Prisimenu tą laiką, kai mūsų klasėje atsirado nauja mergaitė vardu Gintarė. Atėjus jai, berniukai tuoj pat pradėjo ją pašiepti, bet netrukus suprato, jog ji ne lengvas taikinys. Slaptas Gintarės ginklas buvo nesudrebinamas pasitikėjimas savimi, kad ir kas benutiktų.
Toje pačioje klasėje mokėsi Aušrinė kukli ir tyli mergina, kuri dažnai tapdavo berniukų pašaipų taikiniu dėl savo kūno sudėjimo. Ji kentė patyčias, kartais tylėdavo ar verkdavo, bet niekada nebandydavo atsakyti tuo pačiu ar ginčytis. Tai jiems tik dar labiau patikdavo jie juokdavosi ir šaipydavosi: Karvutė bėga!. Taip tęsėsi beveik visada, kol klasėje nepasirodė Gintarė.
Gintarė buvo aukšta, kone dvigubai aukštesnė už Aušrinę. Vos prisijungusi prie mūsų klasės, ji irgi sulaukė ironijos strėlių. Visgi, priešingai nei Aušrinė, Gintarė jau buvo mokiusis kitoje mokykloje, kur ją gerbė ir vaikai bendravo draugiškai.
Vienas svarbiausių įvykių nutiko mokyklos valgykloje vienas iš berniukų metė Gintarei bandelę, šaipydamasis iš jos svorio. Ji trumpam sutriko, bet tik nusivalė trupinius nuo džinsų ir nekreipė dėmesio į tą pašaipą. Vėliau koridoriuje kitas berniukas užsiminė apie jos figūrą, bet tąkart Gintarė neatsilaikė ji apgynė save, užduodama klausimą: Ar jūsų gyvenimas toks tuščias, kad domitės tik mano apvalumais? Nepavydžiu jei norite, žiūrėkite, gal jums gyvenimas įdomesnis pasidarys!. Tas drąsus atsakymas trumpam nutildė pašaipas.
Per kūno kultūros pamoką visi turėjo peršokti ožį, ir kai atėjo Gintarės eilė, ožys nuvirto po jos svoriu. Bet ji nepasimetė: grakščiai apsisuko ir nusileido lengvai ant žemės. Nepaisant jos įspūdingų sugebėjimų, berniukai toliau juokėsi. Tuomet Gintarė paklausė, kodėl jie juokiasi, ir pasiūlė, kad jei jau taip linksmą, galėtų ją pakelti. Berniukai nedvejodami sutarė ir pakėlė ją, tačiau juokas tęsėsi.
Per žiemos atostogas Gintarė nusprendė ką nors pakeisti ėmė rūpintis savo figūra, tapo disciplinuota, nusidažė plaukus ir sugrįžo dar gražesnė nei anksčiau.
Sugrįžus į mokyklą, klasės berniukai liko nustebinti jos pasikeitimų. Visi norėjo su ja draugauti. Tačiau Gintarė, su plačia šypsena, priejo prie to paties berniuko, kuris ją pašiepdavo, ir žaismingai paklausė, ar nereikia pagalbos sugalvoti naujų pašaipų.
Per visą tą laiką Gintarė išliko tvirta ir pasitikinčia savimi. Ji niekada neprarado pasitikėjimo, o pasirinkusi eiti savo keliu oriai, su iškeltu smakru, nekreipdama dėmesio į pašaipas. Jos pavyzdys visus mus išmokė brangios pamokos kaip svarbu tikėti savimi, tegul ir sunkiausiomis akimirkomis.
