Šių metų pradžioje aplankiau vieną iš savo senųjų klasės draugų progimnazijoje. Pamokoje viena mergina, vardu Ramunė, paprašė leisti išeiti į tualetą, bet mokytojas jai atsakė ne. Ramunė mandagiai pakartojo prašymą, bet jis vėl atsisakė.
Po kelių minučių ji pakartojo, kad jau labai skubu, tačiau mokytojas buvo akivaizdžiai susierzinęs, todėl trečią kartą, vėl paprašius leidimo pasinaudoti tualetu, jis net piktai atkirto: Ne. Tada Ramunė atsistojo, visi ją įdėmiai stebėjo, ji paraudo iš gėdos, bet viešai prieš visą klasę pasakė, kad jai prasidėjo mėnesinės ir reikia eiti į tualetą čia ir dabar.
Visi klasėje nuščiuvo stebėdami ją, o po kelios sekundžių tylos mokytojas liepė jai atsisėsti ir vis tiek neleido išeiti. Visi jautėsi nepatogiai, bet tuomet vienas vaikinas Dainius, tipinis krepšininko tipažas atsistojo ir paklausė mokytojo: Ar turi žmoną? Ar augai su mama ir seserimi? Jai prasidėjo mėnesinės, reikia į tualetą, ir ji išeis, nesvarbu, ar leisit, ar ne.
Tada Dainius tyliai priėjo, paėmė Ramunę už rankos ir palydėjo ją iki tualeto. Kai abu sugrįžo į klasę, mokytojas apkaltino juos nepagarba ir bara Dainių. Aš niekad nepamiršiu tos dienos.
Tąkart Dainius pasirodė tikresniu žmogumi nei pats mokytojas ir man tai buvo pamoka: pagarba ir supratingumas yra svarbesni už bet kokias taisykles ar autoritetą.
