Paskutinis šokis
Stoviu slaugos namų palatos duryse ir nedrįstu įeiti. Pečiai patys kyla prie ausų įpročio nepavyko atsikratyti per trisdešimt ketverius gyvenimo metus. Ant medicininės kortelės parašyta: Algirdas Jankauskas, aštuoniasdešimt vienerių, išeminis insultas, visiškas apatinių galūnių paralyžius.
Dar viena pavardė. Dar vienas pacientas neįgaliojo vežimėlyje. Jau treti metai dirbu Pušyno atgaivos slaugos namuose, ir kiekvienas pirmadienis prasideda taip pat nauja palata, nauja kortelė, pirštinės ant rankų, lygus balsas. Išmokau neprisirišti. Mano pati pirma pacientė buvo Aldona Misevičienė, septyniasdešimt dvejų, šlaunikaulio kaklelio lūžis. Po trijų mėnesių mirė nuo plaučių uždegimo. Tuomet nesugebėjau miegoti dvi naktis. Supratau: jei taip reaguosiu kiekvieną kartą ilgai neištempsiu. Ir nustojau įsiminti veidus.
Tačiau šioje palatoje buvo kas kita.
Priešais lovą fotografija tamsiame rėmelyje. Jaunas vyras frake, ranka ištiesta į priekį, kūnas pasuktas. Greta moteris plačia balta suknele, atsilošusi, regis, tuoj nugrius, bet stipri jo ranka laiko patikimai. Parketas po jais žėri.
Pažvelgiu į žmogų vežimėlyje. Jis žiūri į mane. Ne į rankas, ne į vardinę kortelę tiesiai į akis.
Miglė Rakauskaitė? paklausia. Balsas žemas, sukimba ties priebalsiais, kalba su pauzėmis, tarsi sudėliotais akcentais.
Taip. Nuo šiandien būsiu jūsų kineziterapeutė.
Nauja, pakartoja. Dešiniąja ranka švelniai apibrėžia puslankį ore. Pirštai ilgi, sąnariai pastorėję. Sėskitės, Migle. Sakė, kad jūs griežta. Ir gerai.
Padedu savo krepšį ant grindų ir prisėdu šalia spintelės. Ant jos kažkas seniai matyto tik per filmus medinis korpusas, varinis švytuoklės lakštas, ciferblatas su skaičiais.
Čia metronomas? klausiu.
Wiener, tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt antrų metų, atsako Jankauskas. Vokiškas. Jį man padovanojo mokytojas, kai pirmąkart laimėjau apskrities konkursą.
Nepaaiškina, kokį konkursą. Bet fotografija pasako už jį.
Atidarau kortelę, pradedu standartinę apžiūrą. Viršutinės galūnės judesiai riboti, bet išsaugoti. Pirštai koordinacija vidutiniška. Apatinės galūnės visiškai nejudrios. Praėjusiais metais insultas ištrynė jo kojas. Greitai ir negrįžtamai.
Dirbsim su rankomis ir pečių lanku, sakau. Tris kartus per savaitę, pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais.
O šokti? paklausia taip paprastai, lyg kalbėtų apie puodelį arbatos.
Pakeliu akis:
Ką?
Ne, papurto galvą. Dar anksti. Pirmiausia parodykite, ką mokate kaip specialistė. Vėliau pašnekėsim.
Nusišypso. Tik lūpomis, be dantų. Bet akys pasidaro kitokios. Jose nėra nei vilties, nei išmaldaus prašymo. Ten apskaičiavimas.
Grįždama į seselių, stabteliu prie grafiko lentos. Užrašau: A. Jankauskas I, III, V, 10:00. Suvokiu, kad pirmąkart per trejus metus pavardę įsimenu išsyk.
***
Po savaitės aš žinau jau daug.
Algirdas Jankauskas, buvęs Lietuvos standartinių šokių čempionas dar iš 1970 metų. Tuomet jam buvo dvidešimt penkeri rėmelyje įamžinta ta akimirka. Šoko iki 1995 m., kol kelias neišlaikė. Vėliau mokė. Išėjo į pensiją. Vėliau žmona mirė. Dukra išvyko į Norvegiją. Likimas atvedė į slaugos namus.
Čia gyvena jau dvejus metus. Pirmais dar vaikščiojo. Antrais jau nebe.
Dukra paskambina kartą per mėnesį. Jis atsiliepia, ramiai kalbasi, be priekaištų. Pasideda ragelį spokso pro langą, kaip man papasakoja Regina Kutkienė, seselė su trisdešimties metų patirtimi šiose sienose.
Jankauskas kitoks, sako ji nepakėlusi akių nuo žurnalo. Nerėkia, neverkia, neprašo papildomai. Ir nepasidavė. Kiti susitaiko. O jis laukia.
Nepaklausiu, ko.
Per pratybas atlieka viską tiksliai. Niekada neprašo sustoti. Nesiskundžia. Kaskart masažuojant riešus jo pirštai ima patys judėti. Ne chaotiškai ritmiškai. Ratu, lanku, aukštyn lyg atsimintų tai, ko kūnas jau nebeprisimena.
Trečiadienį telefone įjungiu muziką fone, kol pildau duomenis. Skamba valsas. Augustusinaus kūrinio, bet nesu tikra.
Jankauskas sustingsta. Pakyla dešinioji ranka.
Ne trūkčiojimas, ne įtampa. Tiesiog pakyla, kaip sparnas. Pirštai atsiveria, delnas pasuka į priekį. Ir jis pradeda vesti. Nematomą partnerę. Ranka. Sėdėdamas vežimėlyje ir net nejuda apačioje.
Nustojau rašyti.
Tai buvo gražu. Iš tikrųjų. Ne gražu jo amžiui ar jautru ligoniui, tiesiog gražu. Jo rankos žinojo, ką daro. Penkiasdešimt šešerius metus jos vedė moteris parketu ir dabar, palatoje su vaizdu į pušis, jos dar vedė.
Muzika nutyla. Jis nuleidžia ranką. Žiūri į mane.
Niekada nešokote, pasako. Ne klausimas. Konstatuojamas faktas.
Ne, atsakau. Nebuvo progos.
Nebuvo progos, pakartoja jis. Arba nebuvo kas išmokytų?
Tyliu. Jis laukia. Pats papasakoja:
Kai man buvo keturiolika, mama nuvedė į kultūros namus. Nenorėjau eiti. Kieme berniukai žaidė futbolą, o aš turėjau eiti į salę su veidrodžiais ir parketu. Tris kartus pabėgau. Ketvirtą kartą mokytojas pasakė: Būsi didis, nes esi užsispyręs. Ir pasilikau. Ne dėl šokių. Dėl užsispyrimo.
Trumpa pauzė. Pirštai dešiniosios rankos aprašo trumpą lanką.
Po to pamilau. Bet iš pradžių tik užsispyrimas.
Valso esmė per pirmas tris sekundes. Partnerio ranka uždėta ant mentės ir jau žinai, moka jis ar ne. Jei moka kūnas atpalaiduotas. Jei ne kūnas priešinasi. Jūs visą gyvenimą priešinotės, Migle. Matau iš pečių.
Mano pečiai. Kiek pakelti, kiek į priekį. Nuo vaikystės. Tėvas gėrė, motina paliko šeimą, kai man buvo šešeri. Išmokau laukti smūgio. Ne fizinio, bet bet kokio. Pečiai kildavo.
Esu kineziterapeutė, sakau. Ne partnerė.
Kol kas taip.
Kitos pratybos penktadienį dirbu su jo pečiais: sukimosi judesiai, rankų išskėtimas, pasipriešinimas. Atlieka viską. Klausimas po pratimo:
Migle, gyvenat viena?
Netyliu. Tęsiu atsargiai judesį. Jis supranta.
Aš irgi. Bet atsimenu, kaip buvo kitaip. Tai padeda. O jums greičiausiai nėra ką atsiminti?
Rankos nustoja judėti. Pažvelgiu į jį.
Algirdai, mes čia ne dėl kalbų.
Žinoma. Čia dėl pečių juostos.
O vis dėlto paprašo.
Atvirai. Be aplankų ir užuolankų.
Sušokime, Migle. Kartą. Aš vesiu rankomis. Jūs kojomis.
Padedu rankšluostį ant lovos krašto.
Algirdai, tai neįmanoma.
Kodėl?
Nes nemoku šokti. Visiškai. Nebuvo mano gyvenime nei būrelių, nei treniruočių, nei diskotekų. Nebuvo reikalų iki jų.
Jis linkteli.
Žinau. Todėl ir prašau.
Ir dar tai taisyklių pažeidimas. Negaliu jūsų kilnoti, apkrauti, rizikuoti.
Nereikės kilnoti. Sėdėsiu. Jūs būsite šalia. Laikysiu už rankos ir parodysiu, kur statyti koją. Tris minutes.
Ne, sakau. Atleiskite.
Nespaudžia. Neįsižeidžia. Tiesiog žvilgteli į fotografiją ir taria:
Pagalvokit. Palauksiu.
***
Pirmadienį ateinu anksčiau. Prieš Algirdą turiu pertrauką, sėdžiu slaugytojų kambaryje, geriu arbatą iš plastmasinio puodelio. Regina vyresnioji slaugė, trisdešimt metų šiame darbe užsuka pasiimti žurnalo.
Eina ypatingai: pėdos suktos į išorę, žingsnis platus po tiek metų ant kojų keičiasi eisena. Nebičiuliaujamės, bet viena kitą gerbiam. Ji kad nevėluoju. Aš kad nemeluoja.
Pas Jankauską dirbi? paklausia net nepakeldama akių.
Taip. Nuo kovo.
Jis kažko prašė?
Padedu puodelį.
Šokio.
Regina užverčia žurnalą. Pažiūri į mane.
Jam nedaug liko, Migle. Mėnuo, gal du. Širdis pavargo. Kardiologė buvo ketvirtadienį.
Suspaudžiu puodelį. Plastmasė trakšteli.
Jis žino?
Žinojo anksčiau už gydytojus. Tokie jaučia. Jis neprašo tabletės. Jis prašo šokio. Supranti skirtumą?
Suprantu. Ir nuo to tik sunkiau.
Nemoku, Regina. Negalėsiu. Nuversiu jį.
Sėda priešais. Dedasi žurnalą ant stalo.
Aš čia ilgiau nei tu gyveni, Migle. Mačiau visko. Žmonės prieš išeidami prašo įvairiai. Vieni kunigo. Kiti kad paskambintų dukrai. Treti kad atvertų langą ir įleistų pušų. Jankauskas prašo šokio. Ne dėl savęs dėl tavęs. Kad prisimintum.
Tuomet nesupratau. Tik vėliau.
Jis šokių mokytojas. Penkiasdešimt metų mokė moteris, kurios nieko nemokėjo. Tau tereikia netrukdyti.
Nusiima žurnalą ir išeina. O aš lieku sėdėdama, žiūrėdama į suspaustą puodelį rankoje. Plaštakos sausos ir rausvos nuo antiseptikų, darbo, gyvenimo.
Algirdas sakė: Pagalvokit. Aš palauksiu.
Bet jam laukti nebeliko ko.
Vakare užeinu į jo palatą. Ne pagal grafiką. Paprastai apsirengusi džinsai, megztinis, sportbačiai. Be pirštinių.
Jis sėdi vežimėlyje prie lango. Už stiklo pušys jau tamsios. Metronomas ant spintelės. Nuotrauka ant sienos.
Algirdai.
Jis pasuka galvą.
Mokysiuosi, sakau. Bet reikia laiko. Savaitės. O jūs pažadate: jei nesugebėsiu neliūdėsite.
Liūdėsiu, ramiai atsako. Bet patylėsiu. Sutarta?
Ištiesia ranką dešinę, ilgais pirštais, ir ji lieka kaboti ore tarp mūsų. Ne paspaudimui. Delnu į viršų. Kaip kvietimas. Kaip sutartis.
Fingalių pirštų galiukais paliečiu jo delną. Sekundei. Užtenka tiek.
Nešypsausi. Bet pečiai nusileidžia.
Sutarta.
Jis prisirieda prie spintelės, ima metronomą, užveda spyruoklę. Varinė plokštelė ima linguoti.
Tik. Tik. Tik.
Vienas-du-trys. Vienas-du-trys. Skaičiuokit su manimi.
Skaičiuoju. Palatos viduryje, su sportbačiais, be muzikos. Tik skaičiai ir tiksėjimas.
Nugara tiesiai, sako. Smakras aukštyn.
Išsitiesiu. Pakeliu smakrą.
Taip. Prisiminkit: valsas prasideda ne nuo kojų. Nuo stuburo. Jei nugara tiesi kojos pačios ras kelią.
Tiesia dešinę ranką. Delnas atviras į viršų, kaip kvietimas.
Dėkite savo kairę ant manosios. Laisvai. Nespauskite. Tiesiog dėkite.
Uždeda. Jo delnas šiltas. Pirštai, tie pačių pastorėję sąnariai, apsiveja mano riešą. Ir jaučiu jo ranka pradeda judėti. Į dešinę.
Dešine koja žingsnis į dešinę. Nedidelis. Per pusę pėdos.
Žengiu.
Kairę pridedate.
Pridedu.
Kaire atgal.
Atgal. Kiek per daug, nerangiai.
Trumpiau. Valsas ne maršas. Žingsniai maži. Jūs neinate slystate.
Pradedam iš pradžių. Tik. Tik. Tik. Jo ranka veda mano. Netraukia, negrūda. Tiesiog veda. Į dešinę vadinasi, žingsnis į dešinę. Į ratą tai posūkis.
Lipau sau ant kojų. Klystu. Skaičiuoju garsiai, ir vis tiek susipainioju.
Jis nesierzina.
Mąstote kojomis, sako po dešimties minučių. Liaukitės. Mąstykite ranka. Mano ranka žino, kur eiti. Pasitikėkit.
Pasitikėkit.
Nemoku pasitikėti. Trisdešimt ketverius metus gyvenau taip, kad niekuo nereikėtų tikėti. Tik darbas. Nuomojamas vieno kambario butas Fabijoniškėse. Keturiasdešimt minučių autobusu. Jokių nuotraukų ant sienų, jokių magnetukų ant šaldytuvo. Niekas negalėjo nuvilti. Niekam neleisdavau vesti.
Bet jo ranka laukia. Šilta. Ilgi pirštai. Penkiasdešimt šešerių metų parketo atmintis.
Užsimerkiu. Nustojau skaičiuoti.
Žingsnis. Dar vienas. Posūkis. Jo pirštai truputį suspaudžia sustoti. Traukia į kairę vadinasi į kairę. Nemanau. Nesakau sau dešinė, kairė. Tik einu paskui ranką.
Štai, tyliai sako. Štai kaip.
Atsimerkiu. Apėjome ratą. Stoviu ten, kur pradėjau.
Užteks šiandienai, sako Algirdas. Ir paleidžia mano ranką. Rytoj pakartosime. Ir poryt. Po savaitės būsite pasiruošusi.
Linkteliu. Gerklėje suspaudžia, bijau, kad balsas suvirpės.
Ačiū, išspaudžiu.
Tai ačiū jums, atšauna. Už kojas.
***
Repetuojam kiekvieną vakarą. Ateinu po pamainos, persirengiu persirengimo kambaryje ir einu pas jį. Laukia prie lango. Metronomas ant spintelės. Varinė plokštelė jau linguoja užveda iš anksto.
Antradienį moko skaičiuoti trejetais.
Vienas stiprioji dalis. Du-trys silpnos. Ant vieno statot koją. Du-trys pritraukiat. Ne atvirkščiai.
Trečiadienį posūkiai. Susipainioju prie trečiojo ir vos neįvažiuoju į spintelę. Algirdas juokiasi pirmąkart per visą laiką. Toks trumpas, užkimęs garsas.
Spintelė prastas partneris, sako. Ji neveda.
Ir aiškina:
Valsyje ne galva veda. Veda liemuo. Galva lieka, o kūnas jau toli. Tik po to galva prisiveja. Kaip gyvenime. Sprendimą jau padarėte, o vis dar mastote.
Ketvirtadienį įjungia muziką. Iš telefono parsisiunčiau jam Augustinavičiaus valsus. Užmerkia akis, pakelia abi rankas. Kairę žemiau, dešinę aukščiau lyg apkabintų nematomą žmogų. Ir veda. Stoviu už dviejų žingsnių, žiūriu.
Veidas keičiasi. Sulygėja. Metų našta pasitraukia. Ne visi aštuoniasdešimt vieneri tik tie sunkiausi metai. Jis dabar ne čia. Jis ant parketo. Tas pats jaunas vyras frake, ir partnerė atsilošia o jo delnas ją laiko.
Muzika baigiasi. Nuveda rankas žemyn.
Stebėjot, pasako. Ne priekaištas tiesiog pastebėjimas.
Taip, pagaliau išspaudžiu. Gražiai šokat.
Aš nešoku. Prisimenu. Tai ne tas pats. Šokis kai dviese. Vienas tiktai atmintis. O ji irgi svarbi. Bet šokis būna tik kartu.
Trumpa pauzė.
Šeštadienį šoksim tikrą šokį. Ne čia. Salėje. Ten parketas.
Salė slaugos namuose dideli langai, kėdės palei sieną. Kartais vyresniems surengia koncertus. Parketas senas, patamsėjęs, bet tikras.
Ten bus žmonių, sakau.
Tegul žiūri.
Sukandu lūpą.
Ar tikrai esu pasiruošusi?
Ne, sąžiningai atsako. Bet kojos pasiruošusios. O galva visą gyvenimą trukdys. Su tuo nieko nepadarysi.
Penktadienį ateinu pagal procedūrą. Įprasta kineziterapija: rankų tempimai, lenkimai, atitraukimai. Viską atlieka. Tačiau matau: dešinė ranka juda silpniau nei prieš savaitę. Pirštai nebeatsidaro. Mažylis lenkiasi į vidų.
Nekalbu apie tai.
Jis irgi.
Po pratybų paprašo:
Nugara tiesi, smakras aukštyn. Parodykit.
Išsitiesiu, pakeliu smakrą. Rankos palei šonus.
Žiūri. Po to linkteli.
Rytoj. Penktą. Salėje.
Išeinu iš palatos. Koridoriuje stovi Regina. Nieko neklausia. Tik stovi, o veide matau, kad žino.
Rytoj? paklausia.
Rytoj.
Regina be žodžių apsisuka ir nueina. Pėdos į išorę, žingsnis platus. Prie durų sustoja, neatsisuka.
Išplausiu parketą salėj. Kad neslystų.
Ir išeina.
Naktį nemiegu. Guliu savo nuomojamame bute Fabijoniškėse ir stebiu lubas. Tuščia. Nei daiktų, nei žymių, nei gyvenimo. Trys metai kaip šešėlis nė vienas kampas neprilipo. Jokia lentyna neprisimena mano rankos. Gyvenau tam, kad galėčiau išeiti bet kada ir neliktų jokio pėdsako. Kaip vanduo nuplaukia ir lašo nebelieka.
Algirdas gyveno kitaip. Jis paliko pėdsakus. Kiekvienoje moteryje, kurią išmokė šokti. Kiekviename mokinyje. Fotografijoje, kur jaunas vyras frake veda partnerę. Jo rankos atsimindavo ir perduodavo.
Atsigulu ant šono. Delnai ant pagalvės. Tvirti, trumpais nagais. Darbo rankos. Rankos, kurios ištempia, atlaiko, palaiko. Bet nenuveda. Nekviečia. Nepalaiko taip, kad kitas galėtų atsilošti ir būti saugus.
Rytoj mano kojos taps jo kojom. O jo rankos mane ves ten, kur pati niekada nebūčiau nuėjusi.
Prisimenu, ką sakė Regina. Jis prašo ne dėl savęs dėl tavęs. Kad prisimintum. Dabar suprantu. Jam nereikėjo paskutinio šokio. Jis norėjo, kad aš šokčiau pirmą kartą.
Tai gąsdina. Tikrai.
***
Šeštadienis. Penkta valanda. Salė.
Ateinu pirmą. Laukiu. Pamaina tempiasi. Pacientai, kortelės, pratybos viskas įprasta, bet manyje skamba metronomas. Vienas-du-trys. Vienas-du-trys.
Be penkiolikos penkios persirengiu. Sijonas tamsiai mėlynas, šiek tiek žemiau kelio. Įsigyta prieš du metus kolegės vestuvėms, daugiau nenešiota. Bateliai žemu kulniuku. Plaukai surišti.
Salė tuščia. Regina pasirūpino baigė darbą anksčiau, pacientus nuvedė vakarieniauti. Parketas blizga kažkas išplovė. Didžiuliai langai. Už jų pušys ir pilkas kovo dangus.
Penkios lygiai girdisi vežimėlio ratai. Algirdas atvažiuoja savarankiškai. Vežimėlis rieda tvarkingai. Dėvi baltus marškinius su sąsagomis pirmąsyk matau ne megztinį. Marškiniai, o ant kelių metronomas.
Sustota prie sienos. Apsižvalgo po salę. Pažiūri į mane.
Gražus sijonas, sako. Valsui reikia sijono. Kelnės nesuteikia ypatingo pojūčio.
Prieinu arčiau. Kojos nedreba. Rankos šiek tiek.
Jis padeda metronomą ant kėdės šalia vežimėlio. Užveda. Varinė plokštelė linguoja.
Tik. Tik. Tik.
Stokitės dešinėje mano pusėje. Veidu į langą.
Stojuosi.
Kairę ranką ant mano dešinės. Kaip per repeticijas. Laisvai.
Padedu. Pirštai apglėbia mano ranką. Silpniau nei pirmadienį, bet vis tiek jaučiu šilumą. Ir jis supranta, kad jaučiu.
Nereikia gailėtis, sako. Šokite.
Dešine ranka paspaudžia telefoną ant porankio. Skamba valsas. Augustinavičiaus. Įvadinė dalis. Smuikai. Pauzė prieš pirmą akcentą.
Vienas.
Jo ranka veda mano dešinėn. Žengiu. Trumpas žingsnis, kaip išmokė.
Du-trys.
Pridedu kairę. Einu atgal.
Ir einame.
Jo ranka piešia kelią. Į dešinę žingsnis. Ratu posūkis. Į priekį traukiuosi. Atgal grįžtu. Jis sėdi vežimėlyje, bet viršutinė kūno dalis šoka. Pečiai juda, liemuo pasisuka, galva šiek tiek palinksta. Penkiasdešimt šešerių metų patirtis. Esu jo kojos. Jo tęsinys. Jo apatinė dalis, kurią pasiglemžė liga.
Parketas slysta po bateliais. Neskaičiuoju, negalvoju. Klausau rankos. Į dešinę. Ratu. Pro langus su pušimis. Pro kėdes palei sieną. Visą salę ir atgal.
Trys minutės.
Trys minutės, kainavusios penkiasdešimt šešerius jo metus. Ne mano. Tik klausau. Jo rankos. Jo ritmo. Jo gyvenimo, tekančio iš delno į mano delną ir tolyn į kojas, grindis, parketą.
Muzika lėtėja. Baigiamasis akordas. Jo ranka sustoja.
Stoviu priešais. Sijonas vos siūbuoja. Širdis stipriai plaka. Bet mano pečiai tie amžinai pakelti dabar žemai. Pirmą kartą.
Jis žiūri į mane. Ir aš matau jo veide tą patį, kas nuotraukoje. Jaunas vyras frake, kuris žino, kad šiame parkete jis geriausias. Kad rankos neklysta. Kad partnerė gali atsilošti ir jis ją išlaikys.
Ačiū, sako. Tai buvo geras valsas.
Viską dariau neteisingai, sakau su drebuliu balse.
Ne. Padarėt vienintelį svarbų dalyką pasitikėjot. Visa kita smulkmenos.
Paleidžia mano ranką. Ištaria tai, ką atsiminsiu visada:
Dabar mokat valsą, Migle. Tai mano palikimas. Kai šoksite aš šoksiu su jumis.
Stoviu salėje. Tik. Tik. Tik. Metronomas skaičiuoja tuščias dalis. Muzika nutilo.
Pasiimkite jį, linkteli į metronomą. Jums labiau reikės.
Ne, sakau.
Migle. Pasiimkite.
Apsisuka vežimėliu ir važiuoja durų link. Sustoja.
Tiesi nugara. Smakras aukštyn. Prisiminkit.
Ir išvažiuoja.
Lieku viena. Parketas, langai, pušys. Pilkas kovo dangus. Ir varinis lakštas, kuris tiksi, tiksi.
Paimu metronomą. Priglaudžiu prie krūtinės. Medinis korpusas šiltas sušilo nuo jo rankų.
Kitą dieną ateinu į įprastus užsiėmimus. Vilki megztinį, kaip visada. Balti marškiniai kabėja pats pakabino. Darome pagal planą: rankų tempimas, lenkimas, pasipriešinimas. Apie šokį nekalbam. Kaip nieko ir nebūtų įvykę.
Bet matau jis tapo tylesnis. Ne liūdnesnis, tik ramesnis. Kaip žmogus, kuris padarė, ką turėjo, ir dabar gali paleisti.
Savaitgalį nelieku namuose. Pasilieku slaugos namuose, pavaduoju kolegę. Vakare praeinu pro jo palatą. Durys šiek tiek praviros. Sėdi prie lango ir žiūri į pušis. Rankos guli ant porankių. Pirštai nebejudantys.
Metronomas mano krepšyje.
Dvi savaites viskas kaip įprasta. Jis atlieka pratimus. Aš fiksuoju rezultatus. Dešinioji ranka silpsta matyti pagal matavimus. Nesakau jam skaičių. Jis neklausia.
Trečiadienį sako:
Migle. Ačiū, kad negailit.
Nejaučiu gailesčio, sakau.
Todėl ir ačiū.
Balandį Algirdas Jankauskas užmiega ir nebeatsibunda. Regina paskambina šeštą ryto. Jos balsas ramus jau trisdešimt metų pripratusi.
Jankauskas išėjo naktį. Ramiai.
Padedu ragelį, atsisėdu ant lovos ir valandą taip sėdžiu. Neverkiu. Tik sėdžiu. Už lango bunda Fabijoniškės, ūžia autobusai, kažkas trinkteli laiptinės durimis. Paprastas balandžio rytas. Pasaulis nepasikeitė. Bet aš taip.
Pirmadienį užeinu į jo palatą. Lova paklota. Ant spintelės nieko. Fotografiją pasiėmė dukra grįžo iš Norvegijos, sutvarkė dokumentus per dvi dienas ir vėl išskrido. Regina papasakoja, kad dukra verkė koridoriuje, bet į palatą užėjo sausom akim. Pasiėmė rėmelį, albumą, marškinius. Vežimėlį paliko.
Mano tuščio buto lentynoje metronomas. Medinis korpusas. Varinė plokštelė. Wiener, tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt antrų metų, vokiečių. Mokytojo dovana už pirmąją pergalę.
Atsistoju, prieinu prie lentynos, užvedu spyruoklę.
Tik. Tik. Tik.
Nugara tiesi. Smakras aukštyn.
Vienas-du-trys.
Žengiu dešine koja. Mažas žingsnis. Taip, kaip jis mokė. Pridedu kairę. Atgal.
Mano butas tuščias, be nuotraukų, be magnetukų pirmąkart nebėra tuščias. Nes čia šoka du. Aš kojomis. Jis rankomis. Tais pačiais. Ilgi pirštai, pastorėję sąnariai, platus švelnus lankas ore.
Dalis jo visada šoks su manimi.
