Rinkis: arba tavo šuo, arba aš! Nebegaliu pakęsti šuns kvapo! – pareiškė vyras. Ji pasirinko vyrą ir išvežė šunį į mišką… O vakare jis pasakė, kad išeina pas kitą Neringa beprotiškai mylėjo savo vyrą, Igną. Jie kartu gyveno penkerius metus, vaikų dar neturėjo, bet turėjo Reksą – seną vokiečių aviganį, kurį Neringa priglaudė dar prieš pažintį su Ignu. Reksas buvo šeimos narys. Protingas, atsidavęs, viską suprasdavo be žodžių. Tačiau metai daro savo: šuniui pradėjo skaudėti kojas, jis prastai kvepėjo, kailis krito kuokštais. Ignas ilgai kentė. Bet kai Reksas neištvėrė iki pasivaikščiojimo ir paliko balą koridoriuje ant naujo laminato, kantrybė trūko. – Viskas! Pakanka! – sušuko Ignas, kišdamas seno šuns nosį į balą. – Gyvenu šunidėje! Smarvė, plaukai maiste, o dabar dar ir šlapimas! Neringa, apsispręsk: arba aš, arba tas griuvėsis! – Ignai, kur aš jį padėsiu? Jam dvylika metų… – verkė Neringa, glaudusi kaltą šunį. – Į prieglaudą! Į mišką! Užmigdyk! Man vienodai! – nukirto vyras. – Jei vakare jo čia nebus – aš išeinu. Noriu gyventi švariai, o ne tvarkytis po tavo blusyną! Neringa buvo silpna. Ji paniškai bijojo vienatvės. Bijodavo prarasti Igną, kuris aprūpindavo šeimą, su kuriuo jie turėjo planų atostogoms, paskolai… Ji pasirinko vyrą. Ji išvežė Reksą už miesto. Šuo vos įlipo į automobilį, inkšdamas dėl skaudančių sąnarių, bet nulaižė jai ranką. Jis manė, kad jie važiuoja pasivaikščioti. Neringa verkė visą kelią. Ji išleido jį miškelio pakrašty, maždaug dvidešimties kilometrų nuo miesto, pririšo pavadėlį prie medžio. – Atleisk man, Reksai… Atleisk… – kuždėjo ji, nedrįsdama pažiūrėti į jo ištikimas, amžiaus užlietais liūdesiu akis. Reksas nebandė bėgti. Jis tiesiog atsisėdo ir žiūrėjo į ją. Jis viską suprato. Neringa paliko jam dubenėlį su maistu, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Galinio vaizdo veidrodėlyje ji matė, kaip šuo, pamiršęs skaudančias kojas, bando vytis ją, įtempęs pavadėlį ir pradėjo loti. Prikimusiu, pasimetusiu balsu. Tas lojimas skambėjo jos ausyse visą kelią. Namuose Neringa grįžo sugniuždyta. Akys buvo ištinusios nuo ašarų. Ignas buvo namie. Jis rinkosi daiktus. – Tu… ką tu darai? – nesuprato ji. – Aš padariau viską. Rekso nebėra. Išvežiau jį… Ignas pažiūrėjo į ją šaltai ir su panieka. – Šaunuolė. Greitai susitvarkei. Bet žinai… vis tiek išeinu. – Kaip išeini?! Kur?! – Pas Liną. Žinai ją, iš buhalterijos. Mes jau pusę metų kartu. Ji laukiasi. Neringa klestelėjo ant kėdės. Pasaulis susvyravo. – Bet… juk sakei – šuo arba tu… Tai kam viskas?! – Aš tikrinau, – ciniškai tarė Ignas. – Norėjau pamatyti, ar bent jau turi stuburą. O tu… išdavei draugą dėl kelnių. Net baisu su tavimi gyventi. Jeigu šunį, kuris tave mylėjo dešimt metų, galėjai išmesti į mišką, mane seną išmesi į sąvartyną. Jis užsegė lagaminą. – Sudie, Neringa. Ir žinok… Reksas buvo vienintelis vyras šiuose namuose. O tu – tik išdavikė. Kai už vyro užsivėrė durys, Neringa pravirko. Ji suprato, ką padarė. Dėl žmogaus, kuris jos nemylėjo, ji nužudė tą, kuris ją laikė deive. Ji griebė automobilio raktus ir skubėjo atgal į mišką. Buvo naktis. Lijo. Privažiavo prie to medžio. Pavadėlis buvo perkąstas. Dubenėlis apverstas. Rekso nebebuvo. – Reksai! Reksai! Mano berniuk! – šaukė ji, bėgdama per šlapią mišką, brėždama veidą šakomis. Ji ieškojo jo tris dienas. Kabino skelbimus, rašė savanorių grupėse. Nemiegojo, nevalgė. Ketvirtą dieną jai paskambino. – Ar ieškojote aviganio? Prie greitkelio rado panašų, partrenkė sunkvežimis. Neringa atvyko atpažinti. Tai buvo jis. Reksas, matyt, perkando pavadėlį ir nuskuodė jos ieškoti. Jis bėgo namo, skaudančiomis kojomis, per skausmą ir baimę. Jis bėgo pas tą, kuri jį išdavė. Ir žuvo pakelėje, taip ir nespėjęs sulaukti. Neringa palaidojo Reksą. Praėjo dveji metai. Ji gyvena viena. Neištekėjo antrąsyk – negali pasitikėti nei žmonėmis, nei savimi. Ignas laimingas su nauja žmona ir vaiku. Jis Neringą pamiršo tarsi blogą sapną. Jam tai buvo tik „patikrinimas“, puiki priežastis išeiti gražiai, suverčiant kaltę žmonai. O Neringa… Dabar dirba savanore senų šunų prieglaudoje. Plauna narvus, valo ekskrementus, gydo jų žaizdas. Ji bando išpirkti savo kaltę. Kiekvieną naktį ji sapnuoja tą patį sapną: ji stovi prie medžio, o Reksas žiūri į ją. Ji šaukia jį, bet jis neateina. Tik žiūri. Be pykčio. Su begaline šuns nuoskauda. O tame žvilgsnyje – jos nuosprendis. Moralas: Išdavystė neatleidžiama. Niekada neaukokite ištikimų draugų dėl tų, kurie stato jus į aklavietę. Mylintis žmogus niekada neprivers jūsų rinktis. O jei privertė – jis jau jus išdavė, o jūs tik atidedate neišvengiamą galą, darydami didžiausią klaidą.

Pasirink: arba tavo šuo, arba aš! Nebegaliu daugiau kentėti to šunų kvapo! rėkė mano žmona. Ji pavargo nuo Točio. Aš pasirinkau žmoną, nuvežiau šunį į mišką O vakare ji pasakė, kad išeina pas kitą.

Lina taip vadino mano žmoną, mylėčiau ją be galo, atrodė, kad taip bus visada. Gyvenome kartu penkerius metus, vaikų neturėjome, bet buvo Točis senas vokiečių aviganis, kurį dar paauglys parsivedžiau iš prieglaudos, dar iki pažinties su Lina.

Točis tikras šeimos narys: protingas, ištikimas, jau beveik žmogus, juk suprasdavo viską be žodžių. Bet metai bėgo senatvė pasivijo: kojytės skaudėjo, pradėjo čiaudėti, šeriai visur… Na ir kvapas, aišku, nelabai malonus.

Lina ilgai kentė. Bet kai vieną dieną Točis nespėjo iki lauko ir paliko balutę koridoriuje ant naujų parketlentų, jos kantrybė trūko.

Gana! sušuko ji, vos sulaikydama ašaras. Bijau į virtuvę eiti, visur šuns plaukai, kvapas, dabar dar šlapinasi viduje. Aurimai, aš noriu normaliai gyventi. Galų gale arba aš ir švara, arba tavo Točis!

Lina, kur aš jį dėsiu? Jam dvylika metų… bandžiau prašyti, tačiau ji laikėsi savo.

Prieglauda, užmigdyk, tiesiog vežk į mišką! Man vienodai! Jei vakare jo čia bus aš išsikraustau. Noriu švaros, ne šuns laužo namuose!

Aš buvau silpnas žmogus. Labai bijojau vienatvės. Bijojau netekti Linos, su kuria žiūrėjome butus nuomai, planavome atostogas… Ji buvo visa mano kasdienybė.

Pasirinkau žmoną.

Susodinau Točį į automobilį. Jis sunkiai užšoko, sucypė nuo sąnarių skausmo, bet laižė mano ranką. Galvojo, kad važiuojame pasivaikščioti.

Ašaros riedėjo man per veidą visą kelią.

Išleidau jį pamiškyje, dvidešimt kilometrų nuo Vilniaus, pririšau prie beržo, kad nebėgtų paskui mane.

Atleisk, Toči, atleisk… šnabždėjau, negalėdamas pažiūrėti jam į akis.

Jis neveržėsi. Tik ramiai atsisėdo ir žiūrėjo į mane. Lyg viską supratęs.

Palikau jam dubenėlį ėdalo, sėdau į mašiną ir greitai nuvažiavau. Veidrodėlyje dar mačiau, kaip Točis, užmiršęs apie savo skaudančias kojas, bandė šokti paskui, tempė pavadį ir amsėjo. Skardžiai, su neviltimi.

Jo lojimas nepaliko mano ausų visą kelią iki namų.

Grįžau namo jaučiausi tarsi mano siela būtų sudraskyta. Akys ištinusios nuo ašarų.

Lina buvo namuose. Rūščiomis akimis tvarkė lagaminą.

Tu ką čia darai? nesupratau. Aš padariau, ką sakei. Nėra Točio. Išvežiau…

Ji pažiūrėjo į mane lediniu žvilgsniu.

Tikrai greitai susitvarkei. Bet žinai, aš vis tiek išeinu.

Ką? Kur?

Pas Audrių. Jį pažįsti iš mūsų biuro. Mes jau pusmetį kartu. Aš laukiuosi.

Man sukosi galva, atsisėdau ant kėdės. Atrodė, žemė slysta iš po kojų.

Bet tu gi ultimatumo man davei Šuo ar tu Kam to reikėjo?!

Norėjau pamatyti, ar turi stuburą, su pašaipa tarė ji. Galvojau, gal užstosi už draugą O, pasirodo išdavei. Jei šunį, kuris tau dešimt metų buvo ištikimas, į mišką išvežei, ką su manim padarytum, jeigu susirgčiau?

Ji uždarė lagaminą.

Sudie, Aurimai. Ir žinok Točis buvo vienintelis tikras vyras šiame bute. O tu tu išdavikas.

Kai durys už jos užsidarė, pradėjau klykti iš nevilties.

Supratau, ką padariau. Dėl žmogaus, kuris manęs nemylėjo, aš sudraskiau širdį tam, kuris mane dievino.

Griebiau raktus nuo automobilio ir nurūkau atgal į mišką.

Naktis, lietus kaip iš kibiro.

Grįžęs prie beržo radau tik perkąstą pavadį ir apverstą dubenėlį. Točio nebuvo.

Toči! Toči! Berniuk! šaukiau, bėgiodamas po šlapią mišką, veidas nubrozdintas šakomis.

Ieškojau jo tris paras. Kabinau skelbimus, rašiau į savanorių grupes. Nemiegojau, nevalgiau.

Ketvirtą dieną man paskambino.

Jūs ieškojote aviganio? Radome panašų prie autostrados. Partrenkė vilkikas.

Atvažiavau atpažinti.

Tai buvo jis.

Točis, matyt, perkando pavadį ir bėgo manęs ieškoti. Blokuodamas skausmą, per baimę, vis tiek norėjo grįžti namo. Bėgo, kol galų gale žuvo šalikelėje, nesulaukęs manęs.

Palaidojau Točį.

Praėjo dveji metai.

Gyvenu vienas. Nebevedžiau kitos nebegaliu pasitikėti žmonėmis, net savim.

Lina laiminga su Audriumi ir vaiku, ją greitai pamiršau. Jai tai buvo tik pretekstas išeiti, o kaltę apversti ant manęs.

O aš dirbu savanoriu šunų prieglaudoje. Plaunu narvus, tvarkau grindis, slaugu senus šunis. Bandau bent šiek tiek išpirkti kaltę.

Kasnakt man sapnuojasi tas pats: stoviu prie beržo, o Točis žvelgia į mane. Šaukiu jį, bet jis neateina. Tik žiūri. Be pykčio, tik su begaline šunų ilgesio pilna širdimi.

Ir tame jo žvilgsnyje mano nuosprendis.

Pamoka? Niekuomet neišduok tikrų draugų dėl tų, kurie statai ultimatumus. Mylintis žmogus niekada neverčia rinktis. Jei vertė jis jau buvo išdavęs. Ir nuo tokio sprendimo niekada nebūna laimės.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

sixteen + twenty =

Rinkis: arba tavo šuo, arba aš! Nebegaliu pakęsti šuns kvapo! – pareiškė vyras. Ji pasirinko vyrą ir išvežė šunį į mišką… O vakare jis pasakė, kad išeina pas kitą Neringa beprotiškai mylėjo savo vyrą, Igną. Jie kartu gyveno penkerius metus, vaikų dar neturėjo, bet turėjo Reksą – seną vokiečių aviganį, kurį Neringa priglaudė dar prieš pažintį su Ignu. Reksas buvo šeimos narys. Protingas, atsidavęs, viską suprasdavo be žodžių. Tačiau metai daro savo: šuniui pradėjo skaudėti kojas, jis prastai kvepėjo, kailis krito kuokštais. Ignas ilgai kentė. Bet kai Reksas neištvėrė iki pasivaikščiojimo ir paliko balą koridoriuje ant naujo laminato, kantrybė trūko. – Viskas! Pakanka! – sušuko Ignas, kišdamas seno šuns nosį į balą. – Gyvenu šunidėje! Smarvė, plaukai maiste, o dabar dar ir šlapimas! Neringa, apsispręsk: arba aš, arba tas griuvėsis! – Ignai, kur aš jį padėsiu? Jam dvylika metų… – verkė Neringa, glaudusi kaltą šunį. – Į prieglaudą! Į mišką! Užmigdyk! Man vienodai! – nukirto vyras. – Jei vakare jo čia nebus – aš išeinu. Noriu gyventi švariai, o ne tvarkytis po tavo blusyną! Neringa buvo silpna. Ji paniškai bijojo vienatvės. Bijodavo prarasti Igną, kuris aprūpindavo šeimą, su kuriuo jie turėjo planų atostogoms, paskolai… Ji pasirinko vyrą. Ji išvežė Reksą už miesto. Šuo vos įlipo į automobilį, inkšdamas dėl skaudančių sąnarių, bet nulaižė jai ranką. Jis manė, kad jie važiuoja pasivaikščioti. Neringa verkė visą kelią. Ji išleido jį miškelio pakrašty, maždaug dvidešimties kilometrų nuo miesto, pririšo pavadėlį prie medžio. – Atleisk man, Reksai… Atleisk… – kuždėjo ji, nedrįsdama pažiūrėti į jo ištikimas, amžiaus užlietais liūdesiu akis. Reksas nebandė bėgti. Jis tiesiog atsisėdo ir žiūrėjo į ją. Jis viską suprato. Neringa paliko jam dubenėlį su maistu, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Galinio vaizdo veidrodėlyje ji matė, kaip šuo, pamiršęs skaudančias kojas, bando vytis ją, įtempęs pavadėlį ir pradėjo loti. Prikimusiu, pasimetusiu balsu. Tas lojimas skambėjo jos ausyse visą kelią. Namuose Neringa grįžo sugniuždyta. Akys buvo ištinusios nuo ašarų. Ignas buvo namie. Jis rinkosi daiktus. – Tu… ką tu darai? – nesuprato ji. – Aš padariau viską. Rekso nebėra. Išvežiau jį… Ignas pažiūrėjo į ją šaltai ir su panieka. – Šaunuolė. Greitai susitvarkei. Bet žinai… vis tiek išeinu. – Kaip išeini?! Kur?! – Pas Liną. Žinai ją, iš buhalterijos. Mes jau pusę metų kartu. Ji laukiasi. Neringa klestelėjo ant kėdės. Pasaulis susvyravo. – Bet… juk sakei – šuo arba tu… Tai kam viskas?! – Aš tikrinau, – ciniškai tarė Ignas. – Norėjau pamatyti, ar bent jau turi stuburą. O tu… išdavei draugą dėl kelnių. Net baisu su tavimi gyventi. Jeigu šunį, kuris tave mylėjo dešimt metų, galėjai išmesti į mišką, mane seną išmesi į sąvartyną. Jis užsegė lagaminą. – Sudie, Neringa. Ir žinok… Reksas buvo vienintelis vyras šiuose namuose. O tu – tik išdavikė. Kai už vyro užsivėrė durys, Neringa pravirko. Ji suprato, ką padarė. Dėl žmogaus, kuris jos nemylėjo, ji nužudė tą, kuris ją laikė deive. Ji griebė automobilio raktus ir skubėjo atgal į mišką. Buvo naktis. Lijo. Privažiavo prie to medžio. Pavadėlis buvo perkąstas. Dubenėlis apverstas. Rekso nebebuvo. – Reksai! Reksai! Mano berniuk! – šaukė ji, bėgdama per šlapią mišką, brėždama veidą šakomis. Ji ieškojo jo tris dienas. Kabino skelbimus, rašė savanorių grupėse. Nemiegojo, nevalgė. Ketvirtą dieną jai paskambino. – Ar ieškojote aviganio? Prie greitkelio rado panašų, partrenkė sunkvežimis. Neringa atvyko atpažinti. Tai buvo jis. Reksas, matyt, perkando pavadėlį ir nuskuodė jos ieškoti. Jis bėgo namo, skaudančiomis kojomis, per skausmą ir baimę. Jis bėgo pas tą, kuri jį išdavė. Ir žuvo pakelėje, taip ir nespėjęs sulaukti. Neringa palaidojo Reksą. Praėjo dveji metai. Ji gyvena viena. Neištekėjo antrąsyk – negali pasitikėti nei žmonėmis, nei savimi. Ignas laimingas su nauja žmona ir vaiku. Jis Neringą pamiršo tarsi blogą sapną. Jam tai buvo tik „patikrinimas“, puiki priežastis išeiti gražiai, suverčiant kaltę žmonai. O Neringa… Dabar dirba savanore senų šunų prieglaudoje. Plauna narvus, valo ekskrementus, gydo jų žaizdas. Ji bando išpirkti savo kaltę. Kiekvieną naktį ji sapnuoja tą patį sapną: ji stovi prie medžio, o Reksas žiūri į ją. Ji šaukia jį, bet jis neateina. Tik žiūri. Be pykčio. Su begaline šuns nuoskauda. O tame žvilgsnyje – jos nuosprendis. Moralas: Išdavystė neatleidžiama. Niekada neaukokite ištikimų draugų dėl tų, kurie stato jus į aklavietę. Mylintis žmogus niekada neprivers jūsų rinktis. O jei privertė – jis jau jus išdavė, o jūs tik atidedate neišvengiamą galą, darydami didžiausią klaidą.