Susipažinau su vaikinu draugės gimtadienio vakarėlyje. Pasirodo, jis buvo jos vaikino draugas. Kažkaip abiem iš karto patikome vienas kitam, tad pakvietė mane susitikti mieste.
Kai susitikome, jis pasakė, kad reikės užsukti į Maximą, prisipirkti šiek tiek maisto, o tada eiti kartu pas draugą į svečius. Kadangi lauke žvarbus oras, o jis nepasiūlė jokios kitos veiklos nei į kavinę, nei į kiną, sutikau.
Vaikinas pasiūlė pirkti picą ir dar kelis smulkesnius produktus. Įėjome į parduotuvę, pasiėmėme vežimėlį ir pradėjome rinktis pirkinius. O tada jis ėmė krauti į vežimėlį brangų konjaką, gerus rūkytus dešrelius, sūrį, ananasus…
Nustebau. Iš savo pusės įdėjau mandarinų ir sausainių daug grynųjų neturėjau. Juk ėjau ne pirkti, o į pasimatymą.
Pagalvojau, gal vaikinas labai dosnus ir norėjo nustebinti.
Priėjome prie kasos, prieš mus penki žmonės. Ir staiga jis atriša rankas nuo vežimėlio ir sako: Tuoj grįšiu. Nelabai supratau, kas vyksta. Kai atėjo mano eilė, išsitraukiau mandarinus ir sausainius, kuriuos pati įdėjau, o visą kitą palikau.
Išėjau link išėjimo ir pamačiau jį laukusį, stovintį prie durų. Pasiėmė mano maišelį, pakilnojo, pastebėjo, jog kažkas ne taip pagal svorį, ir nustebęs klausia: Kur dingo visi pirkiniai?
Parodžiau į parduotuvę ir tarstelėjau, kad savo pirkinius galės susirinkti ten. Jis pradėjo rėkti, kad esu šykšti, galėjau viską sumokėti, o jis čia veltui sugaišo laiką…
