Įsivaizduok, paskutinius dvejus metus su vyru gyvename nuomojamame bute Vilniuje, o sąlygos nelabai kokios. Abu svajojame persikraustyti į nuosavą būstą, bet šiuo metu stinga pinigų. Butas priklauso vienai mamos draugei, ir dažnai kyla visokie nepatogumai. Jei kažkas ne vietoje arba elgiamės kitaip nei jai patinka, iškart prasideda konfliktai nieko gero.
Ir dar kaimynai tokie nesvetingi, nuolat primena, kad čia esame laikini, kad gal greitai išsikraustysim kaip gyvent ramiai, kai kasdien turi girdėti tokius žodžius?
Tėvai vis spaudžia, kad reikia taupyti nuosavam būstui, bet sunku taupyti, kai nuoma kainuoja, o dar visokių kitų išlaidų prisikaupia. Mama itin atidžiai stebi mūsų biudžetą, nuolat žiūri, kam leidžiam pinigus, vis primena, kad reikėtų dar daugiau taupyti. Net drabužių nebeperkam naujų vilkim tai, ką turim, kad tik daugiau sutaupytumėm.
Mano mama ir vyro mama abi turi savus butus, bet tikisi, kad mes patys susitaupysim ir nusipirksim savo. Nė vienai neatrodo, kad metu mums gali padėti ar kaip nors paremti. Jos galvoja, kad taip išmoko mus savarankiškumo, bet iš tiesų mes jau supratom, ką reiškia stengtis ir sunkiai dirbti, ir dabar tikrai praverstų jų parama. Labai apmaudu matyti, kaip broliams ar seserims buvo padovanoti butai, o su mumis darykite kaip norit, auginkit šaibą patys. Atrodo, kad nesame verti tokio elgesio, norisi, kad suprastų mūsų situaciją ir padėtų bent jau truputį kartais tiesiog reikia, kad šeima būtų šalia ir palaikytų, o ne vien moralizuotų.
