Mūsų šeimą sudarė mano tėvai, jaunesnysis brolis Mantas ir aš. Kai Mantas išvažiavo į Vilnių, aš nusprendžiau pasilikti su tėvais gimtuosiuose Rokiškio laukuose. Vėliau, kai jau buvau ištekėjusi, ir Mantas vedė, susilaukė dviejų dukterų tapo toks išdidus tėtis, kad pagalvojus ima juokas.
Nepaisant to, kad gyvenimas mus išvėtė į skirtingus Lietuvos kampus, Mantas retkarčiais sugrįždavo į šeimą, o jam augant vyriausia dukra Rasa pradėjo kartkartėmis atvykti viena. Tokias jos viešnages visuomet laukdavome su didžiausiu džiaugsmu ir stengiausi kuo skaniau pamaitinti bei priversti nusišypsoti.
Vieną vakarą, kai Rasa viešėjo pas mane, pasinėrėm į rimtą pokalbį apie gyvenimą, o aš vaikščiojau pirmyn atgal su galvos skausmais dėl tėvų finansinių sunkumų negi ne mums rūpintis garbingaisiais senoliais? Pasigilinom, kaip gera lietuviams pasišnekėti iki vėlumos, o kitą rytą Rasa mane tiesiog pritrenkė: vietoj kokio lietuviško šokolado ant stalo iškrito eurai! Ji tiesiog reikalavo, kad priimčiau jos pagalbą. Iš pradžių atsisakiau kaip pridera lietuvei tetai, bet vėliau, pamojus trečia karta, padėkojau ir priėmiau.
Vos tik Rasa išvažiavo su visais savo krepšiais, man paskambino brolis Mantas jau iškart iš tono aišku, kad ne atviruko norėjo. Pradėjo rėkti: ar tau galvoje vėjai švilpauja, kad imi pinigus iš mano dukters? Bandžiau jam paaiškinti, kad nei prašiau, nei gundžiau, pati pasiūlė bet visi mano žodžiai į jo ausis lyg į šulinį. Pradėjo gėdinti, kad esu prisiplakėlė ir kodėl nenorėjau paprašyti pinigų jo, kaip žmonės daro.
Pajutusi, kad mano lietuviška tetos garbė pažeista, įsijungiau Swedbank ir pervedžiau Mantui dvigubai tiek, ką gavau iš Rasos galvojau, na, gal čia bitė medų rinks, o ne šers spiečių.
Bet tai buvo paskutinis kartas, kai kalbėjomės. Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jo vietoje, bet, atrodo, mūsų bėdos ne abiem pečiais tempiasi. Ta istorija man paliko tokį lietuviškai skausmingą jausmą tarsi būtum nesiprausęs pavasario žemėje, kai batai prisigeria purvo iki kulkšnių. Ir vis dar nežinau, ar sėdėti ramiai ant suolelio su šakočiu, ar vis tik paskambinti broliui pirmai.
