Stovėjau prie lango, suspaudęs stiklą viskio taip stipriai, kad pirštai pabalo. Sieninis laikrodis grėsmingai tikėjo, kiekviena sekundė tempėsi begalybėn.
Buvo vėlu. Per daug vėlu.
Tuomet, lauke suspindo žibintai.
Juodas Audi lėtai sustojo po daugiabučio langais. Kvėpavimas užstrigo kažkur krūtinėje. Prie vairo sėdėjo vyras aukštas, pasitikintis savimi, visiškai svetimas.
Tada atsidarė dešinės pusės durelės.
Išlipo mano žmona.
Skrandis susitraukė, it sugniaužtas į gumulą. Ji nusišypsojo nuoširdžiai, šiltai, taip, kaip nebuvau matęs jos šypsantis jau labai seniai. Ji palinko prie vairuotojo, kažką jam pasakė, o šis nusijuokė. Nusijuokė garsiai, be rūpesčio.
Po dar kelių sekundžių žmona užtrenkė dureles ir žingsniavo laiptinės link, o automobilis dingo Vilniaus nakties gatvėse.
Kraujas ėmė virti venose.
Kiek laiko tai tęsiasi? Kiek kartų ramiai užmigau, kai ji grįždavo namo iš svetimo automobilio?
Durys sunkiai prasivėrė, ji įžengė į butą nenumanydama, kas laukia, numetė rankinę ant stalo.
Kas jis buvo? mano balsas nuskambėjo slopintai, grėsmingai.
Ji sustingo, nustebusi atsisuko. Ką?
Tas vyras mašinoje. Kas jis?
Ji atsiduso, akyse susierzinimas. Dievai, Mantas… Tai buvo Kristinos vyras. Parvežė mane namo. Kas su tavim negerai?
Bet aš jau nebesiklausiau.
Negirdėjau nieko, tik kraujo dūžius ausyse ir nuodus mintyse.
Pakėliau ranką.
Mano delno pliaukštelėjimas perbraukė sunkų vakarą.
Ji žengė atatupsta, prispaudė ranką prie skruosto. Plona kraujo juostelė subėgo prie nosies kampučio.
Tylos našta užgulė orą.
Jos akys išsiplėtė. Ir jose pamačiau ką, ko nebuvau matęs niekada: baimę.
Man suspaudė širdį.
Peržengiau ribą.
Ribą, už kurios nėra grįžimo.
Ji neišrėkė. Neverkė. Neištarė nė žodžio. Tyliai paėmė paltą nuo kėdės ir išėjo.
Rytą paštininkė atnešė skyrybų dokumentus.
Praradau viską net ir sūnų.
Tiek metų kentėjau tavo pavydą, per paskutinį mūsų pokalbį ji ištarė šalčiu ir tuštuma alsuojančiu balsu, bet smurto niekada neatleisiu.
Maldavau atleisti. Prisiekiau, kad suklydau. Kad nesu toks. Kad niekada daugiau taip nebus.
Bet nebesvarbu buvo.
Ir tada trenkė paskutinis smūgis teisme ji pasakė, kad esu agresyvus ir su sūnumi.
Melavo.
Šlykščiai, žemai. Nei karto nebuvau nei pakėlęs balso, nei prisilietęs prie jo, vedinas pykčiu.
Bet kas patikėtų? Vyras, kuris pakėlė ranką prieš žmoną…
Teisėja net nesudvejojo.
Ji gavo pilną globą.
O man? Tik kelios valandos per savaitę. Viena susitikimo diena visada kažkokiame neutralioje vietoje.
Be namų. Be vakarų, kai migdydavau jį. Be rytų su virtuvės kvapais ir kartu ruoštais pusryčiais.
Šešis mėnesius gyvenau tam kelioms valandoms.
Toms akimirkoms, kai jis, linksmai juokdamasis, atbėga į glėbį, apkabina stipriai, pasakoja savo istorijas.
Ir vėl, kiekvieną sykį, turėjau paleisti. Stebėti, kaip nueina, o aš lieku vienas.
Vieną dieną, sūnus pasakė žodžius, neatšaukiamai pakeitusius mano gyvenimą.
Penkerių metų vaikas ištarė tiesą
Jis augo. Pradėjo pastebėti daugiau, klausti, kamuoja smalsumas.
Vieną popietę, žaidžiant su žaisliukais, jis tyliai pratarė:
Tėti, vakar vakare mamytės nebuvo namuose. Atėjo viena teta pabūti su manim.
Širdis sustingo.
Teta? Kas per teta? stengiausi išlaikyti balsą ramų.
Nežinau. Ji ateina visada, kai mamos vakare nėra.
Širdis dusliai dunksėjo, pirštai virpėjo.
Kur išeina mama?
Jis truktelėjo pečiais. Nesako.
Rankos drebėjo.
Pradėjau ieškoti tiesos. Privalėjau.
Kai sužinojau, akys aptemo.
Ji pasamdė auklę.
Kol aš meldžiausi už kiekvieną sekundę su savo sūnumi, ji patikėjo jį svetimai.
Paimiau telefoną ir surinkau jos numerį.
Kodėl mūsų sūnumi rūpinasi svetima, kai aš esu čia?
Ji atsakė ramiai, šaltai: Taip paprasčiau.
Paprastiau?! sugniaužiau žandikaulį. Aš jo tėvas! Jei tavęs nėra namie, jis turi būti su manimi!
Ji atsiduso. Matai, Mantai, aš jo nevešiu pas tave kiekvieną kartą, kai turiu planų. Tai ne apie tave.
Suspaudžiau telefoną, rodės, tuoj sutraiškysiu.
Ką galėjau padaryti? Paduoti į teismą? Kovoti dėl globos? Bet jeigu praloščiau ir dar kartą?
Viena klaida.
Vienas silpnumo momentas.
Ir viskas žlugo.
Bet sūnaus?
Jis paskutinis, ko niekada neprarasiu.
Kovosiu.
Nes jis vienintelė mano likusi dalis.
