Tarakonai – nenumaldomi Lietuvos namų įsibrovėliai ir kaip su jais efektyviai kovoti

Tarakonai

Tarakonai Indrės galvoje šokčiojo šaunų kanką. Tokį linksmą, su ugnele.

Mojuoja savo ūsais ir smagiai trypčioja, kaip kokie jaunimo šokėjai, o muzika Indrės galvoje vis garsesnė ir linksmesnė.

Šiaip tie jos tarakonai buvo ramūs. Kuklūs, kilmingi, saviti. Šito paskutinio jiems iš tiesų nestigo, nes Indrė su jų genetika užsiiminėjo rūpestingai. Mat pati nuo vaikystės jautė, kad to unikalumo truputį pritrūksta.

Senolė vis sakydavo: jei žmogus galvoje turi tarakonų jau neeilinis tipas. Su žiežirba, kaip sakant! Tokiems ir pačiam gyvenime smagiau, ir aplinkiniams nenuobodu. Žinai, juk kasdienybėje pas mus per mažai to smagaus pajudėjimo.

Apie tą pajudėjimą ne Indrė sugalvojo. Tai jos promočiutė buvo tokia moderni, netėviška, visokie žodeliai naujamadiški viską gaudė! Aštuoniasdešimt ir dar gabaliukas, o gyvybingesnės moters nerasi!

Tiesą sakant, Indrei ji buvo ne tiesiog močiutė, o promočiutė. Bet koks čia skirtumas? Juk, kai močiutės neliko, promočiutė tapo pačia brangiausia visomis prasmėmis. Kam tie pro, kai ji labiau nei giminė.

Indrė promočiutę mylėjo labiau už viską. O kaip kitaip? Artimesnio žmogaus tiesiog nebuvo. Mama neskaitant!

Indrės mama buvo Na, nebūna tokių! Ir protinga, ir graži, ir, kad tau, direktorė! Ne bet ko, o visos gimnazijos. Bet, gerai, kad ne tos, kurioje Indrė mokėsi čia jau promočiutės nuopelnas, kad mama nesiuntė dukros į savoją.

Kam vaikui gadini gyvenimą tavo rūpesčiais? vis kartodavo promočiutė.

Kaip suprasti?

Nu, žodžiu! Ten ji bus tiesiog vaikas, o pas tave direktorės dukra. Negadink mergaičiukei gyvenimo! Reputaciją reikia saugoti. Prarasti lengva, o susigrąžinti oi, sunku. Žodžiu, tu jau suaugusi, suprask pati.

Promočiutė visada su mama kalbėjo atvirai, neslėpė jokių tiesų, nes tikėjo, kad taip teisinga. Kaip viskas buvo iš tikrųjų, Indrė pati sunkiai galėjo paaiškinti, bet matė rezultatą. Promočiutė mamą auklėjo nuo penkerių, kai mama neteko mamos promočiutės dukters. Apie tai, kas įvyko, Indrė sužinojo ne iškart. Nei promočiutė, nei mama apie tą nelaimę nenorėjo kalbėti.

Atsitiktinumas, Indrut, kvailas atsitiktinumas. Nuo stogo čiuožianti varveklė Kažkieno aplaidumas, nevalyta laiku stogo danga ir netekome žmogaus. Tik viena gyvybė, dar gerai. Mama tavo šalia ėjo jei ne patemptų už rankos, ir aš likčiau viena.

O taip gali nutikti bet kam?

Nori, meluočiau?

Ne!

Bet kam, Indryte. Tau, man, Prezidentui. Toks jau tas gyvenimas. Bet bijoti neverta tik toliau gyventi reikia.

O kam tada?

Kad gyventum! Kiekvieną minutę taip, lyg ji paskutinė! Atiduok pasauliui ką nors unikalaus, nieko neprašydama mainais. Tad gyveni ir stengiesi bent šiek tiek pasaulį padaryti geresnį, saulėtesnį. Juk tamsos be mūsų yra sočiai.

Močiute, gražiai pasakyti lengva, o padaryti jau sunkiau. Žinau.

Ooo, gerai, kad supratai! Reiškias, tavo tarakonai ne veltui užaugo.

Ką užaugo?! Močiute, fuuu! Prie ko čia tarakonai?

Indrė šlykštėjosi visokiems vabalams, išskyrus galbūt drugelius ar bites šie bent jau mieli. O tie rudi ilgaūsiai tikrai kėlė pasišlykštėjimą.

Oi, močiute, tarakonas!

Neliesk jo! Gal jis turi vaikų! promočiutė vikriai trinkteldavo šlepetę ir apsidairydavo. Daugiau nematei?

Ne! O sakai, vaikai jo?

Aha, ir man įdomu, kur jie!

Po to sekdavo generalinis valymas, ir Indrė suprasdavo, kad vargšo tarakono vaikams taip pat nieko gero nežadama.

Vėliau, jau ūgtelėjus, Indrė suprato promočiutė jos gailėdavosi, žinojo, jog Indrė rėkti moka garsiai, bet veiksmų bijo. Kol susipras ką daryti tarakonas jau ir anūkais džiaugtųsi.

Apie šią Indrės savybę žinojo visi ir promočiutė, ir gimnastikos treneriai.

Jūsų mergaitei reikia kažko kito. Lanksti, duomenų yra, bet sprendimus priima per lėtai. O tai sporte gali būti pavojinga. Pagalvokite, prašau!

Pagalvosiu, tarė promočiutė ir atvedė Indrę į šachmatų būrelį.

Būrelis buvo idealus. Niekas Indrės neskubino. Galėdavo galvoti kiek nori ir dar pagirdavo už ištvermę. Kam ne rojus? Aišku, liko ten ilgam.

Promočiutė didžiavosi Indrės pasiekimais. Naują taurę iš varžybų nešė taip, kad visas kiemas matytų.

Indrute, tu žvaigždė!

Močiut, gąsdini…

Kuo gi?

Ogi girdėjau, kaip sakai mamai, kad žvaigždėms laimės nebūna. Tai aš nenoriu žvaigžde! Ne, ne, ne! Nenoriu tokios laimės!

Tu viską per daug tiesiogiai supratai!

Tai paaiškink! Aš juk dar vaikas!

Močiutė visada viską paaiškindavo. Į bet kokį Indrės klausimą atsakydavo iš širdies ir be užuolankų. Tik ne visada mamai tie atsakymai patikdavo.

Močiute, ką tu jai vėl liepi šiandien klausė, ką reiškia padaryt vaiką už vyro! Kam tokia informacija trylikametei?!

Kodėl ne? Vaikai dabar anksti viską sužino. Tu pati išklausk, kas vyksta jų klasėje. Tokie romanai ir aistros jaučiuosi tarsi pirmakursė varlytė, nors tris kartus ištekėjusi. O pasirodo, apie gyvenimą nieko nežinau!

Indrė tokių dalykų nesako

Bet ir neklausi. Priprasčiau jau žinoti mes gi Navickai tokie: ramūs išoriškai, bet galvoje tokie tarakonai šoka, kad neduokdie! Pasikalbėk su vaiku. Ir nesijaudink, nieko netinkamo jai nesakiau. Tiesiog frazė prasprūdo. Protinga mergaitė, gera atmintis.

Močiute, ką man su jos protu daryti? Per daug keistus klausimus uždavinėja…

Kaip aš su tavim kalbėjau, prisimeni?

Tu nieko neslėpei! Visada tiesiai šviesiai. Bet kodėl?

Nes nuo gyvenimo gauti per galvą skaudžiau. Geriau dabar išaiškinu viską, nei kad vėliau ji daužys galvą į tas pačias klaidas. Girdi? Tave, sakytum, gerai paruošiau, o vis tiek gimė Indrė devyniolikos ir be vyro. Kur čia gėris?

Močiute!

Nekišk man čia! Supratau viską. Ir apie meilę, ir apie tai, kad tėvą mažai pažinojai, ir apie visa kitą Šventųjų nėra, o man atiteko pati šauniausia anūkė, ko gero. Tik liūdina, kad tu viena. Jauna, graži, išsilavinusi, o asmeninio gyvenimo šnipštas. Blogai, Elzute!

Močiute, nesiimk vėl…

Nesibark! Jei sau leisi mylėti ir gyventi, viskas bus gerai. Viena klaida dar ne priežastis kryžiaus dėtis.

Indrė ne klaida!

Žinau. Bet prisimink, kaip meilei pasidavei. O kai pabėgai savaitę tave ieškojau per visą Vilnių.

Prisimenu Bet rasi buvai tokia gerutė, atnešei savo kopūstų pyragą ir nė žodelio nepasakei blogo. Nei apie mano isterijas, nei pykčius.

Žinau! Tik netrukdyk man auklėti mūsų vaiką!

Netrukdysiu…

Indrės mama antrą kartą laimę vis tik surado. Indrei buvo vos šešiolika. Kiek daugiau nei metus Elzė draugavo su savo išrinktuoju, bijodama papasakoti namiškiams, kad rado žmogų, su kuriuo tikisi ne tik savaitgalių susitikimų.

Išdavė ją pati Indrė netyčia pamačiusi mamą kavinėje su nepažįstamuoju. Draugės nė nesuprato, kodėl Indrė kaip vėjas išlėkė. Mama jos nepastebėjo, bet Indrė atkreipė dėmesį: mama tokia laiminga, šypsosi taip, kaip anksčiau matyti neteko net atrodo, pajaunėjo.

Tada pirmą kartą Indrė suprato o mama dar jauna, kodėl gi gi ne?

Iš pradžių labai skaudėjo, bet grįždama namo Indrė susivokė.

Močiute, tu žinojai?

Kad mamai kas nors atsirado? Spėjau.

Nenoriu jai trukdyti

Tai ir netrukdyk! Kur problema?

O jei jis ją įskaudins?

Promočiutė kaip tik virtuvėje lipdė koldūnus, kai Indrė parskubėjo išsigandus ir surūkus. Paskutinę koldūną padėjo šonan, rankomis apkabino anūkę.

O kas leis? Mūsų Elzė ne viena. Yra kas apgintų.

Indrė nesiginčijo. Puikiai žinojo promočiutė ne šiaip senolė, o buvusi tyrėja, ne bet kokia dvi serijinius pasodino! Išmanė tiek tarakonus, tiek žmones. Indrė nejautė galvą skaudančios raukšlelės ant promočiutės kaktos tos, kuri išduodavo, kad kas nors ne taip. Reiškia, su naujuoju mamos pasirinkimu viskas gerai. Tik kaip išleisti tokią mamą pas kitą… Sunku… Indrei buvo neįprasta dalintis savo brangiausiu žmogumi.

Bet juk teko. Rimgaudas, mamos išrinktasis, apsilankė pas juos netrukus po to įvykio. Ir ne šiaip, o tuoktis prašyti. Ir Indrė turėjo sutikti mamos glėbyje buvo tiek laimės, kiek seniai nesimatė, o Rimgaudo veide nuoširdumas, o ne afera. Nuo mamos kaktos dingo įprasta raukšlė, o tokia mama Indrei patiko.

Pavydas truko ilgai Indrė stengėsi nesirodyti, bet ne visada pasisekdavo. Ypač kai atsirado mažylis brolis Kristupas. Mama tiesiog švytėjo, o Indrė išpyškino promočiutei viską, kas kaupėsi širdyje.

Blogai tave auklėjom, vaikeli! Reikėjo ir parieti! promočiutė pyko.

Močiute, kas tau?

Tikėjau, kad tu ne egoistė. Kai pas mamą atsisakei persikelti, galvojau, kad nenori trukdyti; jaunavedžiai ir panašiai. Įvertinau! Manydavau, jau suaugusi, supranti gyvenimą. Bet klydau. Nuvylei mane, Indrele… Senu darauosi…

Močiute, apie ką tu? Juk nesipriešinau! Tik

Pikta? Kad dabar dėmesį mama skirs ne tau, o tam mažyliui? Suprask, jau esi ne viena. Nei aš, nei mama amžinos nebūsim. Gyvenime visko nutinka Bet dabar ramu: turi brolį, esi ne viena.

Bandžiau taip mąstyti! Bet vis tiek sunku.

Tu normali esi! Tiesiog pripratai, kad mama tavo visa. O dabar teks dalintis. Tai ne blogis! Nori dėmesio būk su mama šalia, padėk, eik užsukti po paskaitų, paglostysi vaiką ir gausi visą porciją meilės. Atiduoti reikia meilė tik tada grįžta. Juk netiki, kad mama tavęs nemyli?

Ne, tikiu.

Tai susitvarkyk su tais savo tarakonais! Po metų kitų pati ištekėsi! Augt metas, Indrele.

Šitas atrodė visai ne į temą. Indrė veiklų turėjo reikia stoti, reikia mokytis… O dar Domantas iš paralelinės! Ai, ai nei vaikinas, nei priešas, bet buvę kontrai iki skausmo.

Pirmą kartą susidūrė prie rugsėjo 1-osios linijos. Indrė šventiškai skubėjo į pavaduotojos kabinetą atsiimti scenarijaus renginiui ir, staiga susvirduliavusi laiptais, krito, pasitempė koją, o už nugaros išgirdo:

Atsargiau reiktų! žemo balso akinukas paduoda jos rankinę, ištiesia ranką.

Oi, tikrai? Padėtum geriau!

Tai juk padedu. Nesi logiška.

Turbūt nuo to Indrė ir šėlsta iš pasipiktinimo.

Ne, jūs įsivaizduokit! Ji čia guli, vos nenusilaužus koja, o jis aiškina reikėjo atsargiau!

Ji pati sunkiai atsikėlė, paėmė rankinę ir beveik pasitraukdama nušlubavo į kabinetą pas rūpestingąją pavaduotoją.

Indrele, kas atsitiko?!

Nieko baisaus. Reikia atidžiau žiūrėt!

Į medikų punktą tau būtina!

Po to nueisiu, nesijaudinkit.

Domantas, eidamas iš paskos, paliko rankinę, dar klausia:

Nu, padėti atnešti?

Kur dar mane neši?!

Į medicinos kabinetą. Gal patempimas.

Eik… Kur pats nori! Susitvarkysiu pati! nepažįstamai pyko Indrė, nors savo elgesį suprasti sunku.

Domantas tik gūžtelėjo pečiais ir išėjo.

Po to, kai sužinojo, jog ir Domantas gydytoju būti siekia, Indrė užsirašė. Nebuvo tai jos svajonė, bet vaikų gydymas atrodė labai svarbus reikalas. Ji niekad nesirinko lengvo kelio kuo sudėtingesni galvosūkiai, tuo įdomiau.

Brolis Kristupas buvo viena didžiausių mįslių. Mažius triukšmingas, mylimas, bet ilgainiui Indrė suprato sunku pripažinti, kad myli jį be išlygų. Niekas negelbėjo nei promočiutės patarimai, nei mamos tylūs priminimai, kad ji gera mergaitė ir susitvarkys. Reikėjo laiko, kol perprato save.

Būtent dėl Kristupo Indrė pradėjo abejoti dėl savo pasirinktos specialybės:

Močiute, jei aš nemyliu vaikų, ar man galima prie jų?

O kur tu girdėjai, kad jų visų nemyli?

Nežinau… Galvoju…

Užsisuki, Indre. Reikia laiko. Jei su piktumu nereikia vaikų šalintis. Dusyk pergalvok.

Promočiutė sugalvojo stovyklą. Pasiūlė Indrei savaitę suleisti pas Veroniką promočiutės pažįstamą, kuri viena užaugino tris vaikus ir dabar dar anūkus augina.

Močiute, kaip ją pažįsti?

Promočiutė susikaupė, įpylė vandens, atsistojo prie lango, tada papasakojo visa, kaip buvo. Kad Veronikos patėvis išsigimėlis, policijos byla, trys vaikai, mama dingo, daug visokių šeimyninių tragedijų ir ji, promočiutė, ilgai padėjo Veronikai. Ir dabar tiesiog norinti, kad Indrė truputį pramėgintų tą gyvenimą vaikų, svetimų ir savų, kasdienybę.

Ir taip, mokyklą Indrė išlaikė. Su Veronika sutarė, su vaikais dar greičiau. Buvo aišku, kad porfesija pasirinkta teisingai.

Į universitetą įstojo. Balų užteko, bet pati buvo nepatenkinta galėtų juk geriau.

O jau pirma dieną koridoriuje Domantas:

O, ir tu čia.

Jo ramybė išveda iš proto.

Nu, aš čia. O tu ko čia?

Mokausi.

Per metus Indrė vėl susidūrė su Domantu: dažnai kavinėse, bet vargu, ar daugiau kalba.

O tada, kai savanoriaudama vaikų skyriuje, kur vaikus be tėvų linksmina klounai, išgirdo už nugaros Domanto balsą:

Nu va, tavęs čia nesitikėjau. Pasiklydai?

Buvo žiauriai smagu. Vaikai juokėsi, nieko nenutuokė apie jų varžybas ir juokus. O Indrė pati ėmė suprasti nebepyksta. Sutuoktinis puikus: su vaikais iš širdies, padeda, juokiasi. Po programos Domantas padovanojo balioninę gėlę.

Va, laikyk! Šaunuolė esi!

Po to Domantas pakvietė kavos. Ir taip Indrė sužinojo, kad Jamie gyvena tik su mama ir, norėdamas jai padėti, dar ir papildomai dirba korepetitoriumi. Tada paaiškėjo ir dar vienas svarbus dalykas tarakonai Domanto galvoje labai jau panašūs į Indrės.

Ir promočiutė visada kartojo:

Vertink tuos, kurių tarakonai kaip tavo tokių retai pasitaiko! Jei sutikai nesileisk paleidžiama.

Močiute, o tau pasitaikė?

Žinoma! Visi mano trys vyrai buvo tarakonų mėgėjai ir, žinok, geri jų buvo.

O kodėl skyrėtės?

Va ir neatsakysiu dabar. Kiekvienas turi pats patirtį kaupti.

Bet viena promočiutė garantavo skyrybos niekada nebuvo dėl meilės trūkumo, tik kitos priežastys. Nes visais vyrais liko draugėmis, o tai įrodo, kad žmonės geri.

Indrei labai patiko, kad promočiutei Domantas tiko.

Ir iš tiesų Denisas (Domantas) po metų pasipiršo, su žiedu, kaip priklauso.

Kai įteikė žiedą, mama verkė iš laimės, promočiutė plojosi delnais, užmiršo, kad sąnariai skauda, o Veronika apkabino Indrę ir šnibždėjo:

Šaunuolis tavo vaikinas, Indre! Tik neprarask.

Neprarasiu, teta Vera. Net jei labai norėčiau.

Iš kur tokia tikra?

Mūsų tarakonai tos pačios giminės. Promočiutė sako, tokių prarasti negalima, nes kito tokio daugiau nesurasčiau.

Va! Vera nusijuokė ir dar pašoko fonariką, kurį ir Indrė įsivaizdavo savo galvoje. Tai va, laimės jau paragavai. Eisiu!

Kur?

Apkabint promočiutę. Paskui Domantą! Su tokiais žmonėmis tikrai visados kely!

O Indrės tarakonai šoko džiaugsmo kanką ir daugiau nebetrukdė gyventi dabar jie buvo laimingi.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

5 + nineteen =

Tarakonai – nenumaldomi Lietuvos namų įsibrovėliai ir kaip su jais efektyviai kovoti