– Ponia, prašau leisti praeiti!
Kažkas trinktelėjo man į nugarą, ir aš netyčia žengiau dar vieną žingsnį, stipriai laikydamasi vežimėlio rankenų, kad nenugriūčiau ant slidžios šaligatvio dangos. Atsegtas paltas vėl iškrėtė man piktą pokštą tykčiojančios skvernai dengė, kodėl einu taip lėtai ir dar per takelio vidurį.
– Atsiprašau
Pro mane pralėkusi, kažkur skubanti mergina stabtelėjo, kai pamatė vežimėlyje sėdintį Maksimą. Jis, sudėjęs rankas ant kelių, nė nebandė man padėti tokiu oru jis daugiau trukdytų, nei padėtų, nes nesukant rankinių ratų nerangioje vežimėlyje buvo per sunku.
Atsidusus nusišypsojau mergaitei:
– Nieko tokio. Bėk!
Pažvelgiau į nutolstančią ir nuleidusi akis pritvarkiau Maksimui kepurę. Vėl stipriau suspaudžiau rankenas.
– Einam toliau? Dar turim laiko. Bet, kaip visada, jo visai nedaug.
– Mama Kaip mums rasti laiko ne tik gydytojui, galėtumėm nuvažiuoti ir kur kitur? Maksimas matavo takelio ilgį akimis ir visgi paėmė už rato.
– Maksimai, dar pasėdėk ramiai, gerai? Tuoj pati nuvešiu, čia tik šita vieta sunkesnė, už kampo jau nuvalyta. Va, sniego toliau jau nėra, kai perėsim gatvę, galėsi sukti pats!
– Gerai!
– Bet palauk ką norėjai pasakyti? Kam tau to laiko?
Maksimas pritilo.
– Man Povilas sakė, kad ant Gedimino prospekto atsidarė nauja modeliukų parduotuvė. Turi dažų, kurių man reikia.
– Maksai, mes neišlįsim ten šiandien. Per toli tokioj pliurzėj, vakarop vėl sniego žadėjo. O dar tave antrą kartą tempti žemyn nutylėjau, pamačiusi, kaip liūdnai sunirsta sūnus. Nors supras mano žodžius, vis tiek nusimins. O gal pati peršoksiu? Parašyk, kokių dažų reikia, nupirksiu. Tu pabūsi su močiute Vėra.
– Kodėl su močiute? Ji sakė, kad šiandien sodins gėles. Tvarkysis.
– Betgi revanšas! Praeitą kartą tris kartus per šachmatus ją nugalėjai! Dabar ji nori atsiimti. Sako, dar niekas jos taip neįveikė, dabar jai truputį gėda! Ir žadėjo tave pamokyti pokerio žaisti.
– Bet gi čia kortos, mama!
– O, sūneli Tai ne tik žaidimas! Tikra filosofija!
– O tu moki?
– Truputį. Mane ir mokiusi tavo močiutė Vėra. Bet tokių matematikos gabumų, kaip tu, neturėjau vis pralošdavau. Ten reikia gerai skaičiuoti ir į priekį mąstyti.
– Kaip šachmatuose?
– Beveik!
– Gerai. Tada pabūsiu su močiute. Bet
– Žinau, kad nori pats eiti į parduotuvę. Ir nuvesiu, tik kai pavasaris ateis. Eisim, kad ir kasdien. Šalia juk parkas, tavo mylimos antys Gerai, sutinki?
– Na
– Šaunuolis! Sakyk, kokie dažai tau reikalingi?
– Raudoni, tik ne tokie, kaip mano husarų. Kitokie
Maksimas užsidegęs aiškino, kokių būtent dažų mamai derėtų ieškoti, rankos vėl judėjo, palikdamas ratą ramybėje. Elena atsiduso, linktelėjo sūnui, ir tęsė šį savo kasdienį žygį. Kitaip ji to nevadintų.
Jos gyvenimas jau buvo dalijęsis į iki ir po dabar jau prieš porą metų.
Tą dieną gavo premiją, važiavo namo džiugiai spėliodama, kuo nustebinti sūnų ir vyrą, kai duris pradarė belekianti Justė, kaip pieno baltais skruostais:
– Elenute, tau bandė prisiskambinti
Elena pajuto, kaip rankos šąla, o akyse tamsėja.
– Kas?
– Maksimas Tik nenusigąsk! Jis gyvas! Jį veža į vaikų ligoninę.
Sūnų partrenkusio vairuotojo Elena pirmąkart išvydo tik teisme. Jis nenuleido akių, bet jai tai neberūpėjo. Žinojo, kad jis ir ligoninėje lankėsi, bandė pasikalbėti, bet tuo metu Elenai nė kiek nebuvo jo rūpima.
Ką būtų galėję pakeisti jo atsiprašymai? Atverti intensyvios terapijos duris? Sugrąžinti Maksimo sveikatą? Atsukti laiką atgal ir pakeisti tą kraupią akimirką, kai viskas pasikeitė?
– Kur taip skubėjai?
Tai vienintelis klausimas, kurį ji jam uždavė.
– Mano mama merdėjo… Nieko nesakė apie savo ligą… Tik paskambino prieš kelias dienas, kad spėčiau… Atsisveikint, žodžiu… Aš kaltas!
– Žinau…
Nuo pasakytų žodžių nepalengvėjo. Elena galvojo tada tik apie Maksimą. Ta baisi durų plokštė su raudonu užrašu Reanimacija liko praeity niol nei kiek nepalengvėjo. Turėjo būti šalia savo sūnaus.
– Pavijai mamą?
– Ne
Daugiau jie nebepasikalbėjo. Ją pakeitė vyras, o Elena jau liko beveik visai ligoninėje. Turėjo svarbesnių reikalų.
– Viskas labai sudėtinga sklaidydamas popierius ant stalo, nežiūrėdamas į akis, murmėjo skyrių vedėjas.
Ką jis galėjo pasakyti motinai, kuri norėjo išgirsti tik viena: Viskas bus gerai?
Ne.
Elena tai suprato iš karto. Net pradžioje pokalbio. Gydytojas kažką tvirtino apie reabilitaciją, naujus metodus, o ją galvoje skambėjo tik viena mintis Maksimas niekada nebevaikščios Ir jokie stebuklai negali padėti. Deja… Kankynė… Prarasta ateitis…
Tuo metu apie save, net apie vyrą, apie tuos, jau įslinkusius jų santykių debesis, negalvojo. Visąlaik buvo kartu o tada staiga tapo svetimi. Viena, kuri priėmė naują realybę, ir kitas, kuris jos priimti negalėjo.
– Tu ką, nesuvoki? Privalom išnaudoti bet kokią galimybę! vyras beveik rėkė.
– Jos nėra, supranti?
– Nesąmonė! Jei čia nemoka, rasim kitų!
– Gerai. Ieškokim.
– Aš dirbu! Kada man dar viską tvarkyti?
– Tu girdi save? Juk tai tavo sūnus
– Ir tavo!
Ir Elena ieškojo. Gydytojų, klinikų, būdų, galimybių, kad tik Maksimas atsistotų ant kojų. Bet kartais stebuklai pasimeta. Gal ta likimo moteris, nešanti savo kraitelėje laimę, tikrina sąrašą ir, grįždama namo, numeta vieną kitą stebuklą pakelėje. Kas čia žino gal per daug skubėjo, kažką praleido, ir tas mažas stebuklas liko laukti. O likimas, nupurtęs dulkes nuo sijono, žingsniuoja toliau.
Taip ir Maksimą jo stebuklas aplenkė. Ir labai greitai Elena suprato reikia gyventi su tuo, kas liko.
Pasakyti, kad buvo sunku nieko nepasakyti
Ir darbas, kurio teko atsisakyti, nes sūnui reikėjo būti šalia. Ir šaltos tylos su vyru, virtusios barniais, kuriuos girdėdavo Maksimas. Jai būdavo taip bjauru, jog norėjosi pabėgti iš namų. Stengėsi valdytis, bet nuoskauda vyro akyse, kurį dar visai neseniai laikė pačiu geriausiu, tapo nepakeliama.
– Jei būtum pasiėmus jį po mokyklos, kaip kitos mamos, to nebūtų įvykę!
Šie žodžiai, sakyti prieš patirštą barnių metu, tapo ledo luitu tarp jų. Vyras tuoj susigriebė, atsiprašė, bet Elena pajuto ledinius dūrius, kai ledo gabalas subyrėjo ir pripildė namus šalčiu.
– Išeik
Ir atėjo kita nuoskauda kai vyras daiktus susikrovė ir užtrenkė duris taip, kad Maksimas atsibudo.
– Mama, kas nutiko?
– Miegok, vaikeli. Nelaimė išėjo.
– Visiškai?
– Visai. Dabar likom dviese. Ji mūsų daugiau netrukdys.
Ar tapo lengviau?
Ne. Priešingai, viskas dar labiau susipainiojo. Elena matė, kaip sūnui sunku susitaikyti, ir visomis jėgomis stengėsi padėti.
Tada netyčia parduotuvėje įsigijo pirmąją dėžutę su kariais.
– Žiūrėk, Maksimai!
– Kas čia?
– Kareivėliai. Bet dar nenudažyti. Reikia juos nudažyti.
– Kodėl?
– Kad panašūs į tikrus būtų.
– O kodėl jie taip keistai apsirengę? Maksimas suko rankose karį, kurį ištraukus daviau.
– Tai husarai. Senoviniai kariai.
– Kokia čia armija?
– Papasakosiu…
Ir sėdom kartu, vartydavom knygas, ieškodavom, kaip geriausiai dažyti figūrėles. Elena sulaikiusi kvapą žiūrėjo, kaip sūnus atgyja. Idėja pasirodė labai vykusi.
Po metų Maksimas jau turėjo visą armiją ir vakarais rengdavom mūšius, ginčijomės dėl dragūnų ar pėstininkų svarbos.
– Mama! Tu juk Napoleonas! Tai ir vadovauk kaip išmanai!
– Nevadovauk turi savo armiją!
– Bet tu dabar istorinę tiesą iškreipi! piktinosi Maksimas, stebėdamas kaip mama stumia jo dažytus karius kilimu.
– Jei tik būtų galima perrašyti istoriją, vaikeli… šnabždėjo Elena ir leisdavosi pralaimėti, pastatydama Gorčakovo būrį toliau per kilimą.
Tėvas Maksimo gyvenime daugiau nebesirodė, vos tik naujoje šeimoje atsirado vaikas. Elena apie tai sužinojo iš buvusios anytos, kuri ilgai rinkosi žodžius:
– Elenute, atleisk Už viską
– Dieve, už ką jums? Jūs visąlaik šalia, padedate man ir Maksimui. Kaip būčiau viena susitvarkiusi?
– Jie išvyksta
– Kur? vos laikydama virdulį paklausiau.
– Į Airiją. Jau viskas sutvarkyta, ir dokumentai, ir butas ten… Manęs neima…
– Kaip tai? pritūpiau šalia tos, kuri visada buvo kartu.
– Nemano reikia. Naujoj šeimoj jau yra mama. Ir labai veikli. Prileido prie anūko vos kartą. Pažiūrėti. Ir tiek. Daugiau jiems manęs nereikia… Turejau šeimą ir nieko nebeliko…
– Norit mane įžeist? Mes jums svetimi? Maksimas jums nebe anūkas?
– Elenute, neversk manęs išeiti! Prašau! Viską suprantu. Jaučiu kaip motina. Viskas ne taip turi būti…
– Kas žino Gal taip ir turi būti. Mums nereikia šalia tų, kuriems ir anksčiau mūsų nereikėjo. Juk ta moteris atsirado dar prieš…
– Taip, dar iki tada…
– Tai matot? Likimas ne toks jau blogas. Išdavikus reikia laiku paleist. Visai teisinga! Tik išdavė mane jis, ne jūs. O mūsų santykių tai neliečia. Maksimui reikia močiutės, man reikia pagalbos. Būčiau laiminga, jei liksite su mumis. Šeima ne dingsta be stiprios priežasties. O aš savo šeimos nenoriu prarasti! O jūs?
Vėra nieko neatsakė.
Tiesiog apkabino buvusią marti ir pati suprato, ką daryti.
Nėra nieko geriau už atvirumą tarp žmonių. Negali milėti žmogaus ir laikyti akmenį užantyje juk jausi, kad ir kiti laiko. Todėl daraisi budrus be reikalo. Rudeni vero žmones pagal save…
Nuo tada žinojau turiu Maksimą ir Vėrą. Ir viskas. Net Justė kažkada liovėsi bendrauti, išraižydama, kad negali matyti Maksimo tokio.
Nesiginčijau. Justei pagaliau ėmė sektis asmeniniai reikalai. O ten svetimai nelaimei vietos nebuvo.
Mačiau socialiniuose tinkluose laimės nuotraukas, džiaugiausi dėl jos. Kodėl gi ne? Juk dešimt metų draugavom, kartais per daug pasitikėjom.
Ilgainiui, kai Justė vėl prisiminė ir keliais žodžiais paklausė, kaip laikomes, tiesiog nebeatšaukiau nenorėjau užkrauti jai savo bėdų.
Žinoma, jų netrūko.
Dalis jų sprendžiau pati, kai kurių su Vėros pagalba bet kai kas buvo per daug.
Vėra būdavo nuolat; dėka jos galėjau bent dalį dienos dirbti, pasitikėjau jai Maksimą, kol pagelbėdavo su tvarkymusi, gamindavo, vėliau išvesdavo pasivaikščioti.
Vežimėlį iš ketvirto aukšto penkiaaukščiame blokiniame name, kur gyvenome, be lifto ir panduso nuleisti būdavo sunku. Kol dar pati pakeliaudavau, nes sūnus nors ir augo, buvo lengvas, supratau, ateis laikas kai jam uždrausta bus išeiti į lauką.
Vaikščiojau per institucijas, bandydama gauti leidimą įrengti pandusą, bet tai neprilygstama užduotis. Sulaužyti sistemą sunkiau nei pasiekti mėnulį. Vėl ir vėl atmesdavo prašymus. Reikia kažką keisti.
– Gal nusipirkime namą? Kad ir užmiestyje bus geriau. Maksimas daugiau bus lauke, ramino mane Vėra po eilinio apsilankymo savivaldybėje.
– Mama Vėra, o kaip tada procedūros? Masažas? Mokykla? Maksimas domisi programavimu, kur jam surasiu mokytojų? Tose vietose, kur galėtume namą įpirkti nėra net interneto, o įvesti brangu. Ne, negalim išeiti iš miesto! Maksimui tiek reikia! Ir svarbiausia galimybių! Kaip galiu jų atimti dėl savo patogumo?
– Aš nesuprantu tavęs, Elenute, bet jei taip manai remsiu tave. Reikia galvoti.
– Taip sutikau, bet išeities nemačiau.
Iškeisti butą į kitą?
Naujuose namuose buvo pandusai ir liftas. Tačiau kainos tokios, kad supratau mums tai nepasiekiama. Dėl sūnaus gydymo išlaidos didelės, apie paskolą nei kalbėt…
Du nekilnojamo turto agentai savo bejėgiškumą tik išreiškė rankų mostais. Surasti tinkamą butą pirmajame aukšte už mūsų būtų kainą beveik neįmanoma.
– Supraskite, tokie butai nebekotiruojami. Ką galime padaryti?
Padėkodavau, bet pykau.
Kodėl? Kodėl negaliu gyvenimo sūnui sutvarkyti? Kodėl privalau priklausyti nuo likimo, kuris tai verks, tai juoksis, nė dienos neleidžia ramiai nusiraminti?
Bet likimas, matyt, nebuvo visiška bjaurybė. Gal šiek tiek užsimiršėliškas, bet ne piktdarys. Kur nors po drabužiais buvo užkritęs laimingas bilietėlis. Bevaikščiodama surado, pavertė popieriniu lėktuvėliu, paleido vėjui, ir mostelėjo ranka. Skrisk, nešk laimę
Ir tas laimingas lėktuvėlis atskrido.
Tą pačią dieną, kai mane stumtelėjo pro šalį bėganti moteris, mūsų nedidelėje šeimoje atsirado Antanas.
– Ponia, gal padėti jums?
Už nugaros pasigirdo balsas, kai stumdžiau vežimėlį per išklotą sniego pliurze prie sankryžos. Jis buvo visai ne jaunas.
– Ne, ačiū! Aš susitvarkysiu!
Nusišypsojau žemam senoliui, tačiau jis nuomonės nekeisdamas, apsuko vežimėlį, paduodamas ranką Maksimui, tvirtai paspaudė sūnaus delną:
– Aš senelis Antanas. Kodėl mamai nepadedi? Žiūrėk, kaip ji pavargusi!
– Bandžiau, ji pyksta
– Supratau! Na, dukryte, leisk man!
Jis staigiai atitraukė mane nuo vežimėlio, įbrukęs maišelį su mandarinais:
– Laikyk stipriau! Mandarinas labai mėgstu! Gerai elgsies pavaišinsiu! Einam!
Vežimėlis lengvai pajudėjo iš vietos, ir man net žandikaulis atvipo. Senolis lengvai pernešė Maksimą per sniego gūbrį ir nužingsniavo per kelią, kažką pasakodamas Maksimui. Susigriebusi nusekiau, stebėdama, kaip paprastai šis žmogus darė, kas jam atrodė teisinga.
– Kuo galiu padėti? Neskubu!
– Oi, ačiū, susitvarkysim!
– Tu labai graži, bet ir priekabi neįmanoma! Antanas išėmė mandariną, perplėšė pusiau, įteikė mums abiem. Nejau negaliu pasivaikščioti geroje kompanijoje? Prieštarauji?
– Ne nežinojau ką manyti, bet senolis tikrai patiko.
Polikliniką pasiekėme.
Kitos dienos popietę beldimas į duris.
– Laba diena! Priimat svečius?
Pažvelgiau nustebusi į vakarykštį pažįstamą. Už mane sureagavo Maksimas.
– Seneli Antanai! Tu pas mane? Valio! Mama, ką stoviniuoji! Pasisveikink!
Jau po kelių dienų Elena stebėjosi, kaip šis žmogus sugebėjo išspręsti beveik visus metų metais užsisenėjusius klausimus.
– Elenute, kalbėjau su tavo kaimynais, Petro Korsevičiaus šeima iš šalia esančio įėjimo. Jų butas tokio pat dydžio, tik pirmajame aukšte. Jie nori keistis. Vakar ateis pažiūrėti. Patarimas neapsiriksi. Prašyk mažos kompensacijos už remontą tavo butas geresnis. Virtuvė, grindys! O aš pagalbos duosiu tvarkant tą jų, nelauk. Bet tapetams, klijams, lėšų reikės.
– O jei jiems netiks?
– Jie jau sutiko. Su vyru pakalbėjau. Rimtas vyras žinojau nuo vaikystės, garažuose sakė. Nenusivils.
– Kaip jums pavyko?!
– Su žmonėmis reikia kalbėtis! kiek pamosuodamas galva kartojo senolis. Net neklausiat, kaip jus radau, kai pirmąsyk prisistačiau.
– O iš tikrųjų, kaip?
– Paklausinėjau žmonių kas gyvena, sakau, didelėmis akimis ir su berniuku, kuris nenori keltis?
– Seneli Antanai! Aš noriu tik negaliu!
– Būtų noras ir skraidyti pavyks!
– Kaip tai?
– Ateit vasara parodysiu! Dar per anksti.
– Užsimink!
– Ne! Ir nė kiek! Nesi panelė!
– Nebūsiu!
– Šaunuolis! O dabar nuriedėk, palik mus su mama. Jei viską gerai padarysime, vasarą būsi lauke pats.
– Valio!
– Tikra Jericho trimitininkė! Beveik kurčias esu, bet net man ausys užgulė! pajuokavo Antanas, stebėdamas, kaip Maksimas manevruoja vežimėlyje. Stiprios rankos, Elena, bet to neužtenka. Radau gerą masažuotoją karo medicinos gydytoją. Turi savo metodikų. Net Tibete gilinosi. Reikėtų parodyti berniuką jam.
– Tai beviltiška, Antanai Mums juk viską pasakė ko galime tikėtis…
– Ir susitaikei? prisimerkęs linktelėjo. Ne, Elena! Kol nėra taško, nepasiduok. Visko būna. Pats esu pavyzdys.
– Papasakosit?
– Kodėl gi ne. Ir kaip jūrom plaukiau, kaip tris kartus skendau, ir kaip mokiausi skristi. Apie sklandytuvą ir draugus lakūnus… Bet vėliau.
– Kodėl?
– Dabar nėra laiko. Iljičius iš 32 buto turi laisvą tik dieną, o jis dievo duotas suvirintojas! Pažadėjo padėti su pandusu.
– Antanai, juk leidimas būtinas! Kitaip negalima!
– O va žiūrėk šitą! traukia baltą lapelį. Ir leidimas, ir parašai viską surinkau. Tavo kaimynai šaunūs žmonės. O kurie primiršo, priminėm!
– Kas tie mes?
– Ar manai, kad vienas galėčiau? Nieko panašaus. Padėjo ir namų pirmininkas, ir Vėra, ir dar kelios moterys. Pas jus tikras gėlių darželis, net susigėdau senai tokio pasirinkimo neturėjau.
– Oj, jūs, Antanai, koketėri!
– Ne be to, Elenute! Gi jūrininkas! Pagal rangą priklauso! Jei būčiau jaunesnis vedybų siūlyčiau neišsikalbėjęs! Tu viena iš milijono! Tikrai!
– Baikit, juokiausi.
– Dabar jau taip paprastai neatkrisi nuo manęs! Jei jau jus priglaudžiau būsit mano! Ir tu, ir Maksimas, ir Vėrutė. Metai jau ne tie, bet ką galėsiu padėsiu. Stebėsiu, nes kaip kitaip moteriai su vaiku? Nepadorumas.
Pažadą savo Antanas ištesėjo. Po keleto savaičių persikėliau su Maksimu į naują butą pirmajame aukšte. Eidama per erdvias kambarių tuštumas, vos neverkiau platus durų anga, kur dirbo Antanas su kaimynais, darė juos tokius, kad vežimėlis tilptų.
Pandusas, įrengtas laiptinėje, iš pradžių priverstų mane atsiprašinėti.
– Atsiprašau už nepatogumus… Supranat, mums būtina…
Bet mano nuostabai niekas nepyko:
– Elena, ką jūs kalbat! Sveikatos jūsų berniukui!
O mačius, kaip nevengia žmonės vežimėlio, kartą net paklausiau Antano:
– Kodėl jie taip elgiasi? Nesmerkia? Nežiūri piktai? Paprastai mes trukdom Žmonės nusuka akis, kai praeinu su Maksimu
– Bijoti, Elena. Jiems baisu.
– Ko?
– Negi pati nesupranti? Bijosi nelaimės užsitraukti. Todėl šalinasi, susierzina. Bet ne visi.
– Ne visi Jūs, kaimynai. Kodėl?
– Gal žmoniškumo prisiminė, nusišypsojo Antanas.
Tiesą pasakius, pats buvo praėjęs per butus, klausinėjo:
– Sveiki visi? Sveiki? Smagu girdėti! O pažįstat savo kaimynus? Eleną su Maksimu? Kokia mama! Kaip erelis prie savo jauniklio! Žinot, ar ne? Žinau, kad žinot! Smagu bendrauti!
Aš apie šiuos pokalbius nenorėjau žinoti. Užteko ir kitų dalykų tas žmogus buvo tikra dovana.
Ir svarbiausia gydytojas, prie kurio pristatė Antanas, labai atsargiai kalbėjo apie viltį.
– Tik supraskit, tai vos lašelis vilties. Bet jo prarasti negalima! Reikia skubėti.
– Kur?
– Į Kauną. Ten dirba mano kursiokas, nepaprastas chirurgas. Jei jis nepajėgs niekas nepajėgs! Kalbėjausi, pasižiūrės Maksimą.
– Tiesiog pasižiūrės?
– Taip. Ilgas, sunkus procesas. Prieš imantis operacijos, reikia daug pasiruošti.
– Aš bijau, ar galėsiu tai apmokėti
– Apie tai negalvok, Elenute! įsiterpė Vėra, nors Antanas grėsmingai pažvelgė. Ką, Antanai? Nepjuk manęs! Sprendžiau viską!
– Ką nusprendėt, mama Vėra?
– Butą parduosiu. Ir sūnui sakiau, kad prisidės. Neprieštarauk! Didžiosios garbės dabar ne vietoj! Maksimą reikia ant kojų kelti! Nors sūnus tau ir nusidėjo, bet jis Maksimo tėvas! Gal ir užmiršo tai… Bet priminiau! O tu, Elena, protinga moteris. Suprask kito sprendimo dabar nėra. Reikia visiems susivienyti. Gal tada ir pavyks…
Aš tik linktelėjau ginčytis nenorėjau. Buvo aišku Vėra buvo teisi. Maksimas svarbiausia! Visi nuoskaudos, ašaros, poza niekai lyginant su ta galimybe, apie kurią net nedrįsom svajoti.
Po pusmečio atliko Maksimui operaciją. Gal dar ir neatstatė visų funkcijų, bet pandusas, kurį kadaise įrengė Antanas, liko nebereikalingas. Suradau kitą šeimą, kuriai ji tapo taip pat reikalinga.
– O jūsų berniukas?
– Jis jau eina. Dar su ramentais ir sunkiai, bet čia tik pradžia.
– Manot… moteris, kuriai padėjau su pandusu, žiūrėjo į dukrytę, rodžiusiai Maksimui savą vežimėlį.
– Duosiu gydytojo kontaktus, gal ir jūsų mergaitei padės? Dabar žinau galimybės paleisti negalima nė už ką.
– Kaip jūs viską ištvėrėt?
– Ne mano nuopelnas Žinot, dabar aš tikra, kad angelai egzistuoja. Jie labai skirtingi. Mano visas pulkas. Visi jie mano saugotojai.
– Tikrai?
– Taip! Ir turi vadą. Siaubingą, stiprų! Bet iš šalies mieliausias žmogus. Jis tiki, kad visi iš prigimties geri, tik kartais reikia apie tai priminti.
– Kaip jo vardas?
– Antanas. Antanas Vaitkevičius. Mano ir Maksimo angelas sargas. Taip, Maksimai?
Maksimas, prisimerkęs nuo saulės, sunkiai kils nuo suoliuko ir pajuokaus mažajai mergaitei, kuri be perstojo cypsės šalia.
– Taip, mama! O ar galiu truputį su Saule pasivaikščioti? Tik netoli!
Elena palies ranka moters, kurios dukra vos neišsigandusi ir šypsosis:
– Žinoma O mums galima? Gal netrukdysim?
– Gerai! Bus ledų visiems!
Dar vienuose namuose pasidarys tyliau.
Ten įsikurs viltis iš pradžių vos matoma.
Nereikia bijoti.
Jei tik leisime jai skleistis pradės augti ir keisti gyvenimą diena iš dienos. Net jei lūkesčiai nesutaps su tikrove, pradžioj užteks, kad namuose vėl skambės juokas, o nelaimė nušuoliuos į kampą paburbėti. O vėliau tik tyliai užvers duris mes jau nebepastebėsim. Klausysimės kitų garsų.
Ir tas garsas lengvas, filigraniškas gyvės, augančios vilties, su laiku stiprės, ir viltis žengs žingsnį, kitą, o tada jau suksis šokyje kartu su mergaite, už kurią taip nuoširdžiai likimo prašys Maksimas.
– Negi sunku? Dar vieną bilietėlį Juk man padėjai!
Likimas, kiek pamąstęs, išpildys užsispyrusio berniuko prašymą.
Kodėl?
Duomenų niekam neduos. Paprasčiausiai pasilaižys po kraitį, susuks dar vieną popierinį lėktuvėlį, paleis į dangų, kažką niūniuodama. Ir žingsniuos toliau, šluostydama sijonu takelius, ir mąstydama, kam dar padalinti dalelę laimėsNiekas tiksliai net nežinos, kur tas lėktuvėlis nutūps. Gal į naują kiemą, kur kitas vaikas liūdnai spaus delne kreidelę, gal ant palangės, kur mama trumpam nutils klausysis, kaip pažadėta šventės daina ima virpinti sienas, kaip tyla pasitraukia, užleisdama vietą gyvybei.
Ir kažkas, gal visai paprastas žmogus, pro šalį eidamas nusišypsos, pasilenks prie moters su vaiku vežimėlyje ir ištars: Padėt galiu? Galbūt tuo momentu dar viena istorija imsis pinti naujus stebuklo siūlus.
O gal tiesiog viltis ties ranką per netobulą, bet gyvybe kunkuliuojantį pasaulį kad ir kiek kartų sužeista, kiek kartų pamiršta, ji vis vien sugrįš. Net virtusi popieriniu lėktuvėliu, net pasiklydusi vėjyje.
Ir kai vieną vakarą Elena atsidurs balkone, žiūrėdama pro atvirus langus, išgirs balso aidą laiptinėje Maksimas su Saule grįžta, Vėra kažką rikčioja Antanui dėl per silpnai užvirintos arbatos, o kažkur fone, tarp žodžių ir juoko, vėl gimsta kieno nors mažas stebuklas.
Elena tyliai nusišypsos. Nežiniaar dėl to, kas buvo, ar dėl to, kas laukia, ar dėl to, kad pagaliau drįsta tikėti: gyvenimas nematuojamas nelaimėmis. Jis matuojamas tais mažais momentais, kai viltis nenuleidžia akių.
Ir tą akimirką už nugaros, ant stalo, šalia popierinio lėktuvėlio, sužibės rusvas mandarinų kvapas naujas pažadas, kad kiekvieną vakarą kažkam dar visai netikėtai pasiseks. Ir bus, kas šalia ištars: Nebijok dar visko bus.
