Syndromas amžinai atidėto gyvenimo… Išpažintis 60-metės moters Elena: Šiemet man sukako 60. Nei vienas artimas net telefonu nesveikino su jubiliejumi. Turiu dukrą ir sūnų, anūką ir anūkę, buvusį vyrą. Dukrai 40, sūnui 35. Abu jie gyvena Vilniuje, baigė prestižinius Vilniaus universitetus, abu protingi, sėkmingi. Dukra ištekėjusi už aukšto rango valstybės tarnautojo, sūnus vedęs didelio verslininko dukrą. Abu daro sėkmingą karjerą, turi daug nekilnojamojo turto, kiekvienas be valstybinės tarnybos turi savo verslą. Buvęs vyras išėjo, kai sūnus baigė universitetą. Sakė, pavargo nuo tokio tempo, nors pats dirbo ramiai vienoje darbovietėje, savaitgalius leisdavo su draugais ar tiesiog ant sofos, o atostogom išvykdavo visam mėnesiui pas gimines į pajūrį. Aš gi atostogų neimdavau, dirbau trijuose darbuose – inžinierė gamykloje, valytoja administracijoje, savaitgaliais fasuotoja vietiniame prekybos centre nuo 8 iki 20 val., plius dar valiau įvairias patalpas. Visa uždirbta suma keliaudavo vaikams – Vilnius brangus miestas, studijos geruose universitetuose – brangūs drabužiai, maistas, pramogos. Išmokau dėvėti senus drabužius, persiūti ką nors, taisyti batus. Buvau švari, tvarkinga, man užteko. Pramogos: sapnai, kartais juose matydavau save laimingą, jauną, besijuokiančią. Vyras, vos išėjęs, tuoj pat nusipirko naują, prabangų automobilį. Atrodo, buvo susitaupęs nemažai. Bendroje mūsų santuokoje visi mokesčiai – man, išskyrus komunalinius, juos mokėjo vyras – čia ir baigdavosi jo indėlis į šeimą. Vaikus išmokslinau aš… Butas, kuriame gyvenome, man liko iš močiutės. Geras, tvarkingas, „stalinukas“ su aukštomis lubomis, du kambariai, perplanuoti į tris. Sandėliukas – 8,5 kvadratai su langu, jį suremontavau, puikiai tilpo lova, stalas, spinta, lentynos. Jį užėmė dukra, mes su sūnumi gyvenome viename kambaryje – juk aš ateidavau tik permiegoti. Vyras – svetainėje. Kai dukra išvažiavo į Vilnių, užėmiau sandėliuką, sūnus liko kambaryje. Išsiskyrėme su vyru be skandalų, be turto dalybų, be kaltinimų. Jis norėjo GYVENTI, o aš buvau tiek išsekusi, kad lengviau atsikvėpiau… Nebereikėjo gaminti sriubos, antro patiekalo, deserto–kompoto, skalbti jo rūbų ir patalynės, lyginti–kabinti–dėlioti, galėjau pagaliau tiesiog pailsėti. Iki to laiko susikaupė krūva ligų – stuburas, sąnariai, diabetas, skydliaukė, nervinis išsekimas. Pirmąkart paėmiau atostogas ir pradėjau gydytis. Uždarbių nepalikau. Pagerėjau šiek tiek. Samdžiau gerą meistrą, per dvi savaites suremontavo vonios kambarį. Tai buvo LAIMĖ! Asmeninė laimė! Visą laiką vaikams siųsdavau pinigų vietoj dovanų gimtadieniams, Kalėdoms, Kovo 8-ajai, Vasario 16-ai. Paskui atsirado anūkai – uždarbis taip ir nesibaigė. Sau pinigų neliko. Su šventėm mane sveikindavo retai, dažniau tik atsakydavo į mano pasveikinimus. Dovanų nedovanodavo. Skaudžiausia buvo, kad nepakvietė nei į sūnaus, nei į dukros vestuves. Dukra atvirai pasakė: „Mama, tu ten netiksi kompanijoje, ten bus žmonės iš prezidentūros“. Apie sūnaus vestuves sužinojau iš dukros – jau po visko… Ačiū, kad bent pinigų vestuvėms neprašė… Vaikai niekada neatvažiuoja, nors visada kviečiu. Dukra sako – „ką man veikti tam kaime?“ (miestas – apskrities centras, milijonas gyventojų). Sūnus kartoja – „mama, nėra kada!“ Lėktuvai į Vilnių skraido 7 kartus per parą! Skrydžio laikas – vos dvi valandos… Kaip galėčiau pavadinti tą savo gyvenimo laikotarpį? Tikriausiai – gyvenimas užslopintų emocijų… Gyvenau kaip Skarlet O’Hara – „pagalvosiu apie tai rytoj“… Slopindavau savyje ašaras, skausmą, emocijas nuo sutrikimo iki nevilties. Buvau robotas, užprogramuotas dirbti. Vėliau gamyklą nupirko vilniečiai ir prasidėjo reorganizacija. Mus, išankstinės pensijos amžiaus darbuotojus, atleido, iškart praradau du darbus, bet galėjau anksčiau išeiti į pensiją. Pensija – 600 eurų… Va, ir pragyvenk už ją. Galiausiai pasisekė – penkiaaukščio, keturių laiptinių name atsilaisvino valytojos vieta… Pradėjau plauti laiptines – papildomai 600 eurų. Fasuotojos ir valytojos savaitgaliais neatsisakiau – mokėjo gerai, 90 eurų už pamainą. Sunku buvo tik stovėti visą dieną. Po truputį pradėjau remontuoti virtuvę. Viską dariau pati, baldus užsisakiau pas kaimyną – padarė gerai, greitai, ir už tinkamą kainą. Vėl pradėjau kaupti pinigus. Norėjau atnaujinti kambarius, pakeisti baldus. Tik štai nebuvo tokių planų, kur būtų aš pati! Sau išleidau tik maistui, pačiam paprasčiausiam, ir vaistams. Jiems išleisdavau daugiausiai. Komunaliniai mokesčiai vis kildavo. Buvęs vyras sakydavo: „Parduok tą trijų kambarių, rajonas geras, gausi normalią kainą. Nusipirksi sau vieno kambario butą“. Man gaila. Močiutės atminimas. Tėvų nepažinau. Augino močiutė. Man labai brangus butas, kuriame praėjo visas mano gyvenimas. Su vyru sugebėjom išlaikyti draugiškus santykius. Retkarčiais pabendraujam kaip seni pažįstami. Jam sekasi. Apie asmeninį gyvenimą nekalba. Kartą per mėnesį atveža produktų – bulvių, daržovių, kruopų, geriamo vandens. Sunkių. Pinigų neima. Sako, kad pristatymas – vien prasti, supuvę dalykai, neverta. Sutinku. Man atrodo, kažkas manyje sustingo – viskas gniužule. Gyvenu ir gyvenu. Daug dirbu. Niekai nesvajoju. Nieko sau nenoriu. Dukrą ir anūkus matau tik jos Instagram paskyroje. Sūnaus gyvenimas blyksi Instagram pas uošvę. Džiaugiuosi, kad jiems viskas gerai. Visi gyvi, sveiki, atostogauja gražiose vietose, lankosi brangiuose restoranuose. Galbūt aš jiems daviau per mažai meilės. Dėl to jie nejaučia meilės man. Dukra kartais paklausia, kaip man sekasi. Visada atsakau – viskas gerai. Niekad niekuo nesiskundžiu. Sūnus kartais atsiunčia balsą per „WhatsApp“: „Labas, mama, tikiuosi, kad viskas gerai.“ Kartą sūnus pasakė, kad nenori girdėti apie mūsų su tėvu problemas, jam blogai veikia neigiamos emocijos. Nuo tada nieko jam nepasakoju, tik atsakau – taip, sūnau, viskas gerai. Labai noriu apkabinti anūkus, bet įtariu, kad jie nė nežino tokios gyvos močiutės – pensininkės-valytojos. Greičiausiai pagal „legendą“ močiutės jau nebėra… Net neprisimenu, kada sau ką pirkau – nebent kartais nusiperku apatinius ir kojines. Iš pačių pigiausių. Neprisimenu, kad būčiau lankiusis grožio salone – manikiūras, pedikiūras… Kartą per mėnesį einu į kirpyklą gretimame name. Plaukus dažau pati. Džiugina tai, kad kaip jaunystėje, taip ir dabar nepasikeitė mano drabužių dydis – 46/48. Garderobo atnaujinti nereikia. Labai bijau, kad kažkada nepajėgsiu atsikelti ryte iš lovos – labai kankina nuolatiniai nugaros skausmai. Bijau likti bejėgė. Gal nereikėjo gyventi taip – be poilsio, be smulkių džiaugsmų, visada dirbant ir atidedant viską „vėliau“? O kur tas „vėliau“? Jo jau nebėra… Mano siela tuščia… mano širdis visiškai abejinga… Ir aplink – taip pat tuštuma… Niekam nieko nepriekaištauju. Bet ir savęs nekaltinu. Visą gyvenimą dirbau ir dabar dirbu. Kuriu sau, jei prireiktų, nedidelę pagalvę saugumui, jei nebegalėčiau dirbti. Nors kam save apgaudinėti? Žinau tiksliai – jei atsigulsiu, gyventi nebenorėsiu… Nenoriu, kad kas nors turėtų su manimi rūpesčių. Ir žinote, kas liūdniausia? Man NIEKADA gyvenime niekas nedovanojo gėlių… NIEKADA… Tikrai bus juokinga, jei kas nors atneš man gyvų gėlių ant kapo… išties, gal iš juoko ir numirsi…

Amžinai atidėtos gyvenimo sindromas…

Išpažintis 60-metės moters

Rasa:

Šiemet man sukako 60 metų. Nei vienas artimasis neperskambino ir nepasveikino su jubiliejumi, net telefonu.

Turiu dukrą ir sūnų, anūką ir anūkę, dar yra ir buvęs vyras.

Dukrai 40, sūnui 35.

Abu gyvena Vilniuje, abu baigė prestižinius Vilniaus universitetus. Abu protingi, sėkmingi. Dukra ištekėjusi už aukšto rango valstybės tarnautojo, sūnus vedęs didelio verslininko dukrą. Abu sėkmingas darbas, nekilnojamas turtas, be valdiškų pareigų turi po nuosavą verslą. Viskas stabilu.

Buvęs vyras išėjo, kai sūnus baigė universitetą. Sakė, pavargo nuo tokio tempo. Nors pats dirbdavo ramiai vienoje darbovietėje, savaitgaliais su draugais arba ant sofos, atostogų išvažiuodavo visa mėnesiui pas gimines į pajūrį. O aš atostogų neturėjau, dirbau iškart trijose vietose inžiniere gamykloje, tuo pačiu valytoja administracijoje, savaitgaliais prekių rūšiuotoja kaimyniniame prekybos centre nuo 8 iki 20, dar papildomai sandėlių ir patalpų valymas.

Uždirbtus pinigus visus atiduodavau vaikams Vilnius brangus miestas, o prestižinių universitetų mokslai reikalavo gerų drabužių. Ir maistui, ir pramogoms.

Išmokau nešioti senuosius rūbus, kažką persiuvau, batus vis remontuodavau. Buvau tvarkinga ir švari, man užteko tiek. Pramogos buvo sapnai kartais sapnuodavau save laimingą, jauną, besijuokiančią.

Vyras, tik išėjęs, tuoj prisipirko naują, brangią ir prabangią mašiną. Matyt, susitaupę buvo nemažai. O bendras mūsų gyvenimas buvo keistas visos išlaidos mano, išskyrus komunalinius mokesčius, kuriuos mokėdavo vyras, ir tuo jo indėlis baigdavosi. Vaikus išauginau aš…

Butas, kurį paveldėjom, liko man nuo močiutės. Geras, aukštomis lubomis, dviejų kambarių ir perdarytas į trijų kambarių. Ten buvo sandėliukas 8,5 kvadrato su langu, jį sutvarkiau ir jame tilpo lova, stalas, spinta, lentynos. Jį užėmė dukra. Su sūnum gyvenome vienam kambary, man buvo nesvarbu grįždavau tik pernakvoti. Vyras salėje. Kai dukra išvyko į Vilnių, aš perėjau į sandėliuką. Sūnus liko kambary.

Išsiskyrėm be pykčio, be pykčių dėl turto, be kaltinimų. Vyras norėjo GYVENTI, o aš buvau taip pervargusi, kad atsikvėpiau su palengvėjimu… Nebereikėjo gaminti trijų patiekalų ir kompoto, nebereikėjo skalbti jo rūbų, patalynės, lyginti, tvarkyti, galėjau pagaliau tą laiką skirti poilsiui.

Susikaupė galybė ligų stuburas, sąnariai, diabetas, skydliaukė, nervinis išsekimas. Pirmą kartą pasiėmiau atostogas pagrindiniame darbe ir gydžiausi. Papildomų darbų nepalikau. Šiek tiek pasitaisiau.

Pasamdžiau labai gerą meistrą su pagalbininku per dvi savaites padarė nuostabų remontą vonioje. Tai buvo laimė! Mano asmeninė laimė! Laimė sau!

Visada vaikams, net ir jau sėkmingiems, siųsdavau pinigus gimtadieniams, Kalėdoms, Motinos dienai, Joninėms. Vėliau dar ir anūkui, ir anūkei. Papildomų darbų atsisakyti negalėjau. Sau nieko nelikdavo. Mane pasveikindavo retai, dažniausiai tik atsakydami į mano sveikinimus. Dovanų nedovanodavo.

Skaudžiausia, kad nei dukra, nei sūnus nekvietė į savo vestuves.

Dukra tiesiai sakė: Mama, tu nepritapsi tarp svečių. Ten bus Prezidento aparato žmonės.

Iš sūnaus vestuvių sužinojau iš dukros po visko…

Ačiū bent, kad neprašė pinigų vestuvėms…

Vaikai neatvažiuoja, nors visada kviečiu. Dukra sako, kad neturi ką veikti mūsų kaime (apskrities centre, milijono gyventojų mieste). Sūnus vis: Mama, nėra laiko!

Lėktuvai į Vilnių skrenda septynis kartus per dieną. Lygiai dvi valandos…

Kaip pavadinčiau tą gyvenimo laikotarpį? Tikriausiai nuslopintų jausmų gyvenimas…

Gyvenau kaip Scalėtė OHara pagalvosiu apie tai rytoj…

Slopindavau ašarą, skausmą, visas emocijas nuo nuostabos iki nevilties. Gyvenau kaip robotas, užprogramuotas tik darbui.

Paskui mūsų gamyklą nupirko vilniečiai ir prasidėjo reorganizacija. Mus, priešpensinio amžiaus, atleido, praradau dvi darbovietes, bet galėjau iškart išeiti į pensiją. Pensija 600 eurų… Va ir gyvenk už tokius pinigus.

Pasisekė mūsų penkiaaukščio keturaukštyje atsilaisvino valytojos vieta… nuėjau plauti laiptinės dar 600 eurų prie pensijos. Prekių rūšiavimo prekybos centre savaitgaliais nepalikau gerai mokėjo, 80 eurų už pamainą. Tik sunkiausia, kad visą dieną ant kojų.

Pradėjau po truputį tvarkyti virtuvės remontą. Viską dariau pati, virtuvę pagamino kaimynas greitai, gerai ir už priimtiną kainą.

Vėl taupiau pinigus. Norėjau atnaujinti kambarį, baldus pakeisti. Tik planuose nebuvau pati!!! Ką leidau sau? Tik maistui pačiam paprasčiausiam, be jokių išlaidų. Ir vaistams jų leido daug. Komunaliniai metai iš metų vis brango. Buvęs vyras sakė: parduok tą trijų kambarių butą, rajonas geras, bus gera kaina. Nusipirksi vieno kambario.

O aš negalėjau atmintis apie močiutę. Tėvų neatsimenu. Užaugino močiutė. Butas, kuriame praėjo visas mano gyvenimas, labai brangus.

Su vyru santykiai liko draugiški. Bendraujam retkarčiais kaip seni pažįstami. Jam viskas gerai, apie asmeninį gyvenimą nekalba. Kartą per mėnesį atvažiuoja, atveža daržovių, bulvių, kruopų, geriamo vandens. Sunkias prekes. Pinigų neima. Sako, kad nepirkčiau su pristatymu, atveš visuomet blogus, supuvusius. Sutikau.

Viduje viskas tarytum susitraukė į gniužulą. Gyvenu. Dirbu. Niekas nedžiugina. Nieko sau nenoriu. Dukrą ir anūkus matau tik Instagrame. Sūnaus gyvenimą pamatau sūnaus žmonos Instagrame. Džiaugiuosi, kad jiems gerai. Visi sveiki. Ilsisi gražiose vietose, lankosi prabangiuose restoranuose.

Gal daviau jiems per mažai meilės. Todėl ir meilės iš jų negaunu. Kartais dukra paklausia, kaip aš. Visuomet sakau gerai. Niekada nesiskundžiu. Sūnus kartais atsiunčia garso žinutę į Whatsapp: sveika, mama, tikiuosi, viskas gerai.

Vieną kartą sūnus pasakė, kad nenori girdėti apie problemas su tėvu, jam blogai daro negativas. Ir daugiau nieko nepasakoju, atsakau tik taip, sūnau, viskas gerai.

Labai noriu apkabinti anūkus, bet įtariu, kad jie net nežino, jog turi gyvą senelę pensininkę ir valytoją. Tikriausiai pagal legendą senelė jau seniai mirusi…

Nebepamenu, kada paskutinį kartą pirkau ką nors SAU, tik kartais pigiausius apatinius ir kojines. Nebepamenu, kad būčiau buvusi grožio salone manikiūrui, pedikiūrui. Kartą per mėnesį nueinu į kirpyklą kaimyniniame name. Dažau plaukus pati. Džiugina tik viena nuo jaunystės iki senatvės tas pats drabužių dydis 46/48. Garderobo keisti nereikia.

Labai bijau, kad vieną rytą nepajėgsiu atsikelti iš lovos nuolat kamuoja stuburo skausmai. Baisu likti bejėge.

Gal nereikėjo taip gyventi be poilsio, be mažų džiaugsmų, visad dirbti ir vis atidėti viską vėliau? O kur tas vėliau? Jau jo nėra… Širdyje tuštuma, sieloje visiškas abejingumas, o aplink tyla…

Niekam nieko nekaltinu. Bet ir save kaltinti negaliu. Visą gyvenimą dirbau ir dirbu. Kaupiu sau pagalvėlę jei nebegalėsiu dirbti. Mažiukę, bet vis tiek… Nors kam meluoti? Žinau jei patekčiau į lovą, nebegyvenčiau… Nenoriu būti našta kitiems.

Bet žinot, kas liūdniausia? Man niekas per visą gyvenimą nedovanojo gėlių. Niekada… Tikriausiai bus juokinga, kai kažkas atneš gėlių ant mano kapo… Tikrai, juoksis patys…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two × five =

Syndromas amžinai atidėto gyvenimo… Išpažintis 60-metės moters Elena: Šiemet man sukako 60. Nei vienas artimas net telefonu nesveikino su jubiliejumi. Turiu dukrą ir sūnų, anūką ir anūkę, buvusį vyrą. Dukrai 40, sūnui 35. Abu jie gyvena Vilniuje, baigė prestižinius Vilniaus universitetus, abu protingi, sėkmingi. Dukra ištekėjusi už aukšto rango valstybės tarnautojo, sūnus vedęs didelio verslininko dukrą. Abu daro sėkmingą karjerą, turi daug nekilnojamojo turto, kiekvienas be valstybinės tarnybos turi savo verslą. Buvęs vyras išėjo, kai sūnus baigė universitetą. Sakė, pavargo nuo tokio tempo, nors pats dirbo ramiai vienoje darbovietėje, savaitgalius leisdavo su draugais ar tiesiog ant sofos, o atostogom išvykdavo visam mėnesiui pas gimines į pajūrį. Aš gi atostogų neimdavau, dirbau trijuose darbuose – inžinierė gamykloje, valytoja administracijoje, savaitgaliais fasuotoja vietiniame prekybos centre nuo 8 iki 20 val., plius dar valiau įvairias patalpas. Visa uždirbta suma keliaudavo vaikams – Vilnius brangus miestas, studijos geruose universitetuose – brangūs drabužiai, maistas, pramogos. Išmokau dėvėti senus drabužius, persiūti ką nors, taisyti batus. Buvau švari, tvarkinga, man užteko. Pramogos: sapnai, kartais juose matydavau save laimingą, jauną, besijuokiančią. Vyras, vos išėjęs, tuoj pat nusipirko naują, prabangų automobilį. Atrodo, buvo susitaupęs nemažai. Bendroje mūsų santuokoje visi mokesčiai – man, išskyrus komunalinius, juos mokėjo vyras – čia ir baigdavosi jo indėlis į šeimą. Vaikus išmokslinau aš… Butas, kuriame gyvenome, man liko iš močiutės. Geras, tvarkingas, „stalinukas“ su aukštomis lubomis, du kambariai, perplanuoti į tris. Sandėliukas – 8,5 kvadratai su langu, jį suremontavau, puikiai tilpo lova, stalas, spinta, lentynos. Jį užėmė dukra, mes su sūnumi gyvenome viename kambaryje – juk aš ateidavau tik permiegoti. Vyras – svetainėje. Kai dukra išvažiavo į Vilnių, užėmiau sandėliuką, sūnus liko kambaryje. Išsiskyrėme su vyru be skandalų, be turto dalybų, be kaltinimų. Jis norėjo GYVENTI, o aš buvau tiek išsekusi, kad lengviau atsikvėpiau… Nebereikėjo gaminti sriubos, antro patiekalo, deserto–kompoto, skalbti jo rūbų ir patalynės, lyginti–kabinti–dėlioti, galėjau pagaliau tiesiog pailsėti. Iki to laiko susikaupė krūva ligų – stuburas, sąnariai, diabetas, skydliaukė, nervinis išsekimas. Pirmąkart paėmiau atostogas ir pradėjau gydytis. Uždarbių nepalikau. Pagerėjau šiek tiek. Samdžiau gerą meistrą, per dvi savaites suremontavo vonios kambarį. Tai buvo LAIMĖ! Asmeninė laimė! Visą laiką vaikams siųsdavau pinigų vietoj dovanų gimtadieniams, Kalėdoms, Kovo 8-ajai, Vasario 16-ai. Paskui atsirado anūkai – uždarbis taip ir nesibaigė. Sau pinigų neliko. Su šventėm mane sveikindavo retai, dažniau tik atsakydavo į mano pasveikinimus. Dovanų nedovanodavo. Skaudžiausia buvo, kad nepakvietė nei į sūnaus, nei į dukros vestuves. Dukra atvirai pasakė: „Mama, tu ten netiksi kompanijoje, ten bus žmonės iš prezidentūros“. Apie sūnaus vestuves sužinojau iš dukros – jau po visko… Ačiū, kad bent pinigų vestuvėms neprašė… Vaikai niekada neatvažiuoja, nors visada kviečiu. Dukra sako – „ką man veikti tam kaime?“ (miestas – apskrities centras, milijonas gyventojų). Sūnus kartoja – „mama, nėra kada!“ Lėktuvai į Vilnių skraido 7 kartus per parą! Skrydžio laikas – vos dvi valandos… Kaip galėčiau pavadinti tą savo gyvenimo laikotarpį? Tikriausiai – gyvenimas užslopintų emocijų… Gyvenau kaip Skarlet O’Hara – „pagalvosiu apie tai rytoj“… Slopindavau savyje ašaras, skausmą, emocijas nuo sutrikimo iki nevilties. Buvau robotas, užprogramuotas dirbti. Vėliau gamyklą nupirko vilniečiai ir prasidėjo reorganizacija. Mus, išankstinės pensijos amžiaus darbuotojus, atleido, iškart praradau du darbus, bet galėjau anksčiau išeiti į pensiją. Pensija – 600 eurų… Va, ir pragyvenk už ją. Galiausiai pasisekė – penkiaaukščio, keturių laiptinių name atsilaisvino valytojos vieta… Pradėjau plauti laiptines – papildomai 600 eurų. Fasuotojos ir valytojos savaitgaliais neatsisakiau – mokėjo gerai, 90 eurų už pamainą. Sunku buvo tik stovėti visą dieną. Po truputį pradėjau remontuoti virtuvę. Viską dariau pati, baldus užsisakiau pas kaimyną – padarė gerai, greitai, ir už tinkamą kainą. Vėl pradėjau kaupti pinigus. Norėjau atnaujinti kambarius, pakeisti baldus. Tik štai nebuvo tokių planų, kur būtų aš pati! Sau išleidau tik maistui, pačiam paprasčiausiam, ir vaistams. Jiems išleisdavau daugiausiai. Komunaliniai mokesčiai vis kildavo. Buvęs vyras sakydavo: „Parduok tą trijų kambarių, rajonas geras, gausi normalią kainą. Nusipirksi sau vieno kambario butą“. Man gaila. Močiutės atminimas. Tėvų nepažinau. Augino močiutė. Man labai brangus butas, kuriame praėjo visas mano gyvenimas. Su vyru sugebėjom išlaikyti draugiškus santykius. Retkarčiais pabendraujam kaip seni pažįstami. Jam sekasi. Apie asmeninį gyvenimą nekalba. Kartą per mėnesį atveža produktų – bulvių, daržovių, kruopų, geriamo vandens. Sunkių. Pinigų neima. Sako, kad pristatymas – vien prasti, supuvę dalykai, neverta. Sutinku. Man atrodo, kažkas manyje sustingo – viskas gniužule. Gyvenu ir gyvenu. Daug dirbu. Niekai nesvajoju. Nieko sau nenoriu. Dukrą ir anūkus matau tik jos Instagram paskyroje. Sūnaus gyvenimas blyksi Instagram pas uošvę. Džiaugiuosi, kad jiems viskas gerai. Visi gyvi, sveiki, atostogauja gražiose vietose, lankosi brangiuose restoranuose. Galbūt aš jiems daviau per mažai meilės. Dėl to jie nejaučia meilės man. Dukra kartais paklausia, kaip man sekasi. Visada atsakau – viskas gerai. Niekad niekuo nesiskundžiu. Sūnus kartais atsiunčia balsą per „WhatsApp“: „Labas, mama, tikiuosi, kad viskas gerai.“ Kartą sūnus pasakė, kad nenori girdėti apie mūsų su tėvu problemas, jam blogai veikia neigiamos emocijos. Nuo tada nieko jam nepasakoju, tik atsakau – taip, sūnau, viskas gerai. Labai noriu apkabinti anūkus, bet įtariu, kad jie nė nežino tokios gyvos močiutės – pensininkės-valytojos. Greičiausiai pagal „legendą“ močiutės jau nebėra… Net neprisimenu, kada sau ką pirkau – nebent kartais nusiperku apatinius ir kojines. Iš pačių pigiausių. Neprisimenu, kad būčiau lankiusis grožio salone – manikiūras, pedikiūras… Kartą per mėnesį einu į kirpyklą gretimame name. Plaukus dažau pati. Džiugina tai, kad kaip jaunystėje, taip ir dabar nepasikeitė mano drabužių dydis – 46/48. Garderobo atnaujinti nereikia. Labai bijau, kad kažkada nepajėgsiu atsikelti ryte iš lovos – labai kankina nuolatiniai nugaros skausmai. Bijau likti bejėgė. Gal nereikėjo gyventi taip – be poilsio, be smulkių džiaugsmų, visada dirbant ir atidedant viską „vėliau“? O kur tas „vėliau“? Jo jau nebėra… Mano siela tuščia… mano širdis visiškai abejinga… Ir aplink – taip pat tuštuma… Niekam nieko nepriekaištauju. Bet ir savęs nekaltinu. Visą gyvenimą dirbau ir dabar dirbu. Kuriu sau, jei prireiktų, nedidelę pagalvę saugumui, jei nebegalėčiau dirbti. Nors kam save apgaudinėti? Žinau tiksliai – jei atsigulsiu, gyventi nebenorėsiu… Nenoriu, kad kas nors turėtų su manimi rūpesčių. Ir žinote, kas liūdniausia? Man NIEKADA gyvenime niekas nedovanojo gėlių… NIEKADA… Tikrai bus juokinga, jei kas nors atneš man gyvų gėlių ant kapo… išties, gal iš juoko ir numirsi…