Ji paspaudė klausyti ne todėl, kad mėgo klausytis kitų, o todėl, kad ekrane vėl švietė pranešimas: 1 nauja žinutė. Vyras murmėjo iš virtuvės, kad tas aparatas jau trečią kartą cypia, tad ji, norėdama negirdėti jo erzinimo, paėmė telefoną į rankas.
Įrašas prasidėjo iškart, be sveikinimosi. Moteriškas balsas, užkimęs, lyg po ašarų ar peršalimo, kalbėjo greitai ir neramiai:
Labas… čia… nežinau, ar teisingai paskambinau. Klausyk, reikia, kad atvažiuotum. Šiandien. Jis vėl Aš viena nepajėgsiu. Jei neatvažiuosi, aš… aš tikrai nežinau, kas bus. Prašau. Perskambink, kai išgirsi.
Po to spragtelėjo, ir automatinė pašto dėžutė vėl sustojo į tylą. Ji pažvelgė į numerį. Nežinomas. Nėra nei vardo, nei parašo.
Virtuvėje šaukštas trakštelėjo į puodo kraštą.
Vėl užsisvajojai? vyras pakėlė balsą. Bus vakarienė ar vėl tuoj-tuoj?
Ji padėjo telefoną ant stalo, šalia grikių pakuotės, ir nuėjo prie viryklės. Vanduo jau virė, dangtis virpėjo. Ji sumažino ugnį, įpylė kruopų, pamaišė, kad nesuliptų. Viskas vyko tarsi mechaniškai, rankos žinojo geriau už galvą.
Bet viduje liko tas svetimas balsas. Šiandien. Jis vėl. Ir aš viena nepajėgsiu, pasakyta taip, lyg žmogus laikytųsi į stalą nagais.
Ji grįžo prie telefono, vėl paspaudė žinutę. Klausė, prispaudusi aparatą prie ausies, kad vyras nieko negirdėtų. Paprasti žodžiai, be detalių, bet juose buvo pažįstama prašymo intonacija, kad gerklė susitraukė.
Ji paspaudė truinti. Pirštas sudrebėjo. Ekrane išniro: Ištrinti žinutę? Taip/Ne. Pasirinko Taip, pranešimas dingo.
Po minutės vėl atidarė balso paštą. Žinutė buvo vietoje.
Ji suraukė antakius. Matyt, nepatvirtino. Paspaudė dar kartą. Taip. Ekranas sumirksėjo, įrašas dingo. Ji atsiduso.
Ko vis tampai tą telefoną? vyras užsuko į virtuvę, rankomis valydamas rankšluostį. Vėl tos jūsų žinutės. Vis kažkam kažko reikia.
Ji pakėlė puodo dangtį, kad užsiklostytų karštis ir judesys.
Ne į tą numerį paskambino, tarė. Nieko svarbaus.
Ir gerai. Jis atsisėdo už stalo ir patraukė kėdę. Vaikai šiandien užsuks?
Sūnus žadėjo. Ir dukra, jeigu spės po darbo.
Vyras linktelėjo, tarsi tai būtų jo apsvarstytas sprendimas. Ji padėjo salotinę, supjaustė duoną. Telefonas gulėjo šalia, ekranas buvo tamsus. Ji stengėsi į jį nežiūrėti.
Valgant telefonas vėl pyptelėjo. 1 nauja žinutė.
Ji sustingo su šakute rankoje. Vyras irgi išgirdo.
O, velniai, tarė jis. Išjunk.
Ji pakėlė telefoną. Žinutė ta pati. Tas pats numeris. Tas pats įrašas, lyg niekada nebūtų ištrintas. Ji pajuto, kaip iš nugaros perėjo šaltas virpulingumas ne mistika, o kasdienybė: technika, kuri nepaklūsta, visada kelia pyktį ir bejėgiškumą.
Matyt, tinklas kvailioja, tarė ji ir išėjo į kambarį, uždarė duris.
Miegamajame buvo tylu. Ant staliuko gulėjo akiniai, rankų kremas, kvitų krūvelė. Ji atsisėdo ant lovos krašto ir įjungė įrašą. Žodžiai vėl smogė į krūtinę.
Reikia, kad atvažiuotum. Šiandien. Jis vėl…
Ji įsivaizdavo moterį, kuri tai sako. Ne jauną merginą, o suaugusią, pavargusią. Su vaiku ar be, nesvarbu. Svarbiausia ji prašo, nes daugiau nėra kam.
Ji vėl paspaudė truinti. Patvirtino. Patikrino. Žinutė buvo dingusi.
Ją krėtė ne iš baimės, o nuo staigaus supratimo: ji klausosi ne iš smalsumo. Ji klausosi, nes norėtų, kad kažkas taip pat sakytų jai: Atvažiuok. Aš viena nebegaliu. Arba, kad pati galėtų taip pasakyti kažkam. Bet ji nesako. Ji vis sakydavo kitaip.
Ji grįžo į virtuvę. Vyras jau žiūrėjo televizorių. Garso lygis buvo per stiprus. Jis stebėjo žinias, bet akys buvo lyg užrakintos.
Kodėl tokia? nedvejodamas paklausė.
Viskas gerai, atsakė ji.
Tas gerai buvo jos universalus žodis. Juo galima uždengti viską: nuovargį, nuoskaudą, baimę, pyktį. Jis buvo tarsi puodo dangtis.
Naktį ji pabudo nuo to, kad vyras apsivertė ir palietė jos alkūnę. Gulėjo, klausydamasi jo kvėpavimo, ir galvojo apie svetimą balsą. Telefonas buvo ant staliuko, kraunamas. Ji pasiekė, nuėmė nuo kroviklio, kad nespragtelėtų, ir atidarė balso paštą.
Žinutė vėl buvo ten.
Ji atsisėdo, suleidusi kojas į šaltą grindį. Pirštai buvo šalti. Įjungė įrašą minimaliu garsu. Žodžiai skambėjo kaip šnabždesys tamsoje.
Jei neatvažiuosi, aš tikrai nežinau, kas bus.
Ji išjungė ir ilgai sėdėjo, žiūrėdama į tamsų ekraną. Po to, neįjungdama šviesos, surinko numerį. Tuoj pat atmetė. Širdis plakė lyg ruoštųsi kažkam uždraustam.
Ji atsigulė, bet miegas negrįžo.
Ryte atsikėlė anksčiau už vyrą. Užpylė arbatinuką, iš šaldytuvo išėmė varškę, supjaustė obuolį. Ant stalo gulėjo jos ranka rašytas pirkinių sąrašas: pienas, duona, vištiena, milteliai. Ji pažvelgė ir pajuto beveik fizinį erzinimą. Lyg tas sąrašas būtų ne apie maistą, o apie jos gyvenimą: viskas pagal punktus, viskas kitiems.
Mama paskambino devintą.
Tu man vakar neatskambinai, ištarė mama vietoj pasisveikinimo. Laukiau.
Ji prispaudė telefoną prie peties, valydama stalą.
Užsiėmusi buvau.
Užsiėmusi! O aš, tai ne užsiėmusi? Man į polikliniką reikia, taloną gauti. Tu galėsi atvažiuoti su manim? Ten eilė, viena nesugebėsiu.
Ji jau ruošėsi sakyti žinoma, ir staiga galvoje išgirdo svetimą: Reikia, kad atvažiuotum. Šiandien. Kaip tas reikia skamba, kai tikrai nebegali.
Mama tęsė:
Ir dar, man kranas laša. Pasakyk vyrui, tegul užsuka. Juk vis tiek sėdi namie.
Vyras nesėdi namie. Dirba, bet pastaruoju metu dažnai grįžta anksčiau, erzinamas, su jausmu, kad jį nuvertino. Jis nemėgsta, kai prašo. Jam patinka, kai vertina. O mama prašo taip, kad tai skamba kaip įsakymas.
Ji užmerkė akis.
Mama, šiandien negaliu, pasakė.
Tuo gale nuskambėjo pauzė.
Kaip tai negali? mamos balsas sustiprėjo. Tu ką, į darbą ruošiesi? Juk tau laisvadienis.
Ji pajuto įprastą kaltę. Ją išmokė: jei gali padėti, privalai. Jei nepadedi, esi bloga.
Reikalų namie, tarė ji, pati netikėdama formuluote.
Kokie reikalai? mama jau pyko. Tu ką, kvaila? Visą gyvenimą tau padėjau, o tu
Ji galėjo pradėti teisintis. Galėjo sakyti, atvažiuos po pietų. Galėjo prašyti vyro. Galėjo daryti taip, kad visiems būtų patogu.
Bet ji staiga pavargo, kad gyvenimas visada sukasi apie kitų reikia.
Mama, perskambinsiu vėliau, pasakė ir paspaudė nutraukti.
Rankos drebėjo. Ji padėjo telefoną ant stalo ir pažvelgė į jį kaip į daiktą, kuris gali įgnybti.
Po pusvalandžio atėjo dukters žinutė: Mama, gal šiandien nevažiuosiu? Darbe krūva reikalų. Ji perskaitė ir pajuto palengvėjimą, o paskui gėdą dėl to palengvėjimo.
Sūnus parašė: Užsuksiu vakare, reikia kai ką aptarti. Ji tuoj pat įsitempė. Aptarti sūnaus lūpose reiškė pinigus arba pagalbą.
Ji išėjo į parduotuvę. Lauke buvo pilka, žmonės skubėjo savo reikalais. Ji nešė maišelį su pienu ir vištiena, ir galvojo apie tai, kad svetima moteris prašė atvažiuoti. O pati kur važiuotų, jei išdrįstų prašyti?
Namuose vyras sėdėjo prie kompiuterio. Pakėlė galvą.
Kodėl taip anksti? paklausė. Mama skambino, beje. Man. Sakė, tu jai įžūli.
Ji padėjo pirkinius ant grindų, nusiėmė striukę.
Sakiau, kad šiandien negaliu.
Tu ką, iš tiesų negali? jis vyptelėjo. Juk namie esi. Galėtum nuvažiuoti, kas tau kainuoja?
Ji apdairiai išdėliojo pirkinius. Pieną į šaldytuvą, vištieną į šaldiklį, duoną į duoninę. Judesiai tikslūs, kaip žmogaus, kuris laikosi tvarkos, kad nesuskiltų.
Man kainuoja, tyliai tarė.
Kas kainuoja? nesuprato jis.
Ji uždarė šaldytuvo dureles. Spragtelėjo.
Kainuoja visada visiems būti patogia.
Vyras atsiduso ir atlošė kėdę.
Vėl prasideda. Tu pati viską prisiimi, paskui pyksti.
Ji pajuto pavargusį pyktį.
Prisiimu, nes jei ne aš, tada kas? Tu? Vaikai? Mama?
Va, numojo ranka. Tuoj priekaištai.
Ji norėjo sakyti daugiau, bet sustabdė save. Suprato: jei pradės, kils riksmas, o to nenorėjo. Ji išėjo į kambarį, užsidarė duris ir atsisėdo ant sofos.
Telefonas buvo rankinėje. Ji išėmė, atidarė balso paštą. Žinutė buvo. Klausė jos ir pajuto, kaip svetimi žodžiai tampa vidiniu pateisinimu. Lyg kol yra tas įrašas, ji turi teisę į savo nepasitenkinimą.
Išjungė ir padėjo šalia. Po to atsikėlė ir nuėjo į virtuvę užsiimti darbais. Supjaustė daržoves, įjungė orkaitę, išėmė mėsą. Viskas pažįstama, tame slypėjo saugumas.
Vakare atėjo sūnus. Nusiėmė batus, užėjo į virtuvę, pabučiavo ją į skruostą.
Sveika. Skanu kvepia.
Ji šyptelėjo bedvasiškai.
Sėsk.
Vyras irgi prisijungė, atsisėdo. Sūnus padėjo telefoną šalia.
Mama, klausyk, pradėjo, kai pavalgė. Reikia, kad padėtumėt Nu, truputį. Butą žiūriu. Pradinis įnašas. Suprantu, jums sunku, bet
Ji žiūrėjo į sūnų ir matė: suaugęs, pasitikintis, įpratęs, kad tėvai visada parems. Jis ne blogas. Jis augo šeimoje, kur mama visada sakydavo gerai.
Kiek? paklausė vyras.
Sūnus išvardijo sumą. Ji pajuto suspaudimą viduje. Tai ne tik skaičius. Tai jų sutaupytos lėšos, skirtos remontui, sveikatai, galbūt bendram trumpam išvykimui. Tai buvo jos mažas garantas, kad gyvenimas nepriklauso kitiems.
Pagalvosime, tarė vyras.
Sūnus pažvelgė į ją.
Mama, supranti, dabar šansas. Butų kainos kyla.
Ji suprato. Ir suprato kita: jei atiduos, vėl liks be atsargų. Vėl tylės, kai vyras bambės, kad pinigų nėra. Vėl taupys save, kad visiems pakaktų.
Ji pajuto gumulą gerklėje.
Nenoriu atiduoti visų santaupų, pasakė ji.
Sūnus mirktelėjo.
Kaip suprasti? kreipėsi į tėvą. Tėti?
Vyras suraukė antakius.
Kas tau? paklausė. Gi visada padėjome.
Padėjome, ramiai kalbėjo ji. O aš pavargau gyventi taip, lyg neturėtume savo planų. Pavargau, kad sprendimai priimami tarsi aš privalau sutikti.
Sūnus atlošė kėdę.
Tu rimtai dabar? Gi ne pramogoms prašau. Buto noriu.
Žinau, tarė ji. Ir džiaugiuosi, kad nori. Bet aš irgi noriu. Noriu, kad su tėčiu turėtume pinigų gydymui, remontui, gyvenimui. Noriu, kad klaustumėte, o ne pastatytumėte prieš faktą.
Vyras staigiai atsistojo.
Kas tau darosi? balsas sustiprėjo. Nori scenos prie sūnaus?
Ji pajuto, kaip veidas dega. Sūnus žiūrėjo su nuoskauda ir nesupratimu, lyg ji pažeidė nerašytą susitarimą.
Ne scena, tarė. Kalbu.
Vėlu kalbėti, atkirto vyras. Anksčiau reikėjo.
Tas sakinys skaudžiai smogė: ir tiesa, ir pašaipa. Ji tylėjo metus. Ir dabar, kai prabilo, tuo pat smogta.
Sūnus atsistojo.
Gerai, atsegė striukę. Supratau. Nereikia. Ačiū.
Išėjo, neužtrenkdamas durų, bet taip, kad koridoriuje perbėgo virpulis. Vyras liko virtuvėje, sunkiai kvėpuodamas.
Džiaugiesi? paklausė.
Ji neatsakė. Nuėjo į kambarį, uždarė duris ir atsisėdo ant lovos. Tyla buvo tanki, bet ne gąsdinanti. Greičiau, neįprasta.
Telefonas gulėjo ant staliuko. Ji įjungė įrašą. Žodžiai nuskambėjo kaip priekaištas.
Jei neatvažiuosi…
Ji išjungė. Staiga suprato: ji naudoja svetimą prašymą kaip pateisinimą savo drąsai. Lyg be jo neturėtų teisės sakyti ne.
Ji grįžo į virtuvę. Vyras sėdėjo, įsistebėjęs į stalą. Prieš jį buvo puodelis sustingusios arbatos.
Nenoriu su tavim kariauti, pasakė ji.
Jis pakėlė akis.
Tai kodėl viską išvardinai?
Ji atsisėdo priešais. Rankas laikė ant stalo, kad neslėptų.
Nes negaliu daugiau tylėti, tarė. Pavargau būti ta, kuri viską sušvelnina. Pavargau, kad kalbi su manim lyg būčiau privaloma. Pavargau, kad mūsų pinigai ir laikas priklauso visiems, išskyrus mums.
Jis tylėjo. Ji matė, kaip jam trūkčioja žandikaulis.
Galvoji man lengva? pagaliau tarė. Ir aš pavargau. Ir aš…
Žinau, švelniai nutraukė ji. Bet tu įpratai, kad aš atlaikysiu. O aš ne geležinė.
Jis nusisuko.
Ką siūlai? jau ramiau paklausė.
Ji nežinojo, ką siūlyti, kad viskas pagerėtų. Žinojo tik viena: nenori grįžti atgal.
Siūlau, kad spręstume kartu, tarė. Ir kad girdėtum, kai sakau ne. Ne kaip užgaidą. Kaip ribą.
Jis ilgai tylėjo, vėliau linktelėjo, nežiūrėdamas.
Gerai, tarė. Bandysim.
Tas gerai nebuvo pažadas. Bet jame nebūta įprasto paniekos. Ji pajuto, kaip viduje nors truputį palengvėjo.
Naktį vėl nemiegojo. Mintyse kaitaliojosi sūnaus, vyro, mamos veidai. Ir svetimas balsas, vis dar gyvenęs telefone.
Ryte surinko žinutės numerį. Šįkart neatmetė.
Ilgi signalai. Atsiliepė vyras.
Labas?
Ji sustingo. Širdis nukrito žemyn.
Atsiprašau, man iš šio numerio atėjo balso žinutė. Galbūt suklydote. Ten moteris prašė… pagalbos.
Tuo gale nuskambėjo pauzė.
Ne jums, šiurkščiai atsakė vyras. Nelįskite.
Ir padėjo ragelį.
Ji sėdėjo su telefonu rankose, jautė, kaip dreba. Ne iš baimės dėl savęs, o iš bejėgiškumo. Niekaip negalėjo padėti tai moteriai. Net nežinojo, kas ji.
Ji atidarė balso paštą. Žinutė buvo vietoje. Klausė ją paskutinį kartą, nereikšdama sau. Vėliau paspaudė truinti. Patvirtino. Patikrino. Tuščia.
Padėjo telefoną ant stalo ir nuėjo į vonią. Nusiplovė veidą šaltu vandeniu, pažvelgė į save veidrodyje. Veidas pavargęs, bet akys aiškesnės.
Ji paskambino mamai.
Mama, tarė, kai ši pakėlė ragelį, šiandien į polikliniką nevažiuosiu. Ir rytoj taip pat. Tau reikės paprašyti kaimynės arba užsiregistruoti per internetą. Galiu parodyti, kaip.
Tu ką, visai… pradėjo mama.
Galiu padėti kitaip, nepakeldama balso tarė. Bet nebeketinu viską mesti kas kartą.
Mama nutilo. Po to pasakė su nuoskauda:
Na ir gyvenk kaip išmanai.
Ir gyvensiu, atsakė ir padėjo ragelį.
Po valandos ji parašė sūnui: Susitikim ir ramiai aptarkim. Galime padėti dalinai, bet ne viskuo. Man svarbu, kad suprastum. Perskaitė, prieš siųsdama, ir išsiuntė.
Vyras išėjo iš kambario, pažvelgė į ją.
Kur eini? paklausė.
Į banką, tarė. Noriu atidaryti atskirą sąskaitą mūsų išlaidoms ir santaupoms. Kad būtų aišku, kam kas skirta. Ir kad nekalbėtume tik pagal emocijas.
Jis suraukė nosį, bet nesakė nesąmonė. Tik atsiduso.
Gerai. Pranešk, ko reikia.
Ji užsidėjo striukę, pasiėmė dokumentus, patikrino, ar išjungė viryklę. Koridoriuje sustojo, įsiklausė į save. Viduje buvo neramu, bet ne tuščia.
Svetimo balso nebeliko. Likęs tik jos pačios, kurį pagaliau išgirdo ir nespaudė.
