Atvažiuok, prašau, aš ligoninėje.
Eglė nė akimirkos negaišo keisdama rūbus užsimetė striukę tiesiai ant minkšto naminio megztinio, net nežiūrėjo į veidrodį. Visas dėmesys buvo sukoncentruotas į trumpą žinutę nuo Saulės, gauną prieš pusvalandį.
Ji išsigando. Sustingo, mintys sukosi: kas nutiko? Kodėl ligoninė? Ar tai labai rimta? Bet Eglė greit suėmė save dabar svarbiausia būti šalia, o ne spėlioti. Pagriebė nuo spintelės raktus ir telefoną, ir bėgte išskubėjo pro duris, dar bandydama įmauti batus eidama.
Kelionė iki ligoninės užtruko visą amžinybę. Paprastai trumpas maršrutas atrodė beribis: šviesoforai specialiai užsidega raudonai, autobusai slenka kaip vėžliai, žmonės eina neskubėdami, lyg visi būtų prieš tave. Eglė vis žvilgčiojo į ekraną gal dar kam nors parašys Saulė? Telefonas tylėjo. Galvoje kėlėsi klausimai: kas nutiko? Kiek tai rimta? Kodėl dabar? Nei vieno atsakymo, ir dėl to nerimas augo.
Lėtai priėjus prie palatos, Eglė švelniai pravėrė duris. Jos žvilgsnis iškart užkliuvo už Saulės ji gulėjo siauroje ligoninės lovoje, žvelgė į lubas stiklinėmis akimis, kaip ieškodama ten atsakymų į savo sielos klausimus. Paprastai jos plaukai būdavo gražiai sušukuoti į švelnią kasą, o dabar susivėlę, išsitaškę ant pagalvės, atrodo, šukuota ne vieną dieną.
Eglė įsižiūrėjo Saulės veidas neįprastai išbalęs, akys tamsiais ratilais, ant skruostų dar matyti išdžiūvusių ašarų likučiai. Visa ši vaizdinė mozaika smigo Eglei į širdį atrodė, kad draugė kažkur išnyra iš pačios giliausios nevilties, tokios trapios, kad vos prisilietus gali sudužti.
Prie lovos Eglė atsisėdo ramiai, beveik be garso. Balsas savaime sumažėjo iki šnabždesio, jaučiat, kaip kartais garsas gali skaudinti?
Saule, kas nutiko?
Saulė lėtai atsisuko. Akys buvo sausos, bet jose tvyrojo tokia begalinė tuštuma ir skausmas, kad Eglė pajuto kaip viskas viduje susitraukia. Draugė šią akimirką atrodė tokia trapi…
Jis išėjo, vos girdimai sušnabždėjo Saulė ir pirštai suspaudė paklodę. Sąnariai pabalo, ji lyg laikytųsi už šiaudo savame pasaulio griūtyje. Paprastai susirinko daiktus ir tarė, kad daugiau nebegali.
Kas? Paulius? Eglė kone pašoko, stipriai suspaudė Saulės ranką, vos nesąmoningai bandydama ją ištraukti iš tos tamsos.
Saulė pritariamai linktelėjo. Ir tik tuomet viena vienintelė ašara išsprūdo pro netvirtą įsave susikaupimą, lėtai išsirito skruostu. Ji jos nenusišluostė lyg būtų jau pervargusi net tokiems veiksmams.
Eglės gerklėje įstrigo gumulas. Ji desperatiškai ieškojo žodžių, kurie bent kiek palengvintų Saulės širdį, bet mintyse buvo tik tuštuma. Sunku patikėti, kad žmogus, taip aistringai svajojęs turėti vaikų, gali pasielgti taip…
Palatoje stojo tyla, net laikrodžio tiksėjimas tapo girdimas. Saulės pečiai vis smarkiau drebėjo, o pirštai buvo įsikabinę į paklodę kaip paskutinį saugaus kranto ženklą. Ji lėtai pridengė veidą rankomis, bėgdama nuo pasaulio, ir Eglė dar stipriau suskaudo širdį.
Praėjo kelios minutės, o gal daugiau, nes tokiomis akimirkomis laikas teka kitaip. Pamažu Saulė aprimo, kvėpavimas susitvarkė. Nusivalė ašaras, žvilgtelėjo į Eglę dar skauda, bet akyse jau kažkoks tvirtumas, lyg viduje priimtas sprendimas.
O dėl ko? tyliai paklausė Eglė, lyg bijotų vėl atverti žaizdą, bet norėjo suprasti kad padėtų. Juk turėjo kažką paaiškinti?
Saulė vos krūptelėjo. Už šypsenos nebuvo linksmybės tik kartėlis.
Dėl vaikų, balsas drebėjo. Sako, pavargo nuo bemiegių naktų, nuo nuolatinio triukšmo, nuo rūpesčio kitais… Įsivaizduoji, Egle? Jis pats norėjo, kad viską bandytume. Sakė: Mes susitvarkysim, čia mūsų laimė reikia kovoti.
Trumpam sustojo, lyg iš naujo išgyvendama pažadus, kuriuos dabar paversta tiesiog pajuoka.
Buvom pas gydytojus, tyrėmės, procedūros… Kiek visko patyriau! Kiek kančios, kiek ašarų…
Ji vos nepalūžo, bet staigiai susigriebė, atsiduso ir pasakė:
Galvojau jei visą tai praėjom kartu, būsim kartu visada. Nesvarbu, kas nutiks. Bet, matyt, klydau.
Saulė tyliai pažvelgė pro langą, kur ilgėjo šešėliai ir naktis sėlino į Vilniaus kiemą.
Dvylika metų. Aštuoni bandymai. Ir viskas taip paprastai?
***********************
Jų istorija skambėjo kaip romantiškas filmas šviesiai ir lengvai, tarsi nuo pirmo žvilgsnio viskas klostytųsi savaime. Saulė ir Paulius susipažino per draugų vakarėlį. Tuomet bute tvyro triukšmas: muzika, šurmulys, kažkas garsiai juokėsi. Paulius stovėjo prie lango su stikline sulčių, stebėjo šėlsmą, kol į kambarį įskrido Saulė, kažką energingai pasakojo draugei, mojuodama rankomis, ir kai pamatė, kad į ją žiūri garsiai nusijuokė. Tą akimirką Paulius pastebėjo jos strazdanas ant nosies ir tą šiltą žvilgsnį, kai ji šypsosi.
Paulius priėjo susipažinti. Pokalbis užsimezgė lengvai lyg būtų seniai pažįstami. Aptarė viską: mėgstamus filmus, keliones, smulkmenas kasdienybėje. Laikas pralėkė, ir kai vakarėlis baigėsi, Paulius pajuto, kad nenori išeiti. Pasiūlė pasivaikščioti taip sutiko aušrą ties Gedimino prospektu, kalbėdamiesi apie svajones.
Po trijų mėnesių jau gyveno kartu. Butas prikimštas abiejų daiktų: jo knygos, jos kosmetika, dvi batų poros prie durų. Viskas susidėliojo natūraliai, savaime. Po pusės metų susituokė. Vestuvės buvo nedidelės, tik artimiausi draugai ir šeima, o laimės tiek, kad sunku net apsakyti.
Per pirmąsias vestuvių metines jie sėdėjo balkone, gėrė arbatą su medaus tortu ir prisiminė viską nuo pradžių. Tada Paulius rimtai pažiūrėjo Saulei į akis, paėmė ranką ir tarė:
Labai noriu vaikų. Daug vaikų. Net visą futbolo komandą.
Saulė nusijuokė, apsikabino jį ir priglaudė skruostą prie peties.
Bus, pažadėjo. Turėsim didelę, gyvą šeimą.
Atrodė, kad viskas taip paprasta meilė, buitis, vaikai. Jie tikėjo čia tik laiko klausimas.
Pirmus porą metų neskubėjo. Abu augino karjeras Saulė kūrė dizainą studijoje, Paulius kilo laiptais IT srityje. Daug keliavo: vasarą į Nidą, žiemą į Druskininkus, savaitgaliais į Kauną ar Klaipėdą. Mėgavosi vienas kitu, kūrė savo pasaulį.
O tada nusprendė užteks atidėlioti, metas pradėti šeimą.
Ir tuomet prasidėjo sunkumai. Iš pradžių viskas lyg ir paprasta gydytojas ramino:
Nepergyvenkit, normalu, kad poroms tai ne visuomet iškart pavyksta. Bandykit.
Tad bandė. Metai iš metų. Nieko. Gydytojai skiria tyrimus, apžiūras, nauji kraujo tyrimai, nauji paskyrimai.
Galbūt reikės gydymo, pasakė daktaras.
Saulė stengėsi neprarasti optimizmo, domėjosi, sveikai gyveno. Paulius ją palaikė ėjo į konsultacijas kartu, laikėsi visų rekomendacijų, drąsino.
Bet likimas buvo kitoks. Pirmoji nesėkmė šeštą savaitę. Saulė vos spėjo apsidžiaugti nėštumu, o jau po kelių dienų teko gultis į ligoninę. Prisimena viską: šaltą echoskopo aparatą, gydytojo bejausmį balsą ir Pauliaus stipriai suspaustą ranką, kad net likdavo nagų žymės.
Po metų viskas kartojosi. Vėl ankstyva netektis, tik dabar dar pridėjo kartėlį kodėl mums taip nesiseka?
Jiedu nepasidavė. Nauji tyrimai, gydymo būdai, viltis, kad galbūt… Kiekvieną mėnesį Saulė laukdavo testo rezultato, o išvydus neigiamą tyliai padėdavo dėžutę į lentyną. Paulius matydavo dukros širdgėlą, bet nežinojo, kaip padėti buvo tiesiog šalia: laikė už rankos, virė arbatą, klausėsi ar tylėjo, kai reikia.
Laikas bėgo, atsakymų ne. Bet jie nesitraukė, tikėjo anksčiau ar vėliau pavyks.
Diagnozė nevaisingumas nuskambėjo ramiai, bet Saulei ir Pauliui atrodė kaip perkūnas sėdėjo, linkčiojo gydytojui, bandė klausti, bet viduje viskas sugriuvo. Saulė tiesiog mindžiukavo Pauliaus delną, o jis tik stipriau suspaudė. Abu tylomis žvelgė vienas kitam į akis: Kas toliau?
Bet nepasidavė. Po daug diskusijų ryžosi IVF. Pirma, antra, trečia procedūra kiekvienąkart laukimas, viltis, džiaugsmo kibirkštis žvelgiant į testą, vizitai į kliniką ir vis tas pats liūdesys.
Vėl viena nesėkmė. Saulė iš išorės laikėsi, bet Paulius matė, kaip ji keičiasi: mažiau šypsosi, dažniau stebi pro langą žaidžiančius vaikus, vakarais užsikariusi ant sofos nutyla. Bandė ją padrąsinti, juokavo, apkabino, sakė, kad susitvarkys, bet jautė jėgos senka.
Vėl IVF… Vėl laukimas. Vėl ašarų ir nuovargio ratas. Saulė vedė dienoraštį, fiksavo savijautą, Paulius lydėdavo visur, laikydavo ranką, nešdavo arbatą. Stengėsi gyventi: darbas, draugai, trumpos išvykos. Bet mintys grįždavo prie to paties.
Vieną vakarą Saulė užsidarė vonioje. Paulius pabeldė, pravėrė duris ji, sėdėdama ant vonios krašto, žiūrėjo į nėštumo testą, lyg į niekur.
Nebegaliu, tarė ramiu balsu, net nenusisukdama. Pavargau. Fiziškai, emociškai. Pavargau.
Jis atsisėdo šalia, apglėbė pečius. Nei sakė didingų frazių, nei žadėjo stebuklų. Tiesiog glaudė, jausdamas jos pečius virpant.
Mes jau beveik ten, po akimirkos sušnabždėjo. Dar viena paskutinė. Prašau.
Saulė užsimerkė, giliai įkvėpė. Žinojo, kad bus sunku. Bet matė Paulius tikisi. Ir ji sutiko. Nes mylėjo. Nes tikėjo, kad jų laimė už kito kampo.
Aštuntam bandyme analizės, griežtas tvarkaraštis. Saulė nesvajojo, nedrįso tikėtis. Darė, kaip liepta, ir stengėsi negalvoti.
Procedūra, laukimas. Testai. Ir stebuklas teigiamas rezultatas.
Per echoskopiją laikė Pauliaus ranką taip stipriai, kad jis vos nepamirkčiojo nuo skausmo, bet nepaleido. Gydytojas parodė į monitorių ir nusišypsojo:
Žiūrėkit du širdelės.
Saulė negalėjo patikėti. Įsižiūrėjo į ekraną, matė du mažus plakančius taškelius ir negalėjo sulaikyti laimės.
Stebuklas, sušnabždėjo. Tikras stebuklas.
Pauliaus akys pilnos ašarų verkė taip pat nuoširdžiai, kaip jų vestuvių dieną, kai žadėjo būti kartu ir varge, ir džiaugsme. Tai buvo išlauktas, iškentėtas jų stebuklas…
O paskui…
Viskas pasikeitė paprastą vakarą. Nieko ypatingo vaikai pavakariavo, pažaidė, paskui išprausti, įvilkti į pižamas. Saulė kaip tik migdė mažylius vieną guldė į lovelę, kitą laikė ant rankų, tyliai niūniavo lopšinę. Name tvyrojo pieno ir vaikų kremo kvapas, o kampe švietė žvaigždėtas nakties projektorius.
Paulius grįžo vėlai. Nustebino, bet nebuvo naujiena pastaruoju metu dažniau užsilikdavo darbe. Saulė išgirdo, kaip jis nusiauna batus, nueina į vonią nusiplauti rankų. Tada tyla. Saulė tikėjosi, kad kaip visada užsuks į vaikų kambarį, pabučiuos vaikus, paklaus, kaip praėjo diena. Bet jis tik stovėjo duryse.
Ji pajuto jo žvilgsnį, atsisuko. Paulius atrodė išsekęs dar labiau nei įprastai. Tamsūs ratilai po akimis, pečiai nuleisti, rankos bejėgiškai tabaluoja.
Saulė nusišypsojo jam, norėjo kažką pasakyti, bet jis prabilo pirmas tyliai, vos girdimai:
Aš išeinu.
Saulė sustingo. Sūnus, kurį laikė ant rankų, pajudėjo, bet ji net jo nepasupo laikas sustojo.
Ką? paklausė ji, tikėdamasi, kad neišgirdo teisingai. Balsas pavirto nesavaip aukštu.
Pavargau, pakartojo jis ir nepajudėjo. Nuo bemiegių naktų, nuo nuolatinių verksmų, nuo to, kad nebeturiu laiko sau. Nebegaliu.
Saulė lėtai paguldė sūnų ir visiškai atsisuko į vyrą. Galvoje netilpo Jūs juk taip laukėt vaikų! Jie juk buvo jūsų išsvajota laimė!
Juk kartu viską praėjom, jos balsas sudrebėjo. Pats sakei, kad nepasiduosi… Prisimeni, kaip džiaugiamės, kai sužinojom, kad bus dvyniai? Kaip rinkom vardus?
Paulius nuleido akis, nebepajėgdamas išlaikyti žmonos žvilgsnio.
Maniau, kad susitvarkysiu. Tikrai maniau. Bet per sunku… Nebeįmanoma.
Saulė priėjo žingsnį arčiau, tarsi norėdama pamatyti ar yra viltis, kad jis persigalvos.
Tiesiog palieki mus? ištarė ji tyliai, beveik be gyvybės. Mane ir juos?
Paulius giliai atsiduso, perbraukė ranka per veidą, lyg bandytų susivokti:
Man reikia laiko, pasakė, nusukdamas žvilgsnį. Nežinau, ar galėsiu sugrįžti.
Tai pasakė ramiai, be pykčio, be rėkimo. Iš to tik baisiau. Saulė stovėjo kamarėje, viduje viskas tapo ledu. Ji norėjo surikti kaip tu gali mus taip palikti?!, bet žodžiai įstrigo. Liko tik žiūrėti, bandyti suprasti, kada viskas subyrėjo.
O už jos nugaros du mažučiai žmonės ramiai miegojo, nieko nenujausdami.
Jis išėjo. Durys tyliai suskambėjo, o bute pasidarė taip tylu lyg visas Vilnius būtų nutylėjęs. Saulė stovėjo viduryje kambario, negalėdama patikėti tuo, kas įvyko. Lėtai priėjo prie lango, užklojo užuolaidas, grįžo prie vaikų lovelių. Vaikai miegojo tiek ramiai, rankytės judėjo sapnuose. Saulė palietė delniukus šilti, minkšti. Įsitikinusi, kad jie miega, ji žengė toliau.
Namai buvo tvarkingi ir jaukūs viskas savo vietoje, kaip ir mėgo. Ant stalo tuščia arbatos puodelis, ant sofos atverstas žurnalas mamoms. Atrodė lyg nieko neįvyko. Bet dabar tai buvo visai kiti namai be Pauliaus.
Saulė nugriuvo ant grindų, šalia vaikų lovelių. Kojos pasidarė švininės, tarsi būtų ėjusi dešimtis kilometrų. Priglaudė dukrą tą, kuri arčiau ir pajuto šilumą. Šis prisilietimas paprastai ramindavo, o dabar tik drebėjo viduje.
Pirmą kartą per tiek metų ji pasijuto tikrai viena. Anksčiau, kad ir kaip būtų sunku kai vaikai nemiega, kai nespėji paruošti vakarienės ar pamiršti paskambinti mamai ji žinojo: Paulius šalia. Gal nepasakys gražių žodžių, bet atneš puodelį arbatos ar pagaus ant rankų verkiančią mažylę. O dabar nieko.
Vienišumą nutraukė tik tolygus kūdikių alsavimas. Mažyliai miegojo, dar nežinodami, kad jų pasaulis perskilo. Saulė stebėjo juos ir bandė suvokti: kas toliau? Kaip gyventi?
Ašaros atėjo tyliai. Iš pradžių viena, paskui kita, tada tiesiog byrėjo upeliu be raudų, tyliai, sklandė skruostais ir lašėjo ant dukros pižamytės. Saulė nesistengė jų sulaikyti. Tiesiog sėdėjo ir verkė pirmą kartą per daugelį metų leisdama sau būti silpnai.
Už lango temo. Vakaro šešėliai virto naktimi, o Saulė vis dar sėdėjo, bijodama pajudėti, kad nesudrumstų tos trapios ramybės, kurioje dabar buvo ji ir jos vaikai
**********************************
Saulė sėdėjo palatos lange, apkabinus kelius. Už stiklo ramiai krito snaigės ant šlapio Vilniaus grindinio. Ji žiūrėjo, tačiau akyse vėl prabėgo visų tų metų kova, viltis, mažos laimės ir dideli nusivylimai. Galvoje aidėjo paskutiniai Pauliaus žodžiai, kurie vis dar skaudino taip pat stipriai.
Aš nesuprantu… tyliai tęsė ji, akimis vis liepusi pro langą. Kaip taip galima tiesiog imti ir atsisakyti? Po tiek visko, ką patyrėm kartu…
Balsas drebėjo, tačiau ašarų nebebuvo lyg jos jau būtų išsemtos. Liko tik klausimai be atsakymų.
Eglė tyliai atsikėlė, apkabino draugę, priglaudė prie savęs. Be žodžių. Ji pažinojo Paulių kaip rūpestingą vyrą ir tėtį, o dabar viskas subyrėjo… Paprasčiausiai paliko žmoną ir vaikus.
Saulė priglaudė kaktą prie Eglės peties.
Nežinau, kaip reikės viską tvarkyti, iškvėpė. Bet privalėsiu. Dėl jų.
Mergina tame sakinyje neparodė jokių didvyriškų užmojų tik ramų, užsispyrusį ryžtą. Suprato: laukia bemiegės naktys, tūkstančiai naujų rūpesčių, nuovargis Bet ten, lovelėse, guli du maži žmonės, kuriems ji pasaulyje svarbiausia.
Eglė dar stipriau suspaudė jos ranką. Žodžių nereikėjo viena žinojo, kad draugės tikrai nepaliks.
****************************
Po kelių dienų, į Saules palatą be pasibeldimo įžengė Pauliaus mama. Rankose laikė maišelį su mandarinais ir kriaušėmis tipiškas mamos rūpestingumo gestas, kuris dabar skambėjo beveik kaip sarkazmas jos akmeniniame veide. Ji apsidairė, o tada žvilgsnį nukreipė tiesiai į Saulę.
Na ką, pradėjo lėtai, matau, įsikūrei čia.
Tonacijoje nebuvo piktumo, bet skambėjo šalčiu, lyg bendrautų ne su marčia, o su svetimu žmogumi. Saulė tylėjo, laukdama, kas bus toliau.
Pauliaus mama padėjo maišelį ant staliuko, bet neatsisėdo. Stovėjo sudėjusi rankas ant krūtinės, ir žvelgė į Saulę vertinančiu žvilgsniu.
Tu juk supranti: tai buvo neišvengiama, pratęsė. Pauliui visada reikėjo erdvės, privatumo. O čia du vaikai, triukšmas, nuolatinis nemiga… Nepatempė.
Saulė giliai atsiduso. Norėjo priminti, kad Paulius pats norėjo vaikų, džiaugėsi kiekviena gera žinia, rinko vardus… Bet nutilo. Žodžiai beverčiai ši moteris jau viską nusprendusi.
Atsistojusi, Saulė pasirėmė alkūne dar jautė silpnumą, net toks judesys reikalavo pastangų. Bet įtampos prispausta susiėmė. Krūtinėje augo šaltis, sunkus kaip švinas. Žiūrėjo tiesiai į Pauliaus mamą, laukdama kažko, kas tarsi turėjo sudėlioti viską į savo vietas.
Suprask… moteris vis stovėjo, Paulius nebenori auginti vaikų. Bet jis pasiruošęs padėti finansiškai.
Saulės pirštai suspaudė paklodę. Mintys maišėsi.
Ką tai reiškia? paklausė, susitvarkiusi balsą.
Pauliaus mama akimirkai pažvelgė pro langą.
Paliks pusę buto kaip alimentus, ilgai. Negrįš, bet nesinorėtų, kad jums kiltų bėdų.
Kambaryje sklandė sunki tyla. Už durų sesutės šnabždesys, už lango pravažiavo automobilis. Bet Eglei viskas atrodė tarsi už stiklo. Liko tik monotoniškas moters balsas ir mintys, plakančios galvoje.
Ji taip smarkiai suspaudė paklodę, kad net pirštų sąnariai pabalo.
Tai nori išsipirkti? pasakė, balsu, kupinu kartėlio, ne pykčio.
Pauliaus mama šiek tiek pakėlė smakrą:
Nelipk ant ašmenų! Paulius padeda kiek gali. Jis atsakingas. Tik… Ne pasiruošęs būti tikru tėvu. Taip atsitinka. Čia gyvenimas priprask.
O ar aš pasiruošus? tyliai žiūrėjo sau prieš akis. Po dvylikos metų kovos?
Šie žodžiai liko kažkur ore sunkūs kaip prisiminimai apie gydytojų kabinetus, tyrimus, begalines naktis prie lovelės.
Čia jau tavo pasirinkimas, atkirto kietu tonu. Tik perspėju: geriau jam neskambinėti, nesipriešinti skyryboms. Kitaip…
Ji nutilo, bet tą pauzę užpildė aiški grėsmė. Saulė sukaupė jėgas pažvelgti į akis:
O kas tada?
Moteris šaltai atstatė smakrą:
Gali netekti ir pagalbos, ir… trumpai nutilo, net vaikų. Paulius turi puikius advokatus. Jam nereikia problemų. Bet jei eisi į konfliktą…
Paskutiniai žodžiai nuskambėjo kaip kirvis. Saulė sustingo dabar dar ir grasina.
Aš tik perduodu jo poziciją, sušvelnino toną motina, bet akyse nė lašo gailesčio. Įdėjo maišelį su vaisiais ant stalo, kažką pataisė tarsi tai svarbu. Pagalvok. Tai geriausia, ką jis gali pasiūlyt.
Tiek pasakiusi, apsisuko, ramiai užvėrė duris ir išėjo.
Liko tik Saulė su savo mintimis. Kvepėjo brangiais kvepalais, bet pamažu kvapas virto šalčio pojūčiu.
Saulė ilgai žiūrėjo pro langą dangus iš melsvo virto į violetinį, temsta. Šešėliai slinko per kalvą, o šiame tylos fone Saulė aiškiai pajuto: jos gyvenimas pasidalino į prieš ir po.
Ji ilgai tiesiog sėdėjo, galva pilna minčių ir prisiminimų. Galiausiai išsiėmė telefoną ir surinko Eglės numerį. Pirštai virpėjo, bet judesiai užtikrinti bijojo sustoti, kol dar laiko rankose savitvardą.
Egle, pasakė ramiai, atvažiuok. Man reikia žmogaus šalia.
Eglė atvyko greitai turbūt metė viską vietoj. Įėjusi, rado Saulę tiesiog ant lovos krašto. Tiesi nugara, išdidžiai iškelta galva, akys sausos. Nebandė apsimetinėti stipresne, nei jaučiasi tiesiog buvo tokia, kokia reikėjo būti, kad laikytųsi.
Eglė tyliai prisėdo, prisilietė prie rankos. Saulė trumpam pažvelgė į draugę ir be jokių ašarų, jau visiškai ramiai, pasakė:
Žinai ką? Niekam neleisiu manęs gąsdinti. Per daug viską praėjau, kad dabar bėgčiau. Taip, gali likti butas. Taip, gali mokėt pinigus. Bet vaikų neatims. Aš susitvarkysiu. Būsiu stipri. Dėl jų.
Tai buvo ne pyktis, ne iššūkis šaltas, tvirtas ryžtas. Dabar ji jau nebeieškojo motyvų nei Pauliaus, nei jo mamos elgesiui, nebesikankino klausimais kodėl. Visa tai praeityje, gyvenime prieš.
Eglė nekalbėjo apie didingus dalykus. Tiesiog suspaudė ranką stipriau ir pasakė:
Aišku, kad susitvarkysi. Ir aš būsiu šalia. Kartu.
Saulė į ją pažiūrėjo. Akys sausos, bet jose tikras tvirtumas. Žinojo: bus daug vargo naktų be miego, nuovargio, reikės viską spręsti vienai. Bet už visko du jos laukia. Jie jos viltis, jos tikslas, jos laimė.
Dabar ji žinojo niekas neatims iš jos šios laimės. Nesvarbu, kokios negandos laukia ji pasiruošus. Ji mama. Ir tai reiškia, kad stipresnės nerasit.
