Visą dieną Olesia plušo ruošdamasi Naujametinei šventei: tvarkėsi, gamino, dengė stalą. Tai buvo jos pirmieji Naujieji metai ne su tėvais, o su mylimuoju. Jau trečią mėnesį ji gyveno pas Tautvydą jo bute – jis už ją vyresnis net 15 metų, buvęs vedęs, moka alimentus ir mėgsta išgerti… Bet kai myli žmogų, visa tai nesvarbu. Kuo jis ją taip pavergė – niekas nesuprato: nei gražuolis, nei švelnus, dar ir šykštus be saiko, pinigų visada stinga, o jei atsiranda – tik sau. Ir štai į tokį “stebuklą” įsimylėjo Olesia. Visus tuos tris mėnesius Olesia vylėsi, kad Tautvydas pastebės, kokia ji gera ir tvarkinga moteris, ir būtinai panorės ją vesti. Jis taip ir sakydavo: „Reikia kartu pagyventi, pažiūrėti, kokia tu šeimininkė. Gal tokia pati kaip buvusi mano žmona…“ Kokia ji buvo, Olesia taip ir nesuprato – Tautvydas niekada nieko normalaus apie ją nepapasakodavo. Tad Olesia stengėsi iš visų jėgų, rodė viską, ką gali geriausio: nesibarė, kai jis grįždavo girtas, gamino, skalbė, tvarkėsi, maistui pinigus leisdavo savo – kad tik Tautvydas nepagalvotų, jog ji dėl pinigų. Ir šventinį stalą ruošė iš savo atlyginimo. Net telefoną naują dovanų jam nupirko. Kol Olesia ruošėsi šventei, jos „stebuklingas“ Tautvydas laiko irgi nenumarinėjo – su draugais jau pieną „naujametinį“ gėrė. Galiausiai grįžo gerokai įkaušęs ir pareiškė, kad Naujųjų sutikti pas juos atvažiuos jo draugai. Olesia jų visai nepažinojo. Ji jau buvo paruošusi stalą, iki vidurnakčio liko valanda, nuotaika sugadinta, bet Olesia laikėsi – juk ne tokia kaip jo buvusi. Likus pusvalandžiui iki naujųjų, į butą įsiveržė girta vyrų ir moterų kompanija. Tautvydas atgijo, pasodino visus prie stalo, linksmybės prasidėjo iš naujo. Svečiams Olesios net nepristatė – ją tiesiog ignoravo, lyg nė nebūtų kambary. O kai Olesia priminė, kad už dviejų minučių šampaną derėtų išpilti į taures, į ją visi pažvelgė lyg į nekviestą viešnią. – Kas čia tokia? – prislopintu balsu paklausė viena iš moterų. – Lovos kaimynė, – nusijuokė Tautvydas, ir visi draugai ėmė kvatotis su juo kartu. Jie valgė Olesios ruoštą maistą ir ją pačią išjuokė. Skambant vidurnakčio laikrodžio dūžiams, kvatojosi iš „naivios“ mergaitės ir gyrė Tautvydą, kad tas „gudriai“ susirado nemokamą virėją ir namų tvarkytoją. O Tautvydas nei žodžiu, nei gestu neužstojo Olesios, juokėsi kartu. Valgė jos gamintą maistą ir, vaizdžiai tariant, „kojomis ją mindė“. Olesia tyliai išėjo iš kambario, susikrovė daiktus ir parėjo pas tėvus. Tokio klaikaus Naujųjų sutikimo daugiau gyvenime nepatyrė. Mama tik šiltai ištarė: „Aš gi sakiau,“ tėtis palengvėjo atsidusęs, o Olesia, išverkusi visą nuoskaudą, pagaliau nusiėmė rožinius akinius. Po savaitės, kai Tautvydui baigėsi pinigai, šis atėjo pas Olesią ir, lyg niekur nieko, tarė: – O tai ką tu išėjai? Įsižeidei, ar kaip? – ir matydamas, kad Olesia nenusileidžia, perėjo į puolimą: – Gerai čia tu sugalvojai – pati pas mamą gyveni, o mano šaldytuve pelė kabo! Pradedi elgtis kaip mano buvusi! Nuo tokio įžūlumo Olesia net žado neteko. Tiek kartų buvo mintyse jam atvirai viską sakyti, bet dabar tesugebėjo siųsti jį velniop ir užtrenkti duris jam prieš nosį. Taip, nuo Naujųjų metų Olesios gyvenime prasidėjo naujas etapas.

Visą dieną ruošiausi Naujametiniam vakarui: tvarkiau namus, gaminau valgius, dengiau stalą. Tai buvo pirmieji metai, kai Naujuosius sutikau ne su tėvais, o su mylimu žmogumi.

Jau trečius mėnesius gyvenau su Raimundu jo bute. Jis už mane penkiolika metų vyresnis, buvo vedęs, moka išlaikymą vaikams ir mėgsta kartais išgerti… Bet visa tai niekai, kai iš tiesų myli žmogų. O dėl ko aš taip įsimylėjau Raimundą? Niekas nesuprato: jis tikrai nebuvo gražuolis, veikiau priešingai net išvaizda baugino. Charakteris prastas, šykštus be galo, o pinigų nuolat trūkdavo. O jei pinigų ir atsirasdavo, tai tik sau mieliausiam. Ir štai į šį stebuklą savo akis ir širdį sudėjau.

Visus tris mėnesius slapta vyliausi, kad Raimundas supras, kokia aš rami ir taupi namų šeimininkė, ir norės vesti mane. Jis taip ir sakydavo: Reikia pagyventi kartu, pasižiūrėti, ar moki namus prižiūrėti. O gal pasirodysi tokia pati, kaip mano buvusioji. Kokie iš tiesų buvo jo santykiai su buvusiąja, man visada išliko paslaptimi daugiau nieko apie ją neišgirdau. Dėl to visomis išgalėmis stengiausi nesipykau, kai parsitempdavo namo girtas, viską namuose dariau, pirkdavau maistą už savo pinigus (kad tik nesugalvotų, jog esu išskaičiuojanti). Net naujametinį stalą ruošiau už savo santaupas eurais. O dovanų net jam naują telefoną nupirkau.

Kol aš tvarkiausi ir ruošiausi šventei, mano stebuklingasis Raimundas irgi ruošėsi savaip susitiko su draugais ir gerokai išgėrė. Grįžo linksmas, laimingas ir pareiškė, kad pas mus į Naujuosius ateis jo draugai man visiškai nepažįstami. Likus valandai iki vidurnakčio, širdyje jauciau nuoskaudą, bet nusprendžiau neburkauti, nenorėjau būti kaip buvusioji.

Likę pusvalandžiui iki Naujųjų, į virtuvę įsiveržė girta kompanija moterų ir vyrų. Raimundas momentaliai pralinksmėjo, pasodino visus prie stalo, ir linksmybės tęsėsi. Jis net nepristatė manęs svečiams niekam nė į galvą neatėjo į mane dėmesį atkreipti. Visi kalbėjosi tarpusavyje, juokėsi, gėrė. Kai pasakiau, kad liko tik dvi minutės iki vidurnakčio ir reikėtų pripilti šampano taurėms, visi mane nužvelgė taip, tarsi būčiau atsitiktinė nepažįstamoji.

O kas čia tokia? žemu girtu balsu paklausė viena moteris.

Mano lovos kaimynė, nusijuokė Raimundas. Visi draugai leipo juokais kartu su juo.

Jie valgė mano ruoštus patiekalus ir iš manęs šaipėsi. Skambant bažnyčios varpams prie Naujųjų metų, juokėsi iš mano naivumo, gėrė už Raimundą, giriant už sumanumą, kad rado nemokamą virėją ir namų tvarkytoją. Ir Raimundas net nebandė manęs apginti valgė, gėrė, kvatojo kartu su jais, didžiavosi galėdamas iš manęs pasipelnyti.

Išėjusi tyliai iš kambario, susirinkau drabužius, rankinę, ir iškeliavau pas tėvus. Tokios siaubingos šventės dar nebuvau patyrusi. Mama sutiko mane su sena, daug kartų girdėta fraze: O ar ne perspėjau tavęs? Tėtis tik atsiduso iš palengvėjimo. Išsiverkusi visą savo nuoskaudą, pagaliau nusiėmiau rožinius akinius.

Po savaitės, kai Raimundui baigėsi eurai ir šaldytuve siautėjo pelės, jis atskubėjo pas mane kaip niekur nieko:

O tai kodėl tu išėjai? Supykai ar ką? ir matydamas, kad nesiruošiu susitaikyti, pradėjo spausti: Na, gražu! Pati šildais pas mamą ir tėtį, o mano šaldytuve ir pelės badu dvesia! Jau elgiesi kaip mano buvusioji!

Tokio įžūlumo net žado netekau. Kiek kartų mintyse bandžiau sudėlioti jam visus žodžius, kuriuos norėčiau jam pasakyti, bet dabar stovėjau apstulbusi ir net nežinojau nuo ko pradėti. Teliko jam pasakyti porą aštresnių žodžių ir užtrenkti duris prieš nosį.

Nuo tų Naujųjų metų mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

11 + 16 =

Visą dieną Olesia plušo ruošdamasi Naujametinei šventei: tvarkėsi, gamino, dengė stalą. Tai buvo jos pirmieji Naujieji metai ne su tėvais, o su mylimuoju. Jau trečią mėnesį ji gyveno pas Tautvydą jo bute – jis už ją vyresnis net 15 metų, buvęs vedęs, moka alimentus ir mėgsta išgerti… Bet kai myli žmogų, visa tai nesvarbu. Kuo jis ją taip pavergė – niekas nesuprato: nei gražuolis, nei švelnus, dar ir šykštus be saiko, pinigų visada stinga, o jei atsiranda – tik sau. Ir štai į tokį “stebuklą” įsimylėjo Olesia. Visus tuos tris mėnesius Olesia vylėsi, kad Tautvydas pastebės, kokia ji gera ir tvarkinga moteris, ir būtinai panorės ją vesti. Jis taip ir sakydavo: „Reikia kartu pagyventi, pažiūrėti, kokia tu šeimininkė. Gal tokia pati kaip buvusi mano žmona…“ Kokia ji buvo, Olesia taip ir nesuprato – Tautvydas niekada nieko normalaus apie ją nepapasakodavo. Tad Olesia stengėsi iš visų jėgų, rodė viską, ką gali geriausio: nesibarė, kai jis grįždavo girtas, gamino, skalbė, tvarkėsi, maistui pinigus leisdavo savo – kad tik Tautvydas nepagalvotų, jog ji dėl pinigų. Ir šventinį stalą ruošė iš savo atlyginimo. Net telefoną naują dovanų jam nupirko. Kol Olesia ruošėsi šventei, jos „stebuklingas“ Tautvydas laiko irgi nenumarinėjo – su draugais jau pieną „naujametinį“ gėrė. Galiausiai grįžo gerokai įkaušęs ir pareiškė, kad Naujųjų sutikti pas juos atvažiuos jo draugai. Olesia jų visai nepažinojo. Ji jau buvo paruošusi stalą, iki vidurnakčio liko valanda, nuotaika sugadinta, bet Olesia laikėsi – juk ne tokia kaip jo buvusi. Likus pusvalandžiui iki naujųjų, į butą įsiveržė girta vyrų ir moterų kompanija. Tautvydas atgijo, pasodino visus prie stalo, linksmybės prasidėjo iš naujo. Svečiams Olesios net nepristatė – ją tiesiog ignoravo, lyg nė nebūtų kambary. O kai Olesia priminė, kad už dviejų minučių šampaną derėtų išpilti į taures, į ją visi pažvelgė lyg į nekviestą viešnią. – Kas čia tokia? – prislopintu balsu paklausė viena iš moterų. – Lovos kaimynė, – nusijuokė Tautvydas, ir visi draugai ėmė kvatotis su juo kartu. Jie valgė Olesios ruoštą maistą ir ją pačią išjuokė. Skambant vidurnakčio laikrodžio dūžiams, kvatojosi iš „naivios“ mergaitės ir gyrė Tautvydą, kad tas „gudriai“ susirado nemokamą virėją ir namų tvarkytoją. O Tautvydas nei žodžiu, nei gestu neužstojo Olesios, juokėsi kartu. Valgė jos gamintą maistą ir, vaizdžiai tariant, „kojomis ją mindė“. Olesia tyliai išėjo iš kambario, susikrovė daiktus ir parėjo pas tėvus. Tokio klaikaus Naujųjų sutikimo daugiau gyvenime nepatyrė. Mama tik šiltai ištarė: „Aš gi sakiau,“ tėtis palengvėjo atsidusęs, o Olesia, išverkusi visą nuoskaudą, pagaliau nusiėmė rožinius akinius. Po savaitės, kai Tautvydui baigėsi pinigai, šis atėjo pas Olesią ir, lyg niekur nieko, tarė: – O tai ką tu išėjai? Įsižeidei, ar kaip? – ir matydamas, kad Olesia nenusileidžia, perėjo į puolimą: – Gerai čia tu sugalvojai – pati pas mamą gyveni, o mano šaldytuve pelė kabo! Pradedi elgtis kaip mano buvusi! Nuo tokio įžūlumo Olesia net žado neteko. Tiek kartų buvo mintyse jam atvirai viską sakyti, bet dabar tesugebėjo siųsti jį velniop ir užtrenkti duris jam prieš nosį. Taip, nuo Naujųjų metų Olesios gyvenime prasidėjo naujas etapas.