Kai susituokiau su savo vyru, žinojau, kad jis turi dukrą iš ankstesnės santuokos. Jos mama išvyko gyventi į kitą šalį ir paliko dukrą tėvui. Deja, jų santykiai įtempti, o nedideles dovanas, kurias jai atsiunčia mama, dukra priima abejingai; ji ilgisi mamos artumo. Pradžioje mano podukra gyveno su močiute, mano anyta, tačiau ilgainiui persikėlė į mūsų namus.
Labai norėjau užmegzti su ja gerą ryšį, tačiau, nors dėjau daug pastangų, mums nepavyko susikalbėti. Ji mane mato tik kaip svetimą ir nuolat vengia pokalbių. Vietoj to, dažnai mėgina valdyti situaciją ieškodama palaikymo iš močiutės ir tėčio, kai negauna ko nori. Mane liūdina, kad iš manęs tikimasi rūpestingumo ir drausmingumo, bet iš tikrųjų neturiu tam pakankamai teisės. Vyras ir anyta vengia ją drausminti ir nenustato ribų, todėl man tenka spręsti jos nepaklusnumo problemas viena. Dėl to ji tampa išlepa ir nevaldomi.
Daug laiko praleidžiu su ja, nes vyras dirba ilgomis valandomis, o anyta užsuka tik trumpai. Jaučiuosi pervargusi, labai norėčiau atokvėpio, skirti laiko sau ar savo darbui. Tačiau man kartais primenama, kad turėčiau būti švelnesnė ir kantresnė su ja. Jei nebūtų tiek spaudimo, galbūt mums būtų pavykę užmegzti geresnį santykį.
Dabar apgailestauju, kad ištekėjau už vyro, turinčio vaiką, nes mane šokiruoja jos elgesys, tinginystė ir netvarka. Suprantu, kad niekada neatstosiu jai motinos, ir jaučiu, kad niekada netapsiu jai tikra mama. Viskas dar labiau komplikuojasi po to, kai pastojau kelio atgal nebėra.
Mintyse sugalvojau planą, kaip ją paskatinti pačiai išsikelti pas močiutę, nes tai atrodo vienintelė išeitis man. Tikiuosi, kad taip mūsų gyvenimas taps sveikesnis abiem ir pagaliau pajusiu ramybę.
