Važiavau autobusu su sūnumi po apsipirkimo prekybos centre. Šalia sėdėjo moteris su vaiku, maždaug tokio paties amžiaus kaip mano sūnus.
Autobusas buvo pilnas žmonių. Pastebėjau jaunuolį, kuris klausėsi muzikos per ausines, ir mandagiai paprašiau, ar galėtų užleisti vietą. Jis tuoj pat atsistojo, o mes su sūnumi atsisėdome. Mano sūnus jam net padavė saldainį toks buvo padėkos ženklas. Vaikinas kiek sutrikęs šyptelėjo ir padėkojo.
Tada pamačiau, kad ta motina bandė pakartoti mano triuką. Ji tiesiog pradėjo purtyti už peties vyrą, kuris sėdėjo šalia ir buvo truputį prisnūdęs. Žmogus niekaip nereagavo, tad moteris perėjo prie rėkimo. Jis nusiėmė ausines, pasipiktinęs, absoliučiai nesuprasdamas, kas vyksta.
Nepraleidi, kad važiuoju su mažu vaiku? Užeik vietą! sušuko taip garsiai, jog net jos dukra, vardu Gabija, išsigandusi pravirko. Ir aš nesiruošiu užleisti vietos! tvirtai atsakė vyras.
Ir, žinot, aš jį visiškai suprantu ir palaikau. Jis nieko jai nebuvo skolingas! Be to, niekas nenusipelnė tokio nemalonaus, žeminančio elgesio. Pasiūliau, kad jos dukra galėtų atsisėsti šalia mano sūnaus. Bet ne jai buvo kur kas svarbiau sukelti triukšmą visam autobusui.
Aš niekada taip nesielgiu. Jei reikia, visada paprašau gražiai. Jei kažkas užleidžia vaikui vietą, nuoširdžiai padėkoju. Jei ne suprantu, nes tai yra jų pasirinkimas. Per visus šiuos metus dar nė karto nebuvau atsisakyta.
Matyt, todėl, kad niekada nekeliu balso ir nerėkiu ant nepažįstamų žmonių.
