Oliuk, dukryt, labai tavęs prašau, – mama pritūpė šalia Olės, – mums reikia čia pagyventi, šiek tiek, viskas greitai baigsis ir mes vėl išvažiuosime į miestą Olia tyliai žiūrėjo į mamą. – Oliuže, ar mane girdi? Supranti? – mama supurtė Olią. – Girdžiu, mama… – Tai ko tyli? – mama nervinosi, Olia tai matė. – Aš netyliu, mama, aš galvoju. Jogos kilimėliai – Matai, kiek čia knygų, Oliuk… Ach, kaip vaikystėje mėgau jas skaityti… – Mamyt, ar mums ilgai čia gyvent reikės? – Nežinau, saulute, kol kas reikia pagyvent. Olia viską suprato, kas atsitiko joms, jų šeimai. Mama be reikalo galvojo, kad Olia maža ir nieko nesupranta. – Oliuže, teta Katė tave prižiūrės, aš gaminsiu visai dienai, rytais važinėsiu, vakarais parvažiuosiu. O savaitgaliais būsime kartu, vaikščiosime prie upės maudytis… Mama užsidengė veidą rankomis. Motyvacijos kursas – Atleisk, atleisk man… – Mama, neverk, nereikia. Žinau, kad tėtis mus paliko, žinau, kad mums su tavim reikia kažkaip išgyvent ir tu galvojai, kad geriausia persikelti į šį močiutės namelį. O butą išnuomot svetimiems. Fitneso programos ir įranga – Aš viską žinau, mama… Būsiu paklusni, pažadu. Lauksiu tavęs ir skaitysiu knygas, be to, teta Katė mane prižiūrės. – Susitvarkysim, mama… O rudenį eisiu į mokyklą. – Mama, o čia yra mokykla? – Ne, vaikeli, čia kadaise buvo mokykla, bet jau nėra. Bet rudenį, pažadu, grįšime į savo butą. Tai laikina, kol susirasiu normalią darbą. Knygos mamoms – Butą išnuomavau iki rugpjūčio, laiko užteks, paskui padarysime remontą ir vėl gyvensime. Viskas bus gerai, dukryte… – Žinau, mama… Tą vakarą mama su Ole ilgai sėdėjo ant savo mažučio namelio prieangio laiptelių ir mama pasakojo apie savo vaikystę, kokia gera buvo jos močiutė. – Mama, ar tu turėjai… mamą? – Turėjau, – atsiduso mama, – ji ir dabar yra, tik… jai esu nereikalinga. Ir toliau adaptuotas lietuviškas kontekstas: Stiprios mamų širdys: istorija apie Olę, kuri su mama persikelia į močiutės namelį kaime, mokosi gyventi be tėčio ir randa drąsą laukti geresnių laikų (liūdnos vasaros nakties pokalbiai, atleidimo pamokos ir tikros motinos meilės stiprybė)

Eglutė, dukrelė, prašau tavęs, mama pritūpusi atsirėmė šalia Eglės, mums čia reikia šiek tiek pagyventi, neilgai, viskas greit baigsis ir vėl grįšim į miestą.

Eglė tylėjo, žvelgė į mamą nemažindama žvilgsnio.

Egle, girdi mane? Supranti? mama papurtė Eglę švelniai už peties.

Girdžiu, mama

Tai ko tylėji? Mama atrodė susierzinusi, Eglė tą aiškiai matė.

Aš negalvojau, kad tyliu. Tiesiog mastau, mamyte…

Mastai ji… Pažiūrėk, kiek čia knygų, Eglute. Oi, kaip aš vaikystėj jas mėgdavau…

Mama o mums ilgai čia teks gyventi?

Nežinau, saulute, kol kas reikia pabūti.

Eglė suprato viską, kas atsitiko jų šeimai. Mama veltui manė, kad Eglė maža ir nieko nesupranta.

Egle, teta Rasa tave prižiūrės, aš gaminsiu iš vakaro, ryte išvažiuosiu, vakare grįšiu. O savaitgaliais mudvi eisim prie ežero maudytis…

Mama užsidengė veidą rankomis.

Atleisk man, atleisk, mažute

Mama, neverk… nereikia. Aš žinau, kad tėtis mus paliko, žinau, mums reikia išgyventi ir tu nusprendei, kad protingiausia kraustytis į močiutės namelį. O butą išnuomoti svetimiems žmonėms.

Aš viską suprantu, mama… Savo elgesiu nekelsiu rūpesčių, pažadu, laukiu tavęs ir skaitysiu knygas, juk teta Rasa mane prižiūrės.

Mes susitvarkysim, mama… Rudenį eisiu į mokyklą. Mama, o ar čia yra mokykla?

Ne, vaikeli, čia kažkada buvo mokykla, bet dabar tik likusi tuščia troba. Rudenį, pažadu, grįšim atgal į savo butą. Čia tik laikinai, kol rasiu padorų darbą.

Butą išnuomavau iki rugpjūčio, už eurus kaip tik užteks. Paskui padarysim remontą, įsikursim. Viskas bus gerai, dukryte…

Žinau, mama…

Tą vakarą mama su Egle ilgai sėdėjo ant savo mažo namelio prieangio, mama pasakojo apie savo vaikystę ir apie nuostabią močiutę.

Mama, o tu turėjai… mamą?

Turėjau, giliai atsiduso mama, bet… ji dabar gyva, tik aš, matyt, jai nebereikalinga.

Kaip čia taip? Kaip gali būti, kad nebereikalinga?

Na, žinai, dukrele, aš pas ją atsiradau anksti, su tėčiu jos gyvenimas nesusiklostė, išvažiavo kažkur į kitą miestą, ten sukūrė kitą šeimą. Mama kurį laiką dar buvo su manim, paskui atvežė mane pas močiutę Oną. O pati išdūmė į miestą laimės ieškot…

Ir… surado tą laimę?

Laimę surado, dukryte, bet mane kažkaip ir pamiršo… Ištekėjo, turi du vaikus, o aš… tik su proginiais atvirukais mane pasveikindavo.

Atmenu, kartą atvažiavo pas mus, jos vaikui kažkas buvo nutikę, atvežė į kaimą, žinai… grynas oras, gamta… Bet apie mane jos vaikai nieko nežinojo, net kad aš jiems sesė.

Močiutė tada priminė, kad netrukus mano išleistuvės, reikėtų suknelę nupirkti. O ji ėmė rėkti ant močiutės: kad tik apie sukneles moka galvoti, kai vaikas ligotas.

Ramunė, Onutė tau irgi vaikas, kaip tu gali?

Sveika kaip ir kumelė, pasakė per sukąstus dantis, tegu pati užsidirba sau tą suknelę.

Močiutė pykčiu išpūtė akis ir išvarė ją…

Mama, tu niekad jos mama nevadini, tik ta…

Žinau, atleisk, dukryte… Negaliu jos vadinti mama, mano mama buvo močiutė Ona.

Tai tave Onos garbei Onute pavadino, ar ne?

Matyt, taip… Močiutei atminti…

Tu ją mylėjai, mama?

Ką?

Močiutę Oną.

Labai, labai! Kai jos netekau, net šviesos pasaulyje sumažėjo… Žinai, Ramunę… motiną, irgi mylėjau, labai… Bet vien laukti jos teko nuolat: kiekvieną gimtadienį, kiekvienas šventes viltis, kad pasirodys…

Kai sirgau, per pirmąją rugsėjo pirmąją, kai neliko močiutės… laukiau jos.

Neatvažiavo, nes vyro motinos jubiliejus buvo… Vėliau atvažiavo, ašarų pravirko… Liepė krautis daiktus, juk nepilnametė buvau.

Galvojau, motina pasiims mane pas save, bet ne. Įtaisė mane bendrabutyje, kad mokyčiaus.

Pirmas Naujųjų metų sutikimas buvo be močiutės. Naiviai tikėjaus, kad motina priglaus, bet pasakė atleisk, Onute, pilni namai žmonių, nėra kur tave dėti.

Nusprendžiau grįžti namo, nes turėjau namus.

Duok raktus nuo močiutės namo, paprašiau jos.

Kam? nervais žvilgsnis jos lakstė.

Tai mano namai, jei galvoji, kad gali su mano palikimu elgtis kaip nori klysti.

Ir mano namai! supyko ji, susiruošė su savo šeimyne ten sutikti Naujuosius gamtoje.

Pažadu, jei tik išvysiu jus ten, sugadinsiu jums visą šventę. Raktai!

Raktų neatidavė, bet ir kam? Atvažiavau, perlipau per tvorą, nusipirkau du naujus spynas paskambinau kaimynui dėdei Pranui, nuėmė senas, užkabino naujas.

O dėl to, kad Ramunė pretenduoja į namus, visi kaimynai pasakė, kad laikys mane kaip sieną iš pagarbos Onai.

Naujuosius sutikau viena, bet užsuko draugės, puikiai pasibuvom…

Po to suėjo aštuoniolika metų.

Tu su ja nebendrauji?

Ne… Kam? Nėra apie ką. Jai aš nebeįdomi, man irgi.

Mama… o tu…

Ką? Ar galėčiau taip su tavimi? Niekada gyvenime, girdi? Niekada!

Eglė jau beveik suaugusi, ji visai nebijanti. Mama važiuodavo dirbti, Eglę prižiūrėdavo teta Rasa.

Ji pavalgydavo, susiplaudavo lėkštę, pavalydavo už lėlę Salomę ir sėsdavo skaityti knygą.

Pramoko Eglė skaityti neseniai, tad skaityti Salomei ir meškiniui Mikui didžiausias džiaugsmas.

Dienos ėjo taip pat. Iš pradžių juokas ne juokas, ašaros pačios kapsėdavo, nors Eglė ir stengėsi jas atgal sugnaibyti Ne iš savo valios ji verkė, o dėl tų, niekšiškų ašarų.

O kai tik grįždavo mama viskas praeidavo.

Bet vieną vakarą mama taip ir negrįžo. Nėra jos, nėra Namas tuščias, lauke jau sutemo, Eglė užžiebė viršutinį šviesos jungiklį, užtraukė užuolaidas.

Nebijokit, Salomėja, Mikai, Dainora, Vita ir klounas Simas ramino Eglė žaislus.

Gal eit į stotį sutikti mamos, galvojo Eglė. Bet ji neryžtų atsiminti kelio, gali su mama prasilenkti.

Šalin blogas mintis! Ne, mama taip nepasielgs, ne, ne… Gi nėra močiutės Onos pas ką tada liktų Eglė?

Eglė jau matė vaizduotėje, kaip mama išteka, susilaukia naujų vaikų, o apie Eglę užmiršta. O Eglė viena kamputyje tame namelyje gyvena…

Savo gailesčiu net pravirko balsiai. Pradėjo dusti, akys graužė, gerklė švokštė, verkė širdį išliejus prie langelio, galiausiai užsnūdo.

Užkliuvo kažkas prieangyje gal… gal žiurkės? O gal ta, mamos mama Ramunė, kurios Eglė niekad neregėjo? Gal atvažiavo jų namuką atimti? Išvarys Eglę laukan. Mergaitė vos girdimai suinkštė.

Staiga durys atsidarė, sužibo šviesa.

Mama! Eglė pašoko nuo kėdės, kėdė išvirto mama, mano mamyte!

Mano vaikeli, Eglele, aš taip atsiprašau… Vėlavo paskutinis autobusas, parvažiavau iki gretimos stoties, o iš ten ėjau pėsčiomis.

Mama, tau buvo baisu?

Labai, Eglele, taip dėl tavęs bijojau! Verkiau visaip, liepiau tau neverkti, o pati visa kelią raudojau… Visi vilkai mane išsigando, ir pati mama dabar juokėsi pro ašaras.

Labiausiai bijojau, kad pagalvosi, jog tave palikau.

Ir čia… čia Eglė, pirmą kartą gyvenime, pamelavo mamai.

Mama, aš niekuomet taip negalvojau apie tave, juk žinau, kad niekada manęs nepaliksi ir neišduosi.

Taip, Eglė pasakė netiesą, nes buvo pagalvojusi, bet nenorėjo, kad mamai dar labiau skaudėtų.

Mama su Egle liko namelyje iki pat rugpjūčio pabaigos, paskui Eglė pradėjo mokyklą, mama rado gerą darbą.

Tėtis prisiminė apie teismus reikalavo, kad Eglę duotų jam savaitgaliais. Mama tik juokėsi per visą laiką net karto pats nenorėjo vaiko susitikti.

Aš juk neuždrausdavau… mama gūžtelėdavo, jis paprasčiausiai nenorėjo…

Dabar Eglė savaitgaliais matosi su tėčiu. Iš pradžių bėgdavo pas jį džiugiai, vėliau…

Mama, man atrodo, mano tėtis kaip tavo Ramunė. Visai jam aš nereikalinga, tik susitikinėja, nes privalo. Nuveda į vaikų žaidimų kambarį prekybos centre, o pats sėdi, kam nors skambina ir pykstasi.

Aš sėdžiu ant suoliuko, žiūriu į mažus vaikus… Nenoriu, mama, su tėčiu… Gal pasakykim jam?

Tėtis pradėjo kaltinti mamą kad nuteikinėja prieš jį Eglę.

Aš esu tėvas! rėkė jis, o tu draudi man!

Tėti, aš jau nebe mažutė. Kam mane vedžioji po kvailą žaidimų kambarį? Ir čipsų nemėgstu jau paaugau.

Kai išėjai nuo mūsų su mama, likdavau namie viena… O kai mama vėlavo, ir ėjo pėsčiomis iš gretimos stoties per mišką paskui ją bėgo vilkai, o aš viena laukiau…

Antrąsyk Eglė sugalvojo netiesą šįkart tėčiui, apie vilkus. Tėtis viską išklausė ir nuėjo.

Bet po poros savaičių grįžo, atsiprašė, kad suprato, ir nusivedė į kiną… su EGLE.

Dabar Eglė su džiaugsmu bėgdavo pas tėtį…

Onute, ar tu tikrai tada nuo vilkų bėgai? paklausė tėtis mamos.

Taip, nė nemirktelėjo mama.

O paskui tėtis su mama apie kažką kalbėjosi, ir… tėčiui išvažiavo traukinys. Mama švelniai pasakė, kad traukinys jau nuvažiavo.

Mama, sako Eglė, jei jau tėčiui traukinys išvažiavo, kaip dabar jis iki savo namų parsigaus? Gal liktų pas mus?

Tėtis žvilgtelėjo į mamą. Bet mama buvo tvirta kaip Anykščių šilelio pušis.

Pėsčiomis nueis… čia vilkų nėra, pasakė ji ir išlydėjo tėtį.

Mama, paklausė naktį Eglė, glausdamasi prie mamos, jis tikrai norėjo grįžti pas mus, ar ne?

Taip

Tu jam neatleisi?

Mama tylėjo.

Mama, žinok, tai tavo reikalas, bet aš jus abu myliu

Žinau, Egle, mano mergyte.

Bet tave labiau juk tu pati drąsiausia mama pasaulyje, taip per miškelį lėkei, net vilkų nebijojai!

Praėjo metai, Eglė jau išteka.

Mamyt, turiu tau kažką prisipažinti.

Klausau…

Mama tada pagalvojau, tikrai, kad palikai mane kaip Ramunė

Oij, mergaite mano Kaip aš galėčiau…

Tada dar nežinojau, mama atleisk.

Tu man atleisk, kad teko taip sunkiai gyventi…

Jos stovėjo apsikabinusios, mama su dukra ir visada buvo kartu. Mama visada šalia.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two × one =

Oliuk, dukryt, labai tavęs prašau, – mama pritūpė šalia Olės, – mums reikia čia pagyventi, šiek tiek, viskas greitai baigsis ir mes vėl išvažiuosime į miestą Olia tyliai žiūrėjo į mamą. – Oliuže, ar mane girdi? Supranti? – mama supurtė Olią. – Girdžiu, mama… – Tai ko tyli? – mama nervinosi, Olia tai matė. – Aš netyliu, mama, aš galvoju. Jogos kilimėliai – Matai, kiek čia knygų, Oliuk… Ach, kaip vaikystėje mėgau jas skaityti… – Mamyt, ar mums ilgai čia gyvent reikės? – Nežinau, saulute, kol kas reikia pagyvent. Olia viską suprato, kas atsitiko joms, jų šeimai. Mama be reikalo galvojo, kad Olia maža ir nieko nesupranta. – Oliuže, teta Katė tave prižiūrės, aš gaminsiu visai dienai, rytais važinėsiu, vakarais parvažiuosiu. O savaitgaliais būsime kartu, vaikščiosime prie upės maudytis… Mama užsidengė veidą rankomis. Motyvacijos kursas – Atleisk, atleisk man… – Mama, neverk, nereikia. Žinau, kad tėtis mus paliko, žinau, kad mums su tavim reikia kažkaip išgyvent ir tu galvojai, kad geriausia persikelti į šį močiutės namelį. O butą išnuomot svetimiems. Fitneso programos ir įranga – Aš viską žinau, mama… Būsiu paklusni, pažadu. Lauksiu tavęs ir skaitysiu knygas, be to, teta Katė mane prižiūrės. – Susitvarkysim, mama… O rudenį eisiu į mokyklą. – Mama, o čia yra mokykla? – Ne, vaikeli, čia kadaise buvo mokykla, bet jau nėra. Bet rudenį, pažadu, grįšime į savo butą. Tai laikina, kol susirasiu normalią darbą. Knygos mamoms – Butą išnuomavau iki rugpjūčio, laiko užteks, paskui padarysime remontą ir vėl gyvensime. Viskas bus gerai, dukryte… – Žinau, mama… Tą vakarą mama su Ole ilgai sėdėjo ant savo mažučio namelio prieangio laiptelių ir mama pasakojo apie savo vaikystę, kokia gera buvo jos močiutė. – Mama, ar tu turėjai… mamą? – Turėjau, – atsiduso mama, – ji ir dabar yra, tik… jai esu nereikalinga. Ir toliau adaptuotas lietuviškas kontekstas: Stiprios mamų širdys: istorija apie Olę, kuri su mama persikelia į močiutės namelį kaime, mokosi gyventi be tėčio ir randa drąsą laukti geresnių laikų (liūdnos vasaros nakties pokalbiai, atleidimo pamokos ir tikros motinos meilės stiprybė)