Man dabar keturiasdešimt vieneri, o ištekėjau už savo vyro, kai buvau dvidešimt dvejų. Prieš du mėnesius mane aplankė mintis, kurios niekada nedrįsau garsiai įvardyti: nemanau, kad kada nors buvau jį įsimylėjusi taip, kaip žmonės apibūdina meilę. Tai buvo eilinė vakaro akimirka sėdėjau svetainėje, žiūrėjau televizorių ir staiga paklausiau savęs, kodėl niekada nepatyriau to, apie ką kitos moterys kalba: drugeliai pilve, malonus nerimas, noras nubėgti ir apkabinti kitą. Mintys liejosi, ir viskas ėmė aiškėti.
Aš esu iš sudėtingos šeimos. Tėvas daug gėrė, grįždavo namo apgirtęs, išleisdavo savo atlyginimą alkoholiui, nuolat keldavo rūpesčių. Mama valytoja dirbo pas kitus žmones, kad galėtume išgyventi. Augau tarp barnių, nuovargio ir įtampos. Būdama paauglė teturėjau vieną svajonę ištrūkti iš namų, susikurti savo erdvę, ramiai miegoti ir nematyti rėkiančių žmonių ankstyvais rytais. Nesvajojau apie meilę svajojau apie pabėgimą.
Kai sutikau savo vyrą, man buvo dvidešimt dveji, o jis dešimčia metų vyresnis už mane. Vos mėnesį draugavome, ir jis jau kalbėjo apie bendrą gyvenimą, apie pagalbą, apie rimtus planus su manimi. Nesėdėjau ir neklausiau savęs, ar tikrai jį myliu. Mačiau galimybę pabėgti iš savo sunkios aplinkos, pradėti naują etapą. Greitai sutikau. Susikroviau daiktus ir išėjau. Nebuvo ilgo svarstymo, nebuvau užvaldytą abejonių tiesiog stiprus noras pasitraukti.
Negaliu sakyti, kad gyvenimas su juo yra blogas. Jis puikus vyras dirba, atsakingas, visada rūpinasi. Niekada nepritrūkdavome maisto, mokėdavome nuomą, vėliau nusipirkome namą. Vaikai mūsų myli, jis jais rūpinasi, padeda visais klausimais. Nebuvo išdavysčių, skandalų iš šalies mūsų santuoka atrodo ideali. Ir būtent tai mane labiausiai trikdo, nes trūksta aiškios tuštumos priežasties.
Myliu jį. Gerbiu. Esu dėkinga už daugybę dalykų. Jis suteikė ramybę ir stabilumą. Tačiau žvelgdama atgal suprantu, kad niekada nejaučiau tos stiprios, degančios meilės, apie kurią kalba kitos moterys. Nebuvau pavydi, nebuvau išsigandusi, kad prarasčiau, nejaučiau virpulių, laukdama, kol jis grįš. Mano meilė visada buvo įpročio, partnerystės, dėkingumo bet ne aistros.
Nepagalvoju apie skyrybas. Nesvarstau naujo žmogaus. Nenoriu griauti šeimos. Tiesiog apmąstau tai, ką niekada nedrįsau pasakyti: gal tai, ką laikiau meile, iš tikrųjų buvo poreikis, saugumas ir noras pabėgti nuo sunkaus gyvenimo. O dabar, būdama keturiasdešimt vienerių, su suaugusiais vaikais ir jaukiu namu, viską pamažu suvokiu.
Kartais jaučiu kaltę net pagalvojusi apie tai. Sakau sau: Kaip gali abejoti tuo, kas suteikė tau stabilumą? Visgi tuo pačiu jaučiu, kad sąžininga tai pripažinti. Gal mano meilės būdas tiesiog kitoks. Gal pirmiausia išmokau išgyventi, o tik po to mylėti. Nežinau. Žinau tik tiek, kad ši mintis pažadino daugybę jausmų, kuriuos nešiau savyje nuo tada, kai buvau ta maža mergaitė, norėjusi pabėgti iš savo namų.
Ką jūs darytumėte mano vietoje? Prašau patarimo.
Gyvenimas ne visada būna toks, kokį įsivaizduojame iš pasakų. Kartais meilė tai ne ugnis, o šiltas namų apklotas, ramybė ir pasitikėjimas. Svarbiausia, kad gebėtume priimti save ir savo jausmus, o laimė dažnai slypi ne išorėje, o tame, kaip išmokstame branginti tai, ką turime.
