniką, ir į parduotuvę.

Kartą Arkadijus susirgo, užpuolė karščiavimas ir stiprus kosulys. Žmona paskubom viena išbėgo į vaistinę ir parduotuvę, nors pati jautėsi nekaip. Nusipirko vaistų ir maisto atrodo, nedaug, bet keista silpnumo banga ją apėmė, dusulys. Atrodė, krepšys sveria dešimt kartų daugiau nei įprastai. Pailsėjo truputį, pasiliko ant ką tik iškritusio sniego, vėl patraukė namo.

Apsistojusi vos keletą žingsnių nuo namų, pastatė krepšį ant sniego, ir švelniai pati susmuko ant takelio. Paskutinė mintis kam tiek visko prisipirko, senatvėje galva jau nebeveikia…

Laimei, kaimynai išėjo iš namo, pamatė ant sniego gulinčią pagyvenusią moterį, pribėgo, paskambino greitosios pagalbos numeriu…

Nataliją Gediminienę išvežė į ligoninę. Kaimynai paėmė krepšį su maistu ir vaistais, sugrižo ir paskambino į jos duris.

Vyras, Arkadijus, turbūt liko namie serga, ne vieną dieną nemačiau, svarstė Nina Mažeikienė. Tikriausiai miega, pati Natalija sakė, kad jis dažnai silpnai jaučiasi, eh, senatvė, vėliau užsuksiu…

Arkadijus Jurgaitis girdėjo skambėjimą prie durų. Bet stiprus kosulys trukdė kvėpuoti, mėgino atsistoti, bet silpnumas ir karštis pakirto vos nenugriuvo…

Kosulys aprimo, o jis užsnūdo keistu miegu, panašiu į sapną. Kur jo Natalija, kodėl taip ilgai negrįžta?

Ilgai gulėjo pusiau būdraudamas, kol išgirdo lengvą žingsnių garsą. Staiga prie jo priėjo žmona, jo Natalija, kaip gera, kad sugrįžo.

Arkadijau, duok ranką, laikykis už manęs, kelkis, kelkis, šaukė žmona. Jis pakilo, laikydamasis už jos keistai šaltos ir silpnos rankos.

O dabar atverk duris, greičiau, švelniai paprašė Natalija.

Kam? nustebo Arkadijus, bet kai ji paprašė, atidarė. Ir įėjo kaimynė Nina Mažeikienė su Jura, jaunu bičiuliu iš darbo.

Jurgaity, kodėl neatidarei? Skambinom, beldėm…

O kur Natalija? Juk tik ką čia buvo? išbalkusiais lūpomis paklausė Arkadijus, nesuprasdamas, kur dingo žmona.

Gi ji ligoninėje, reanimacijoje, stebėjosi Nina Mažeikienė.

Atrodo jis kliedi, suprato Juras ir vos spėjo pagauti besilpstantį seną bičiulį…

Kaimynė ir Juras vėl iškvietė greitąją paaiškėjo, kad tai karščiavimo sukelta alpimas…

Po dviejų savaičių Nataliją Gediminienę paleido iš ligoninės. Juras parvežė ją namo, jis ir kaimynė Nina visą laiką padėjo Arkadijui Jurgaičiui, kuris irgi pagaliau atsigavo.

Svarbiausia dar jie buvo kartu.

Kai Arkadijus su žmona liko dviese, abu sunkiai sulaikė ašaras.

Gerai, kad pasaulyje dar yra gerų žmonių, Arkadijau. Nina gera moteris, pameni, kaip jos vaikai po pamokų atlėkdavo, mes juos pavalgydindavom, pamokas kartu darydavom, o paskui Nina iš darbo juos parsimindavo.

Taip, ne visi gėrį prisimena, bet ji liko gera širdimi, malonu tai pajusti, pritarė Arkadijus.

O Juras, koks buvo jaunuolis, juk jį išmokiau, ant kojų stačiau. Jauni greitai senelius užmiršta, o matai, šitas nepaliko.

Už kelių dienų Naujieji metai, Arkadijau, kokia laimė, kad vėl esame kartu, priglaudėsi Natalija.

Natalija, pasakyk, kaip čia buvo, kad atėjai pas mane iš ligoninės ir privertėi atidaryti duris mūsų gelbėtojams? Be tavęs būčiau pražuvęs, išdrįso pagaliau pasiklausti Arkadijus.

Bijojau, kad vėl pavadins užmiršusiu, bet Natalija nustebusi pažvelgė:

Tai tikrai buvo? Sakė gydytojai, kad buvau klinikinės mirties būsenoje, o tuo metu, lyg sapne, ėjau pas tave. Prisiminiau, kaip mačiau save ligoninėje, tada išėjau ir nuėjau pas tave…

Štai kokių stebuklų nutinka senatvėje, o juk myliu tave kaip jaunystėje, gal net labiau, Arkadijus paėmė jos rankas į savo, ilgai sėdėjo tyliai ir žiūrėjo į akis, tarsi bijodami, kad vėl kas nors juos išskirs…

Vakare, prieš pat Naujuosius metai, užsuko Juras, atvežė lauktuvių žmona pyragus iškepė. Vėliau užbėgo kaimynė Nina, gėrėm arbatą su pyragais, buvo jauku, šilta.

Naujuosius metus Natalija ir Arkadijus sutiko dviese.

Žinai, palinkėjau, kad jei Naujus sutiksiu šalia tavęs, vadinasi, metai bus mūsų, dar gyvensim, pasakė Natalija.

Ir juodu abu nusijuokė nuo tos laimingos minties.

Dar vieni metai kartu juk tai tiek daug, tai tikra laimė.

Šį vakarą supratau, ką reiškia būti reikalingam artumas, gera širdis ir bendrystė gali padaryti stebuklus net sunkiausiomis akimirkomis.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

4 − one =

Dar vieni metai kartu… Pastaruoju metu Arkadijus Ivanovičius vienas į lauką neidavo. Jis nėjo nuo tada, kai sykį nuėjo į polikliniką, pamiršo, kur gyvena ir net savo vardą. Tada jis nuklydo visai į kitą pusę, ilgai klaidžiojo po rajoną, kol jo žvilgsnį pagavo vienas labai pažįstamas pastatas. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo laikrodžių gamykla, kur Arkadijus dirbo beveik penkiasdešimt metų. Jis žiūrėjo į gamyklos pastatą ir suprato, kad tikrai jį pažįsta. Bet kodėl pažįsta ir kas jis pats – negalėjo prisiminti, kol kas nors jam nepabeldė į petį, nepastebimai priėjęs iš už nugaros: – Ivanovičiau! Arkadijau, ką čia veiki, pasiilgai mūsų? Visai neseniai apie tave kalbėjome – koks buvai meistras ir mokytojas. Ivanovičiau, negi nepažinai manęs? Juk aš, Juris Akulovas, tu iš manęs padarei žmogų! Galvoje Arkadijaus Ivanovičiaus staiga kažkas „spragtelėjo“ – galva nebeatrodė tuščia, staiga viską prisiminė. „Ačiū Dievui…“ Juris apsidžiaugė, apkabino savo seną mokytoją: – Pažinai? Uodegą nusiskutau, dėl to savęs nepanašus, o gal, Ivanovičiau, užsuksi pas mus, vyrai apsidžiaugtų? – Kitą kartą, Juriau, pavargau kažkaip, – prisipažino Arkadijus Ivanovičius. – Tai mano automobilis čia pat, parvešiu tave, aš gi adresą prisimenu, – apsidžiaugė Juris. Parvežė jį namo, o Natalija Liovna nuo tada vyro vieno niekur nebeišleido, nors atmintis jam vėl buvo gera. Bet jie visur eidavo tik kartu – ir į parką, ir į polikliniką, ir į parduotuvę. Kartą Arkadijus susirgo – karščiavo, kosėjo stipriai, tad žmona viena nubėgo į vaistinę ir parduotuvę, nors pati jautėsi nekaip. Nupirko vaistų ir produktų, atrodo, nedaug. Bet keista silpnybė ją apėmė, dusulys. Atrodė, kad maišas nepaprastai sunkus. Pailsėjo, vėl tęsė kelią namo. Dar kelis žingsnius nuėjo, vėl sustojo. Padėjo sunkų maišą ant šviežio sniego ir pati švelniai suglebo ant takelio, vedančio į namus. Paskutinė mintis buvo – kam tiek visko prisipirkau, visai smegenys paseno! Laimei, kaimynai išeidami iš laiptinės pamatė sniege gulinčią moterį, pribėgo, iškvietė greitąją… Nataliją Liovną išvežė greitąja, o kaimynai paėmė jos produktus ir vaistus, grįžo ir pasibeldė. – Matyt, vyras jos namie liko, gal serga – kelios dienos jo nemačiau, – spėjo Nina Michailovna. – Gal miega, Natalija juk sakė, kad ir jis dažnai blogai jaučiasi, ech, senatvė ne džiaugsmas, vėliau užsuksiu… Arkadijus Ivanovičius girdėjo skambutį. Bet kosulys trukdė kvėpuoti, norėjo atsistoti, bet nuo silpnumo ir karščiavimo galva apsisuko, vos nenukrito… Kosulys aprimo, o pats Arkadijus nugrimzdo keistai mieguistą sapną, primenantį tikrovę. Kur jo Natalija, kodėl taip ilgai negrįžta? Ilgai gulėjo pusiau prabudęs, bet staiga išgirdo lengvus žingsnius. Prie jo priėjo jo žmona, jo Natalija, kaip gera, kad ji sugrįžo… – Arkadijau, duok ranką, laikykis už manęs, kelkis, kelkis, – kvietė žmona. Jis atsistojo, laikydamasis už keistai šaltos ir silpnos rankos. – Dabar atidaryk duris, greičiau, atidaryk, – tyliai pasakė Natalija. – Kam? – nustebo Arkadijus, bet atidarė, juk ji paprašė, ir į butą tuoj įėjo kaimynė Nina Michailovna ir Juris, jo jaunas draugas iš gamyklos: – Ivanovičiau, kodėl neatidarai, gi tiek skambinome ir beldėme? – Natalija, kur Natalija, ji juk ką tik buvo čia? – išbalusiais lūpomis klausė Arkadijus Ivanovičius, bandydamas suprasti, kur staiga dingo jo žmona? – Juk ji ligoninėje reanimacijoje, – nustebo Nina Michailovna. – Matyt, kliedi, – suprato Juris ir vos spėjo pagauti nuo karščio nualpusį draugą… Kaimynė ir Juris iškvietė greitąją – paaiškėjo, kad tai buvo nualpimas nuo karščiavimo… Po dviejų savaičių Nataliją Liovną išrašė iš ligoninės. Juris automobiliu parvežė ją namo, su kaimyne visą tą laiką padėjo Arkadijui Ivanovičiui, ir jis taip pat atsigavo. Svarbiausia – jie dar kartu Kai Ivanovičius su žmona pagaliau liko dviese, abu vos tramdė ašaras. – Gerai, kad pasaulyje dar yra gerų žmonių, Arkadijau, Nina gera moteris, prisimeni, kaip jos vaikai po mokyklos pas mus užsukdavo: pavalgydindavome, pamokas padėdavome ruošti, o vėliau Nina iš darbo grįždavo ir pasiimdavo juos. – Taip, bet ne visi gerumą prisimena, o ji geros širdies, taip malonu – sutiko Ivanovičius. – O Juris, buvo jaunas vaikinas, buvau jo mokytojas, padėjau jam atsistoti ant kojų. Jauni greitai pamiršta senolius, o šitas, žiūrėk, nepamiršo manęs. – Po kelių dienų Naujieji metai, Arkadijau, kaip gera, kad vėl esame kartu, – prisispaudė prie vyro Natalija Liovna. – Natalija, geriau tu man pasakyk, kaip čia nutiko, kad tu iš ligoninės atejai pas mane ir priverti atidaryti duris mano gelbėtojams? Juk be tavęs čia būčiau miręs, – pagaliau išdrįso paklausti Arkadijus Ivanovičius. Bijojau, kad vėl pagalvos, jog man kažkas su galva negerai, bet Natalija Liovna nustebusi pažvelgė, – Tai vadinasi, tikrai tai buvo? Man juk sakė, jog buvo klinikinė mirtis, o tuo metu, tarsi pusiau sapne, pas tave atėjau? Ir aš tai prisimenu, mačiau save gulint reanimacijoje, paskui išėjau iš ligoninės ir atėjau pas tave… – Štai kokie stebuklai nutiko mūsų senatvėje, o juk myliu tave kaip anksčiau, o gal net dar stipriau, – Arkadijus Ivanovičius paėmė jos rankas į savas, ilgai tylėdami sėdėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Tarsi bijotų, kad kažkas vėl juos išskirs… Prieš pat Naujuosius metus užsuko Juris su lauktuvėmis – žmona pyragų iškepė. Vėliau užbėgo kaimynė Nina, kartu gėrė arbatą su pyragais, širdyje buvo gera ir šilta. Naujuosius metus Natalija Liovna ir Arkadijus Ivanovičius sutiko dviese. – Žinai, aš sugalvojau: jeigu naujus metus sutikome kartu – tai mūsų metai. Ir dar pabūsime, – pasakė vyrui Natalija Liovna. Ir abu nusijuokė iš tos džiaugsmingos minties. Dar vieni bendro gyvenimo metai – juk tai tiek daug, tai tiesiog laimė.