Laiškas nuo savęs

Laiškas sau

Vokas buvo oranžinis ryškus, akinančiai netikęs, kaip persikas žiemą ant Palangos paplūdimio sniego. Jis gulėjo pašto dėžutėje tarp saskaitų už šildymą, reklamų iš picerijos ir IKI nuolaidų lapukų. Gabrielė ištraukė jį paskutinį.

Ant priekio jos pačios raštas. Jos adresas. Jos vardas: Gabrielei Simonaitei.

Ji apvertė voką. Atgalinis adresas taip pat jos. Ir siuntėjas jos pačios vardas.

Gabrielė stovėjo laiptinėje pirmame aukšte, laikydama popierinį maišelį su Maxima logotipu kairėje rankoje, ir nesuprato kas galėjo taip pajuokauti? Ji patikrino raštą. Ta t su ilga brūkšnio uodega, r su kilpele apačioje taip rašė tik ji. Dar nuo mokyklos laikų. Nuo tada, kai lietuvių kalbos mokytoja, Elvyra Butkienė, parašė ketvertą už raštą ir pasakė: Simonaite, rašai kaip suaugusi moteris. Tai pagyrimas, jei ką.

Gabrielė nepakeitė rašto. Po dvidešimties penkerių metų ta pati t, ta pati r.

Ji pakilo į devintą aukštą, atrakino duris, padėjo maišelį ant virtuvės stalo. Voką šalia.

Butas buvo mažas, bet Gabrielė priprato. Vieno kambario butas Fabijoniškėse, langai į vakarus. Prieškambaryje vienas kabliukas paltui, batų lentyna, veidrodis, į kurį kasryt žiūrėjo ir galvodavo: Normalu. Bus gerai. Dirbti galiu. Ne graži, ne pailsėjusi dirbti galiu. To užteko.

Kas vakarą kambarį užliesdavo oranžinė šviesa vakaro saulė, tiršta, kaip ištirpintas medus. Tai buvo vienintelis šio buto privalumas, jei neskaičiuoji to, kad iki stotelės dešimt minučių pėsčiomis. Ir dabar, šeštą vakaro, šviesa slinko siena, pasiekė knygų lentyną, rytinio arbatos puodelio šukę, mamos nuotrauką mediniame rėmelyje.

Gabrielė atsisėdo prie stalo. Pattarė pečius. Jie vėl buvo pakilę šiek tiek įtempti, tarsi ji lauktų smūgio. Šis įprotis atėjo nepastebimai per begalę susirinkimų ofise, per šaltus vadovo skambučius. Kūnas į blogą ruošėsi greičiau nei ji pati.

Ir ji pažvelgė į voką.

Oranžinis. Tvirto popieriaus. Nei vieno linkio tarsi kažkas neštų labai saugodamas. Ji perbraukė pirštu per savo vardą.

Tai ne juokas. Ji pažino savo raštą geriau nei veidą.

Gabrielė atplėšė juostelę viršuje ir žvilgtelėjo vidun. Sulankstytas lapas paprastas, baltas, A4 ir dar kažkas plokščio, blizgaus.

Ištraukė lapą. Išskleidė.

Sveika. Čia tu. Na, tu iš dvidešimt penktų metų kovo. Tau dabar trisdešimt septyneri, tu sėdi virtuvėje antrą valandą nakties, ir tau skauda. Tu nemiegi ketvirtą naktį iš eilės. Jauti, kad nesusitvarkysi. Su darbu. Su savimi. Su šiuo miestu, kuris spaudžia iš visų pusių.

Rašau tau, nes kažkam reikia. Rytoj paskambins draugė, poryt mama. Dabar antrą valandą nakties nėra nieko. Tik tu.

Štai ką noriu pasakyti.

Prašėi priminti: tu tada atlaikei atlaikysi ir dabar.

Myli save. Tu verta.

Jei skaitai šį laišką praėjo metai. Reiškia, atlaikei. Reiškia ne veltui.

Gabrielė padėjo lapą ant stalo.

Gerklę surakino. Ne nuo ašarų nuo atpažinimo. Tai buvo ji. Kiekvienas žodis jos. Intonacijos, kablelio klaida po dabar, net tas įprotis pradėti naują mintį štai.

Bet ji neprisiminė.

Nepriminė, kad būtų rašiusi šį laišką. Neprisiminė oranžinio voko, ne popieriaus pasirinkimo. Visi metai ir nė sykio.

Tada pamatė nuotrauką.

Jai iškrito iš voko, kai Gabrielė ištraukė lapą, ir nugulė ant stalo blizgia puse žemyn. Gabrielė apvertė.

Nuotraukoje moteris. Veidas pilkas, po akimis dvigubi šešėliai, sudžiūvusios lūpos suveržtos į siaurą liniją. Plaukai surišti į kuodą, bet jis išklypęs kairė sruoga nukarus palei žandą. Megztinis pilkas, išsitampęs ties alkūne, tas pats, kurį Gabrielė išmetė vasarai prasidėjus.

Ji pažinojo tą megztinį. Ir tą veidą.

Tai buvo ji pati. Kovo. Pernykštė.

Ant nuotraukos apačioje, smulkiu raštu: Tu tapai stipresnė. Pažiūrėk į mane pamatysi, iš kur ėjai.

Gabrielė padėjo nuotrauką šalia laiško. Saulės šviesa pasiekė stalą, krito ant blizgaus paviršiaus. Veidas nuotraukoje sušilo bet nelinksmėjo.

Ir tada ji prisiminė.

***

Dvidešimt penktų metų kovas. Antra valanda nakties. Ta pati virtuvė, tas pats stalas, tik ant jo kompiuteris su ekranu, nuo kurio skauda akis.

Gabrielė sėdėjo su marškinėliais, pižaminėmis kelnėmis, basomis, su šaltomis pėdomis, ir skaitinėjo puslapius. Ne socialinius tinklus. Ne naujienas. Ieškojo kažko, ko įvardinti negalėjo. Gal ženklo. Gal priežasties ryte keltis.

Tą kovą ji tris dienas neišėjo iš lovos. Ne tinginystė. Kažkas sunkaus, klampaus, bevardžio. Lyg kas plytą ant krūtinės uždėjo ir nuėjo.

Skyrybos buvo prieš trejus metus. Aurimas išėjo dvidešimt trečiais pas kolegę, pas Ingą iš finansų, pas moterį, kuri dažniau juokėsi ir mažiau klausinėjo. Gabrielė neverkė. Supakavo jo daiktus į du lagaminus, padėjo prie durų, tarė: Pasiimk. Jis pasiėmė.

Po to pusantrų metų Gabrielė dirbo. Iki perdėgimo, be savaitgalių, be atostogų. Pirkimų vadybininkė kompanijoje Statyk Pro tai reiškė: skambinti tiekėjams nuo aštuonių ryto, formuoti lenteles iki dešimtos vakaro, o tarp jų susirinkimai, kur viršininkas Kairys kartojo: Rinka smunka. Optimizuojamės. Kas nesusitvarko pats kaltas.

Ir Gabrielė tvėrė. Išlaikė, neverkšleno.

Rudeniop kūnas pasakė gana. Pirmiausia dingo miegas. Vėliau apetitas. Galop ir noras išeiti iš buto. Sausį užmigdavo tik įsijungus televizorių, valgė kartą per dieną, dažnai kalbėdavosi telefonu tik su mama, ir tai per prievartą.

Mama jautė. Aldona Simonaitienė skambino kas vakarą, klausdavo: Gabriele, ar valgei? Gabrielė atsakydavo: Taip, mamyte. Sriubos. Sriubos ji nevirė nuo lapkričio.

Tą naktį kovą, dvidešimt penktų, Gabrielė suvedė į paiešką laiškas sau į ateitį. Nežinojo kodėl. Tiesiog pamatė kažkur skelbimą ir prisiminė. Pirmu rezultatu puslapis Laiko kapsulė. Gali parašyti laišką, pasirinkti laiką nuo mėnesio iki dešimties metų ir apmokėti pristatymą. Popierinis laiškas, tikras vokas, tikras paštas.

Gabrielė pasirinko oranžinį voką. Oranžinį nes pilkumo jau ir taip užteko. Parašė tekstą ranka, nufotografavo, įkėlė skenuotę puslapyje. Paskui nusifotografavo tiesiog čia, prie virtuvės stalo, prie nešiojamo kompiuterio šviesos. Įkėlė kaip priedą. Sumokėjo tris eurus trisdešimt centų. Pasirinko laiką: dvylika mėnesių.

Uždarė kompiuterį. Nuėjo miegoti. Ir nė sykio per metus neprisiminė.

Nes po to kovo gyvenimas ėmė letai judėti. Ne gražiai, ne sklandžiai trūkčiojimais. Bet judėjo.

Balandį dvidešimt penktų užsirašė pas psichologę. Pirmąkart per gyvenimą. Moteris trumpais plaukais, kabinetas netoli Tauro kalno, penkiasdešimt minučių kas savaitę. Trečiame pokalbyje Gabrielė verkė be sustojimo dvidešimt minučių. Šeštame pirmąkart po pusės metų nusišypsojo.

Birželį paaukštino. Vyresnioji pirkimų vadybininkė. Kairys po susirinkimo priėjo ir tarė: Simonaite, jūs vienintelė ne zyzia ir dirba. Pastebėjau. Gabrielė linktelėjo, grįžo prie stalo, atsisėdo ir pečiai vėl prie ausų, kaip visada. Džiaugsmas ir baimė atėjo kartu.

Rudenį palengvėjo. Vėl virė sriubą. Sekmadieniais eidavo į parką prie stotelės, su knyga ir termosu. Pati paskambindavo mamai, nelaukdavo skambinto iš jos.

Ir visiškai pamiršo laišką. Lyg pamirštą draudimo polisą iškištame stalčiuje žinai, kad yra, bet negalvoji.

Iki šiandien.

Gabrielė sėdėjo prie stalo, rankoje laiškas, kitoje nuotrauka. Žvelgė į moterį, kokia buvo prieš metus. Pilkas veidas. Tamsūs paakiai. Megztinis, kurį išmetė.

Ir balsas viduje tas pats, senas, įkyrus šnabždėjo: Ir kas? Tau vėl blogai. Nieks nepasikeitė.

***

Tas balsas atsirado seniai. Gabrielė nežinojo, kada tiksliai gal po skyrybų, gal anksčiau. Neklyksmas, ne griežtos, bet ramios, lyg rūpestingos pastabos. Ir nuo to tik blogiau.

Paaukštinimas atsitiktinumas. Kairys tiesiog nerado geresnės.

Manai, susitvarkai? Pažiūrėk į save. Pečiai pakilę, miegi keturias valandas, pusryčiam kava ir nerimas.

Tave ir atleis. Balandį. Ar gegužę. Tik laiko klausimas.

Gabrielė klausėsi. Ne iš tikėjimo kitaip nemokėjo. Balsas buvo dalis jos, kaip įprotis kilnoti pečius, kaip raštas su kilpele r. Jis buvo tiek laiko šalia, kad ji nebematė, kur baigiasi ji, kur balsas.

Kitą rytą, devynioliktą kovo, Gabrielė atsikėlė šeštą. Dušas, kava, tušas. Kaip visada.

Darbo ofisas Statyk Pro Vilkpėdėje, šeštas aukštas, atviro tipo patalpa, trisdešimt du stalai trečia savaitė tvyrojo tyla. Ne darbinė kita: įtempta, atidi. Vasario pradžioje paskelbė atleidimus. Pirma banga praėjo atleido keturis iš logistikos. Dabar visi laukė antros.

Gabrielė įžengė, praėjo pro registratūrą. Administratorė Viktorija nusišypsojo bet ši šypsena buvo dirbtinė, trumpa, automatinė. Ir Viktorija laukė. Visi laukė.

Gabrielė atsisėdo prie stalo, pakabino rankinę ant kėdės atlošo. Įjungė kompiuterį. Slaptažodis šeši skaičiai, mamos gimimo diena aklai. Atidarė paštą. 114 neskaitytų. Pradėjo rūšiuoti. Tiekėjas rašo dėl atidėjimo, sandėlis apie trūkstamą armatūrą, finansai dėl ataskaitų iki penktadienio. Įprasta diena. Jei ne tyla aplinkui būtų galima tikėti, kad nieko nevyksta.

Vienuoliktą Kairys sušaukė pasitarimą.

Jis įėjo į salę žemas, tvirtas, trumpų plaukų, su įpročiu spragsėti tušinuko dangteliu. Atsisėdo. Apžvelgė aštuoniolika žmonių.

Trumpai, tarė. Savickaitė iš projektų skyriaus išeina. Sutarėm draugiškai. Oficialiai pačios sprendimas. Bet visi suvokiate.

Jūratė Savickaitė. Dvidešimt devynerių, projektų skyrius, trečias metai kompanijoje. Gabrielė ją pažinojo tik iš matymo, bet užteko žinoti, kad Jūratė kartais nešdavosi močiutės keptus kibinus ir palikdavo virtuvėje su užrašu: Imkit, su kopūstais! Ir kaip per kalėdinį vakarėlį rūkydamos lauke prisipažino: Labiausiai bijau prarasti darbą turiu paskolą. O katino juk neatleis.

Dar, Kairys spragtelėjo dangteliu. Balandį trečias etapas. Optimizacija tęsiasi. Kas liks paaiškės po ketvirčio.

Gabrielė sėdėjo tiesiai, pečiai prie ausų, pirštai susipynę po stalu. O balsas viduje ramiai: Juk sakiau. Dar tik iki balandžio…

Po pasitarimo išėjo į koridorių, priglaudė nugarą prie sienos šalia vandens aparato. Užsimerkė trims sekundėm.

Galvoje du balsai. Vienas, tylus: Tu atlaikei tada atlaikysi ir dabar. Iš laiško. Iš oranžinio voko. Iš praeitų metų kovo.

Antras garsesnis: Sutapimas. Paprastas lapas iš interneto už tris eurus trisdešimt. Neapsigauk. Jūratės neapsuko va, ieškos darbo su katinu ant kelių.

Gabrielė atsimerkė. Įsipylė vandens. Išgėrė.

Grįžo prie stalo. Atidarė tiekėjų lentelę. Toliau dirbo. Nes to mokėjo dirbti. Bėda ar to pakanka.

Vakare, septintą, sėdėjo virtuvėje su grikiais ir karbonadu. Skambino mama.

Sveika, Gabrielė, Aldonos Simonaitytės balsas buvo prigeso nuo pavasarinio peršalimo. Kaip tu?

Gerai, mama. Darbe darbų pilna.

Ar valgei?

Valgau dabar. Grikiai.

Šaunuolė.

Pauzė. Gabrielė žinojo mama jaučia. Aldona išdirbo šešiasdešimt ketverius, trisdešimt vaikų bibliotekoje, mokėjo išgirsti, ko vaikai nesako tą žinią panaudojo dukrai kas vakarą.

Bet tavo balsas… pauzė, įsitempęs.

Pavargau, mama.

Prieš metus sakai tą patį: Pavargau. Po to paaiškėjo, tris paras neišlindai iš būto

Gabrielė užmerkė akis.

Mama, tikrai pavargau. Ne taip, kaip tada. Dabar darbų daug.

Žinai, aš visada šalia, saidė Aldona. Jei ką. Galiu savaitgalį atvažiuoti. Sriubos atvešiu. Tikros, ne kubelių.

Gabrielė nusišypsojo. Pirmą kartą šiandien.

Ačiū, dabar dar nereikia.

Kalbėjo dar dešimt minučių apie mamos spaudimą, apie kaimynę Reginą, kuri katiną įsigijo ir naktys nuo jo klyksmo, apie pavasarį, kuris jau Vilniuje nujaučiamas: ant Aldonos balkono žydėjo pirmos žibutės ir atsiuntė Gabrielės nuotrauką: Žiūrėk pavasaris atėjo, o tu Vilniuje vis sėdi ir nosies nekiši. Lūpų kampučiai dar kartą suvirpėjo į šypseną. Paprastas pokalbis. Ir nuo šio paprastumo tapo lengviau.

Mama niekada nespaudė. Neklausė ar turi kas nors?, kada anūkų? Aldona Simonaitienė trisdešimt metų buvo bibliotekininkė išmoko viena: kartais tyla geriau už klausimus. Ji tiesiog buvo šalia. Du šimtai kilometrų ir vienas skambutis.

Padėjo ragelį. Sutvarkė lėkštę. Ir vėl pažiūrėjo į laišką ant stalo šalia oranžinio voko ir nuotraukos.

Tu tapai stipresnė. Pažiūrėk į mane pamatysi, iš kur ėjai.

Gabrielė paėmė nuotrauką. Priglaudė prie veido. Moteris joje žvelgė tiesiai, tarsi norėtų paprašyti pagalbos, bet nežinojo ko.

Devintą skambino Rūta.

Rūta mokyklos draugė, dvidešimt du metai draugystės, visados tas pats balsas: žemas, truputį prikimęs, it tuoj nusišypsotų, net jei jai visai nesinori.

Gabriele. Pasipasakok.

Apie ką?

Viską. Žinau, kad pas jus atleidimai. Alina iš jūsų skyriaus rašė alumnų grupei, kad pas jus košmaras.

Gabrielė atsiduso.

Taip. Šiandien dar vieną paleido. Kairys sakė, kad balandį bus dar.

O tu?

Kol kas ne. Tas kol kas svarbiausia.

Klausyk, atsimeni, prieš metus tu man skambinai? Naktį. Sakai neištversi. Viskas, pabaiga. Atsimeni?

Gabrielė prisiminė. Neryškiai, kaip iš po vandens. Paskambino Rūtai trečią nakties, ir Rūta pakėlė po antro signalo.

Atsimenu.

Ir ką? Ištvėrei. Štai esi. Dirbi. Tave paaukštino. Grikiai virtuvėje, mano skambutis atsakai. Tai ne pabaiga. Tai gyvenimas.

Gabrielė tylėjo.

Gabriele, girdi mane?

Girdžiu.

Tai ir baik save laidoti.

Rūta kalbėjo dar dešimt minučių apie darbą (parduoda virtuvės baldus ir pyksta ant klientų, kurie trečią savaitę keičia spalvas), apie katiną Skardį, kuris sudraskė naują sofą, apie tai, kad savaitgalį reikia susitikti vyno.

Gabrielė klausėsi. Galvojo: Rūta kalba tą patį, kas parašyta laiške. Beveik tais pačiais žodžiais. Lyg visos šaltiniai ir praeities Gabrielė, ir mama, ir draugė susitarė kartu pakartoti viena: tu čia, tu atlaikei, baik save mušti.

Ji padėjo ragelį. Dešimt vakaro.

Butas tylus. Ne sunkiai, ne slegiančiai tiesiog tylus. Šaldytuvas ūžia, pro langą pravažiuoja autobusas. Kažkur žemiau vaikas juokiasi tas juokas plonas, kaip švilpukas.

Gabrielė nuėjo į vonią. Uždegė šviesą. Pažvelgė į veidrodį.

Veidas. Jos veidas. Trisdešimt aštuoneri, kaštoniniai plaukai iki pečių, šiek tiek banguoti nuo drėgmės. Oda ne pilka, paprasta. Su nežymiu raudoniu nuo vakarinės arbatos. Po akimis lengvi, bet nepalyginamai su nuotrauka, ne dvigubi. Paprasti, darbo, iškėlus šeštą.

Grįžo į virtuvę. Paėmė nuotrauką. Parsinešė į vonią. Pastatė šalia veidrodžio.

Dvi veidrodžiuose.

Viena gyva, šilta, truputį pavargusi.

Kita pilka, su suskeldėjusiomis lūpomis, su akimis, prašančiomis pagalbos.

Vieneri metai tarp jų.

Ir balsas viduje tas pats, tylus, protingas bandė burbėti: Tai nieko nereiškia. Nuotraukos visada iškraipo. Apšvietimas prastas. Tiesiog

Bet Gabrielė nutraukė. Garsiai. Pirmą kartą per ilgą laiką garsiai.

Ne.

Pasakė veidrodžiui. Ir moteris veidrodyje žiūrėjo į ją su išraiška, kurios nuotraukoje nebuvo: rami, susikaupusi, truputį nustebusi.

Ne, pakartojo Gabrielė. Nebesu ta pati. Dabar kita. Pažiūrėk, pakėlė nuotrauką šalia veido. Tai, kas buvau. Ir kas esu.

Balsas nutilo.

Gabrielė stovėjo vonioje, basomis, pižaminėmis kelnėmis ir sena maikute, laikiusi nuotrauką ir pirmą kartą per metus žiūrėjo į save be vertinimų.

Ne ar užtenka gerai, ne ar susitvarkau, ne o jei viskas grius.

Tiesiog žiūrėjo.

Ir matė. Nei tobulos moters, nei herojės, nei stiprios ir nepriklausomos, kaip rašo žurnalai. Paprastą, gyvą. Pavargusias akis, kiek išeivusią sruogą prie smilkinio. Rankas, per metus pasirašiusias tris šimtus dvidešimt priėmimo aktų ir nėkart nesudrebėjusias. Pečius, visada aukštai bet ne lūžusius. Neiškritusius. Nepalūžusius.

***

Naktį nemiegojo iki dviejų. Ne iš nerimo iš minčių.

Gulėjo tamsoje, galvojo apie metus ne apie įvykius, o pojūčius. Kaip po pusės metų pirmą kartą pasigamino pusryčius ir suvalgė iki galo. Kaip atėjo į parką ir tiesiog atsisėdo ant suoliuko, veidą kaitino saulė ir išsėdėjo dvidešimt minučių. Kaip per psichologės seansą nusijuokė iš savo įpročio atsiprašinėti, kad užima laiką.

Smulkmenos. Bet iš jų sulipo metai.

O balsas sako: Tai nesvarbu. Visi gyvena taip. Tai ne pergalė.

Ir Gabrielė pagalvojo: o gal jis meluoja? Ne piktybiškai. Ne iš blogo. Tiesiog kitaip nemoka. Kaip žmogus, kuris gyvenime nebuvo prie lango ir sako, kad nėra saulės. Ne iš pykčio iš nežinojimo.

Ji atsikėlė. Nuėjo į virtuvę. Įjungė stalinę lempą.

Oranžinis vokas gulėjo ant stalo. Gabrielė apvertė jį švaria puse į viršų. Paėmė rašiklį tą patį, mėlyną, kuriuo pildė darbinę dokumentaciją.

Ir pradėjo rašyti.

Sveika. Čia vėl tu. Dabar iš dvidešimt šeštų metų kovo. Tau trisdešimt aštuoni. Darbe įtampa. Gyvenime neaišku. Bet tu laikais.

Žinai, prieš metus rašiau tau laišką. Rašiau iš tamsos. Tokios, kur nematai sienų, atrodo, kad kambarys be pabaigos, be durų.

Šiandien gavau tą laišką. Ir žinai ką? Atpažinau save nuotraukoje ne iškart. Prireikė trijų sekundžių suvokti, kad ta pilka moteris aš.

Trys sekundės metai.

Šį kartą rašau jau ne iš skausmo. Rašau iš šilumos. Jei skaitai šį laišką praėjo dar vieni metai. Vėl išlaikei.

Myli save. Tu verta.

Tavo Gabrielė, dvidešimt šeštų metų kovas.

P. S. Jei pečiai vėl prie ausų nuleisk. Dabar pat. Taip ir laikyk. Šaunuolė.

Baigė. Sulankstė lapą keturgubai. Įdėjo į oranžinį voką tą patį, kurį rytą rado pašto dėžutėje. Apvertė. Užrašė savo adresą.

Tada atsivertė kompiuterį. Įėjo į Laiko kapsulės puslapį. Užsakė siuntimą 2027 m. kovui. Įkėlė laiško skeną. Ir po sekundės dvejojimo pasidarė nuotrauką. Prie virtuvės stalo, stalinės lempos šviesoje.

Šįkart veidas ekrane kitoks. Ne pilkas. Ne suglebęs. Paprastas. Truputį pavargęs, su šešėliais po akimis bet gyvas. Lūpos truputį išlinkusios ne šypsenai, bet ramybei.

Gabrielė įkėlė nuotrauką. Apmokėjo. Uždarė kompiuterį.

Pasižiūrėjo pro langą.

Naktinis Vilnius žemai švytėjo už devinto aukšto stiklų. Žibintai, automobiliai, geltoni langų kvadratai. Tyla. Kovas, du laipsniai šilumos, lengvas vėjas.

Stovėjo basomis ant šalto parketo ir jautė, kaip pečiai tie, kurie visą dieną buvo prie ausų pamažu leidžiasi žemyn. Patys. Natūraliai.

Ir balsas viduje tas pats, tylus, protingas, įprastas bandė kažką burbėti.

Bet Gabrielė jo neklausė.

Ji žiūrėjo į miestą ir galvojo apie moterį, kuri po metų gaus oranžinį voką. Ta moteris bus metais vyresnė. Gal kitas darbas, gal tas pats. Gal išsikels iš Fabijoniškių, gal liks. Gal sutiks kažką, gal ne. Tai nebesvarbu.

Svarbu, kad voke bus nuotrauka ir užrašas: Pažiūrėk į mane ir pamatysi, iš kur ėjai.

Ir moteris po metų pažiūrės. Ir pamatys.

Gabrielė nusišypsojo. Išjungė šviesą. Sugrįžo į lovą.

Už lango kovo naktis, vėsi, su šlapiu asfalto kvapu.

Bute tyla.

Ant stalo oranžinis vokas su nauju laišku viduje.

***

Rytą pabudo septintą. Be žadintuvo. Rytinė šviesa kilo iš rytų blanki, sidabrinė. Ne oranžinė, ne vakarinė kita, nauja.

Gabrielė atsikėlė. Nuėjo į virtuvę. Uždėjo arbatinį.

Vokas gulėjo ant stalo. Šalia nuotrauka. Ta pati, pernykštė. Ir laiškas.

Ji nepervertė. Nekrapštėsi į veidą nuotraukoje. Tiesiog padėjo kartu tvarkingai, lyg daiktus, kuriuos saugai.

Paskui iš spintelės virš kriauklės išėmė stiklinį rėmelį mažą, dešimt ant penkiolikos. Kadaise pirko kelionės nuotraukai, kuri taip ir nebuvo įdėta. Įstatė pernykštę. Pastatė lentynoje tarp knygų.

Pilkas veidas. Šešėliai. Išsitampęs megztinis, išklypęs kuodas.

Ne tam, kad prisimintų skausmą. Tam, kad žinotų kelią.

Arbatinukas sučirškė. Gabrielė įsipylė arbatos. Laikė puodelį abiem rankom pirštai apglėbė šiltą keramiką. Priėjo prie lango.

Ir matė savo atspindį rytinio dangaus fone. Be makiažo, naminiuose drabužiuose, su šiltu puodeliu.

Balsas tylėjo.

Ji išgėrė arbatą. Apsirengė. Pasiėmė rankinę. Išėjo.

Prie durų sustojo. Patikrino pečius.

Jie buvo žemai. Tiesiai, ramiai. Nebepakilę, nesuspausti. Paprasti jos pečiai.

Gabrielė užrakino duris ir išėjo į darbą.

O virtuvėje, ant stalo liko oranžinis vokas. Su nauju laišku. Naujom nuotraukom. Pasiruošęs keliauti.

Po metų ateis. Ir ji atidarys. Ir pažiūrės į save šiandieninę. Ir galbūt vėl neatpažins. Nes per metus pasikeičia viskas.

O gal beveik viskas.