Mano duktė nustojo su manimi kalbėtis prieš visus metus. Ji išėjo iš namų, kad apsigyventų su vyru, kurio aš negalėjau priimti, nes jį pažinojau per gerai: nestabilus, jo nuotaikos keitėsi žaibiškai, visada surasdavo pasiteisinimų, kodėl nedirba. Tačiau ji buvo įsimylėjusi ir sakė man, kad manęs nesuprantu ir jog gyvenimas su juo bus kitoks. Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis, prieš jai išeinant su juo, nė sykio neatsigręžus atgal. Jis mane užblokavo visur net neleido man su ja atsisveikinti.
Pirmus kelis mėnesius girdėdavau iš kaimynės, kad mano duktė kelia nuotraukas apsikabinusi su juo, besišypsanti, rašė, kad pagaliau turi namus. Mano širdį suspausdavo, bet tylėjau. Žinojau, jog anksčiau ar vėliau šis santykis atvers savo tikrąjį veidą. Taip ir nutiko. Nuotraukos dingo. Nemačiau jos nei pasidažiusios, nei kavinėse ar vaikščiojančios po miestą. Vieną dieną pamačiau jos įrašą, kuriame parduoda drabužius ir baldus ir supratau, kad kažkas labai negerai.
Prieš dvi savaites mano telefonas, pagaliau, suskambo. Pamačiau jos vardą ir nutylėjau iš nuostabos. Atkėliau ragelį su virpančiu balsu, galvodama, jog gal vėl prikiš man, kad kišuosi į jos gyvenimą. Bet ne. Ji verkė. Pasakė, kad jis ją išvaręs iš namų. O labiausiai sudraskė mano širdį tai, ką išgirdau:
Mama neturiu kur eiti.
Paklausiau jos, kodėl neatėjo anksčiau, kodėl iš visų metų tylos. Ji pasakė, kad jai buvo gėda pripažinti, kad buvau teisi. Kad santykiai ne tokie, apie kokius svajojo. Nenoriu likti viena per Kalėdas, ištarė ji per ašaras. Tai buvo tarsi peilis širdyje. Prisimniau visas mūsų Kalėdas kaip dainuodavome, kaip gamindavome kūčiukus, kaip puošdavome šieninį prakartėlę. Ir dabar suprasti, kad ji atsidūrė realybėje, taip toli nuo savo svajonių, perskrodė mane iš vidaus.
Tą patį vakarą ji grįžo namo su mažu, liūdnu, tuščiu lagaminėliu ir žvilgsniu, kuris atrodė sulūžęs. Iš karto jos neapkabinau ne todėl, kad nenorėjau, bet nesupratau, ar ji tam pasiruošusi. Ji pati puolė man į glėbį ir sušnibždėjo:
Mama, atleisk man. Nenoriu būti viena per Kalėdas.
Tai buvo apkabinimas, kurio, rodos, laukė visus metus. Pasodinau ją, paruošiau vakarienę, leidau išsikalbėti. Ji tiek visko buvo prisikaupusi, kad žodžiai veržėsi kaip garai iš slėginio puodo.
Ji pasakojo, kad jis tikrindavęs jos telefoną, žemindavęs, kartodavęs, jog be jo jos niekas nepamilės. Prisipažino, kad ne kartą norėjo paskambinti, bet pasididžiavimas neleido. Sakė:
Galvojau, jei tau paskambinsiu tai reikš, kad pripažinsiu savo klaidą.
Atsakiau jai, kad nesėkmė ne grįžti namo, o likti ir save griauti. Tada ji verkė kaip maža mergaitė.
Šiandien ji yra čia pirmą kartą po tiek laiko miega ramiai. Nežinau, kas bus toliau. Nežinau, ar ji sugrįš pas jį, ar pagaliau supras, kad verta geresnio gyvenimo.
Žinau tik viena: šios Kalėdos ji nebus viena.
Nes ką darytų motina?






