Kai mano brolis praeitą mėnesį atšventė aštuonioliktąjį gimtadienį, jis visus netikėtai pribloškėpareiškė, kad nori vesti savo draugę Viltę. Tačiau mūsų tėvai nė kiek nesidžiaugė šia naujiena. Jie niekada nepritarė Viltei dėl jos gruboko elgesio ir abejingumo mokslams. Nors ji studijavo kolegijoje, paskaitose pasirodydavo retai, o tai ypač nervino mūsų tėvus. Jie laikė, kad Viltė prastai veikia mano brolį, atitraukdama jį nuo mokslo ir atsakomybės.
Viltės neišauklėtumas ir įprotis visada rengtis prastai, neatsižvelgiant į aplinką ar progas, tik dar labiau stiprino mūsų tėvų neprielankumą. Netgi jos pačios šeima nepritarė santykiams ir nenorėjo Viltės matyti namuose. Nepaisant to, jog draugavo jau du metus ir gyveno kartu, Viltė nenurodė jokių savybių, kurios bent kiek pakeistų mūsų tėvų nuomonę.
Supykęs dėl tėvų prieštaravimų, brolis atsisakė nusileisti. Jis vakarais garsiai rėkdavo, kad dėl tėvų jis atsisakyti meilės nesiruošia. Aš pati į Viltę žiūrėjau neutraliai, tačiau baiminausi, kad jos buvimas namuose tik dar labiau sukels įtampas tarp mūsų visų. Brolis gyveno kartu su mumis Kaune, o Viltė su mama, patėviu ir jaunesniąja seserimi. Kadangi jie neturėjo pakankamai pinigų įsikurti atskirai, brolis pasiūlė Viltei persikelti į jo kambarį pas mus.
Nervingiausia akimirka atėjo kai tėtis piktai paklausė, kaip jie įsivaizduoja gyvenimą tuščiame kambaryje be baldų, ir pareikalavo, kad brolis pats apmokėtų visas išlaidas. Kaip atsaką, brolis ėmė reikalauti savo dalies buto, ir staiga, susikrovęs nedidelį kuprinuką, išėjo. Kelias savaites jie blaškėsi pas vienus ir kitus draugus, kol galiausiai grįžo namo pasiryžę nesiskirti, nesvarbu, kas nutiktų.
Brolis tada šokiravo visus pareikšdamas, kad nori parduoti savo dalį buto ir aiškiai duodamas suprasti, kad sutiktų nutraukti santykius tik jei tėvai pagaliau priimtų jo pasirinkimą. Kilus didžiuliam kivirčui, jis vėl išėjo. Atrodė, kad galbūt būsima anyta, kuri turėjo pažinčių tarp teisininkų, skatino tokį žingsnį ir padėjo patarimais. Bandžiau tarpininkauti, prašiau visų nurimti ir išgirsti vienas kitą, tačiau tiek tėvai, tiek brolis mane atkirtoesą rūpinkis savo reikalais.
Tai buvo skaudūs ir įtempti laikai ir aš vis dar viltingai laukiu, kad su laiku, tarpusavio supratimu ir kalbėjimusi mūsų šeimoje vėl įsivyraus ramybė ir vienybė.
