Kai prieš daugelį metų grįžau iš parduotuvės, ant suoliuko prie laiptinės sėdėjo vyras, kurio niekada nebuvau mačiusi. Rankose jis laikė seną rudą voką. Vos tik priėjau arčiau, jis pažvelgė man į akis.
Ar jūs esate Miglė? paklausė.
Sustojau, pirkinių krepšys lengvai atsitrenkė į mano kelį.
Taip… kas čia vyksta?
Vyras lėtai pakilo nuo suoliuko. Jam galėjo būti apie penkiasdešimt, plaukai jau pilkšvi, akys pavargusios.
Jūsų ieškojau jau dvi dienas, tyliai tarė.
Širdis man susitraukė.
Kodėl? paklausiau.
Jis ištiesė man voką.
Tai turi atsidurti pas jus.
Vokas buvo sunkus. Atsargiai atplėšiau.
Viduje buvo sena nuotrauka. Joje buvau ašgerokai jaunesnė, stovinti prie autobusų stotelės su knyga rankoje ir kuprine ant peties. Puikiai prisiminiau tą dieną. Tai buvo beveik prieš dvidešimt metų Vilniuje.
Iš kur jūs turit ją? paklausiau.
Vyras liūdnai šyptelėjo.
Iš mano brolio.
Skrandis man susitraukė dar labiau.
Aš neturiu brolio.
Ne… ne jūsų brolis, pasakė jis ir parodė nuotrauką. Mano brolis jus tada nufotografavo.
Atsisėdau šalia, nes staiga apsvaigo galva.
Kodėl?
Nes tuo metu jis buvo įsimylėjęs.
Nutylėjome kurį laiką. Nuo gatvės aidėjo automobilių garsai ir tolumoje lojo šuo.
Aš jo niekada nemačiau, tyliai pasakiau.
Matėte.
Kada?
Vyras prisėdo šalia manęs.
Jis stovėdavo kiekvieną rytą prie tos pačios stotelės.
Bandžiau prisiminti. Šaltos rytai, žmonės su kavos puodeliais, autobusai.
Ar buvo toks žmogus su tamsia striuke ir fotoaparatu? paklausė jis.
Tuomet prisiminiau. Vyras, kuris visada laikydavosi atokiau, skaitydavo laikraštį arba tiesiog stebėdavo praeivius.
Taip… sušnibždėjau.
Vyras linktelėjo.
Tai buvo jis.
Pažvelgiau dar kartą į nuotrauką.
Kodėl jūs man tai atnešėte dabar?
Vyras kiek patylėjo.
Mano brolis mirė praėjusią savaitę.
Spaudžiau nuotrauką rankose.
Ir paliko jums šį voką?
Taip.
Jis ištraukė iš voko dar vieną daiktą mažą raštelį. Išskleidžiau jį.
Raidės buvo tvarkingos.
Jei kada nors ją surasi, pasakyk, kad ji buvo gražiausias dalykas, kurį matydavau kiekvieną rytą.
Akys prisipildė ašarų.
Kartais praeiname pro žmones, kurie keičia mūsų gyvenimus.
Net to nežinant.
Jų neįsimenant.
Pažvelgiau į vyrą šalia savęs.
Kodėl jis niekada man nepriėjo, nekalbėjo?
Vyras liūdnai šyptelėjo.
Manė, jog esate per daug laiminga, kad jūsų netrukdytų.
Vėl nutylėjome.
Laikiau nuotrauką ir bandžiau prisiminti jo veidą, tačiau negalėjau.
O kartais keisčiausias jausmas yra suprasti, jog buvai kažkieno prisiminimas…
nors niekada to nė neįtarei.
Pasakykite man atvirai…
Jeigu sužinotumėt, kad kažkas galvojo apie jus daugelį metų, nieko apie tai nesakydamas ar norėtumėte, kad būtumėt žinoję anksčiau?
