Žiemos svečias
Lietuviškoje kaimo sodyboje žiemą sutemsta anksti, o per pūgą dar anksčiau nei įprastai. Septintą vakaro už lango nebeliko nieko, tik baltas sniegas ir duslus garsas, o snaigės tirštai klijavosi prie langų ir lėtai slinko žemyn, uždengiančios peizažą tarsi šerkšnas.
Sėdėjau prie stalo ir taisiau rankraštį.
Darbas neskubus terminas už poros dienų, sausio antrąją, bet pripratau nenumetinėti paskutinei minutei. Be to, ką dar veikti Naujųjų metų naktį, kai esi viena, iki artimiausio miesto net septyniasdešimt kilometrų, o televizoriaus nejungi jau daugiau nei dešimtmetį?
Namą Aukštakiuose su vyru pirkome prieš dvidešimt metų. Tuomet atrodė vasarai, sodybai, grynam orui. Vėliau Vidas žuvo avarijoje, ir miesto man nebereikėjo. Tada apsigyvenau čia visai su kompiuteriu, rankraščiais, katyte Migle, kuri kaip tik miegojo ant radiatoriaus ir net nenutuokė, už lango aidint pūgai.
Pirmus du metus kaimo žmonės žvelgė į mane supratingai, vėliau priprato. Violeta Petrauskaitė redaktorė iš namo su mėlynais langinėmis, retkarčiais nueina iki parduotuvės ar pašto, nieko nekalbina, niekuo nesiskundžia ir nieko nelaukia. Tokią kaimynę vadina gera.
Ant stalo gulėjo išspausdintas rankraštis. Viršuje autoriaus vardas: A. Valatka. Aštuonis mėnesius dirbau su tuo romanu. Aštuonis mėnesius taisiau, diskutavau su redakcija, gavau atsakymus priimta arba atsisakyta ir vėl grįždavau prie teksto. Autoriaus nepažinojau tik pavardė, inicialas ir pats rankraštis trys šimtai aštuoniasdešimt puslapių apie žmogų, kuris ilgai ėjo ne tuo keliu ir galiausiai tai suprato.
Puikus romanas.
Redagavau visko daug, bet jaučiu skirtumą. Šitas buvo tikras. Jame buvo gyvas balsas neudarytas, ne išmoktas. Tokį balsą arba turi, arba ne, ir to neišmoksi. Atrodo, ir autorius tai žinojo ir bijojo žinoti pernelyg aiškiai.
Telefonas suskambėjo pusę aštuonių.
Violeta, tai kada atiduosi? išgirdau Ievos iš redakcijos truputį kaltesnį balsą žino, kad šventė, ir supranta.
Antrą dieną, atsakiau.
O kam skubėti? Juk atostogos.
Būsiu pasiruošusi antrą, pakartojau.
Ieva daugiau nebesiginčijo. Žinojo beviltiška.
Tu ten visai viena? tęsė ji po akimirkos. Ir vėl?
Miglė pas mane.
Violeta…
Ieva…
Ji nusijuokė ir atsisveikino. Sugrįžau prie rankraščio, radau tą puslapį, kurį jau trečia diena varčiau mintyse.
Šimtas septynioliktas puslapis. Trečia pastraipa iš viršaus. Sakinyje kažkas netiko žodžiai lyg teisingi, prasmė aiški, bet ritmas netas. Sakinys per ilgas, tekstas po juo lūžta. Penkis kartus bandžiau pertvarkyti penkis kartus ištryniau.
Šeštąkart pavyko.
Užsirašiau, perskaičiau, pasitenkinau ir užvėriau kompiuterį. Nuo beldimo iki jo dar buvo likusios dvi valandos.
Beldimą išgirdau maždaug devintą pusę dešimtos.
Ne į langą į duris.
Pirmiausia pagalvojau vėjas. Bet vėjas juk durų nekalatoja, verčia ir ūžia, o čia buvo beldimas trys kartai, tada dar du.
Miglė prasimerkė vieną akį, vėl užsimerkė.
Atsistojau, priėjau prie lango, atitraukiau užuolaidą ir pažvelgiau į laiptus. Ten stovėjo žmogus. Vienas, be mašinos tik apsuptas sniego, ir jo švarkas, sprendžiant iš visko, seniai nešildė. Lempa prie vartelių linguodama apšvietė, kad žmogus nesikėsina jis tiesiog labai sušalęs ir stovi, nelabai turėdamas išeities.
Kaimo sodyboje nepriimta neįleisti ypač per pūgą.
Užsimetusi striukę, nuėjau prie durų.
Labas vakaras, pasisveikino jis nuo slenksčio. Balsas tylus, šiek tiek užkimęs. Atsiprašau, kad tokiu metu. Telefonas išsikrovė, mašina griovy pamačiau, kad pas jus šviesa.
Įvertinau jį. Aukštokas vos nepaliečia viršutinio slenksčio. Pilkas languotas paltas kiaurai permirkęs. Vienoje rankoje akiniai, kitoje nieko: nei krepšio, nei kuprinės. Stiklai apsitraukę. Todėl akinių neuždėjęs.
Prašau užeikite, pasakiau.
Jis įžengė. Ne paskubom, be skubos atsargiai, lyg žinotų, jog atėjo į svetimus namus ir stengiasi užimti kuo mažiau vietos.
Mašina toli? paklausiau, kol jis nusirišo šaliką.
Keli šimtai metrų pakeliui. Kėliausi ne ta provėža stipriai užnešė. Jis nutilo. Įkroviklis namie liko, navigacija išsiurbė viską.
Supratau.
Kol jis nusirengė paltą, užkaitinau arbatinį. Grįžau ir pamačiau, kad akiniai vis dar rankoje stiklai nesklaidosi. Dėvėjo tik tada, kai juos sušildė rankomis.
Pakabinkite čia, parodžiau į kabliuką prie veidrodžio.
Ačiū, pakabino paltą, užsidėjo akinius. Arnas.
Violeta, mostelėjau į virtuvę. Prašom.
Mažame kaime visi pažįsta visus. Artimiausias Latavėnai, šeši kilometrai lauku. Ten keli namai, vasarotojai vasarą, žiemą beveik nieko. Mūsų kaimus skiria senas želdynas ir prasta žvyro keliukas.
Iš Latavėnų? paklausiau, kai jis sėdo prie stalo.
Taip. Namas pirktas rudenį, pirmą žiemą atvažiavau. Truputį šyptelėjo. Nepagalvojau, kad žiemą čia visai kitaip.
Orų prognozės neskaitėt?
Skaičiau. Rašė nesmarkios snaigės.
Nesmarkios laukuose ir kelyje ne tas pats.
Dabar jau žinau.
Padaviau jam didelį puodelį be klausimų, tiesiog arbatą. Jis apglėbė jį abiem rankom ir kelias sekundes sėdėjo taip.
Su mašina nesvarbu ištemps. Tik paskambinti reikia.
Įkroviklį turiu, parodžiau į šaldytuvo rozetę. Laidas šalia.
Jis atsikėlė, prijungė telefoną, vėl atsisėdo. Vėl paėmė puodelį šildėsi.
Jau seniai čia gyvenate? paklausė jis.
Penkti metai be perstojo. Prieš tai tik vasaromis.
Ir nevilioja atgal į miestą?
Ne.
Nepaklausė kodėl. Ir už tai dėkinga.
Jo telefonas senas, tokių jau niekas negamina trejus metus. Mažas, kampai nudilę. Nuo nulio iki penkių procentų kraunasi beveik valandą žinau pagal savo tokį pat.
Vadinasi, jis greit neišeis.
Paėmiau savo puodelį ir paklausiau:
Kada paskutinį kartą valgėt?
Rytą.
Tik ryte?
Galvojau, kad išvažiuosiu vos keletui valandų.
Šaldytuve vakar virta grikių sriuba. Ją pašildžiau. Jis netarė nei nereikia, nei netrukdykite tiesiog laukė. Ir tai buvo teisinga.
Kol sriuba šilo, tylėjome. Nebuvo nejauku tiesiog tylėjome. Už lango pūga niūniavo monotonišką melodiją, Miglė snaudė ant radiatoriaus, virtuvės šviesa buvo geltona ir jauki. Pagalvojau keista: svetimas žmogus virtuvėje, tylu, ir visai netrukdo. Dažnai juk trukdo.
Arbatinį užkaitinau dar po pusvalandžio.
Lauke pūga nenumalšo. Valgėm sriubą ir beveik nekalbėjom ne todėl, kad nebuvo ką, tiesiog nebuvo reikalo skubėti.
Jūsų namuose labai tylu, pasakė jis.
Visada taip. Nebent vėjas stiprus.
Ne, turiu omenyje tylu viduje, mostelėjo į kambarį. Nei radijo, nei televizoriaus?
Radijas yra. Mažas, ant palangės. Kartais įsijungiu.
Supratau. O Vilniuje negaliu dirbti be ausinių. Vis tiek per sienas girdisi kažkas vaikšto, kažkas kalba. Trukdo.
Dirbate reiškia, rašote?
Taip.
Ką rašote?
Prozą. Pažiūrėjo į puodelį ilgiau. Du metus tą patį romaną. Ilgai.
Pasitaiko.
Pristačiau rudenį. Dabar nežinau, ką veikti.
Tas jausmas pažįstamas. Ne asmeniškai svetimas, bet per daug kartų matytas redaguojant kitų autorių knygas: kai rankraštį atiduodi, lieka tuštuma ir nežinai, ką su ja daryti. Vieni ima kitą projektą, kiti vaikšto pasimetę kelias savaites, treti pasitraukia visai. Kiekvienas savaip.
Praslinks, pasakiau.
Žinau. Kol kas dar ne.
Miglė nušoko nuo radiatoriaus, priėjo prie jo, apuostė ranką ir vėl sugrįžo. Arnas sekė ją žvilgsniu.
Geras ženklas? pasiteiravo.
Vidutinis. Jei būtų likusi tada jau geras.
Teks stengtis dėl reputacijos, rimtai tarė.
Nusišypsojau.
Galima paklausti? po kurio laiko prabilo.
Klauskit.
Kodėl būtinai antrą dieną?
Iškart nesupratau.
Terminas, paaiškino. Telefonu sakėt, kad antrą. Bet šiandien trisdešimt pirmoji. Sėdit prie rankraščio per Naujus metus, nors dar turit dvi dienas. Kodėl dabar?
Tikslus klausimas. Per daug tikslus žmogui, kuris ką tik atėjo iš pūgos ir galėtų rūpintis tik automobiliu ir technine pagalba.
Tiesiog įprotis, atsakiau.
Koks įprotis?
Netempti, jei jau viskas beveik paruošta.
Jis įdėmiai pažiūrėjo. Neprisikabino tiesiog suprato, kad nesakiau visko.
O dar čia nėra ką laukti, pridūriau. Naujųjų ypatingai nešvenčiu. Tad verčiau dirbti, nei stebėti, kaip slenka laikas.
Supratau, tiesiog priėmė informaciją be jokio apgailestavimo.
Vėl nutilom. Už lango vėjas užkliuvo už kaimynų langinių jie išvažiavo dar lapkritį, grįš tik pavasarį. Tas garsas visad erzino, bet šiandien atrodė garsesnis nei įprasta.
Dirbote, kai atėjau, pastebėjo Arnas. Tai nebuvo klausimas, labiau pastebėjimas.
Taip.
Kuo užsiimate?
Redaktorė. Grožinė literatūra.
Įdomu.
Dažniausiai taip.
Jis pažiūrėjo ilgiau nei reikia.
Patinka dirbti su svetimais tekstais? Neslegia?
Pagalvojau.
Kai tekstas blogas slėgia. Kai geras viskas atvirkščiai. Norisi jį dar pagerinti. Gal kaip restauracija struktūra jau yra, tavo darbas tik nuvalyti, kas per daug.
Jis linktelėjo lyg sau, ne man.
O jei tekstą redaguoja? paklausiau.
Jei iškerpa, kas būtina, tada jau skauda. Jei be skausmo vadinasi, buvo galima ir nerašyti.
Nustebau, kaip taikliai jis suformulavo labai autoriaus požiūris, daug kartų išgyventas.
Esat turėję blogą redaktorių?
Būta visokių, šyptelėjo. Pirmą knygą redaktorė taip sutvarkė, kad nuo seno paliko tik pavadinimą, personažą pakeitė vadybininku, veiksmas ofise…
Ir sutikot?
Buvo dvidešimt devyneri. Galvojau, kad redaktoriai geriau žino.
O paskui?
Supratau, kad geriau žino nelygu teisinga. Tai labai skirtinga.
Linktelėjau. Tiesa: gali išmanyti amatą, bet vis tiek negirdėti autoriaus balso. Balso reikia klausytis.
***
Žiema jau buvo įsisukusi į naktį. Nepasirodydavo nė vienas žiburys, tik pūga, tankėjanti kiekviena valanda, net lauko žibintas pro sniegą vos prasišvietė.
Arnas gėrė antrą arbatą. Miglė vėl nušoko, ramiai perėjo pro jį ir šįkart net nesustojo tik patikrino. Pastebėjau, kad jis nebandė jos šaukti. Teisingai nemėgsta kvietimų.
Galima? parodė į lentyną prie lango.
Prašom.
Atsistojo, nuėjo. Trijų lentynų eilė detektyvai atskirai, grožinė atskirai, visa kita suversta kartu. Atidžiai skaitė nugarėlės užrašus, neimdavo į rankas. Sugrįžo prie stalo.
Daug detektyvų, pastebėjo.
Skaitau atpalaidavimui. Ten viskas išsisprendžia.
Gyvenime rečiau?
Rečiau.
Paėmė puodelį.
Papasakokit apie romaną, paprašė po pauzės.
Nelabai supratau, apie kurį.
Kurį dabar redaguojate.
O kam?
Įdomu, gūžtelėjo pečiais. Sakėt geras tekstas kaip restauracija. Noriu suprasti, ką tai reiškia.
Keistas pokalbis, bet mielas svetimas žmogus, sėdi virtuvėje, puodelis šildo rankas, klausia apie darbą. Kažin ar kas nors tiek domėjosi mano darbu dėl paties turinio.
Romanas apie vieną žmogų, pradėjau. Jis ilgai darė tai, ką laikė teisingu, nors iš tiesų tiesiog bijojo padaryti kitaip. Tai istorija apie skirtumą tarp pasirinkimo ir įpročio.
Kuo baigiasi?
Jis išeina. Ne nuo kitų nuo savo paties. Man tai atrodo geriausia pabaiga šiai istorijai.
Arnas nutilo.
Patinka ta pabaiga?
Taip. Nors autorius norėjo kitos.
Kokios?
Kad grįžta ten, iš kur išėjo.
Ir jūs jį perkalbėjot?
Parašiau pastabą. Autorius pats nusprendė. Taip ir turi būti redaktorius tik pasiūlo. Galutinis žodis autoriaus.
Jis pažvelgė į stalą. Jo tyla buvo klampi, susimąsčiusi ne mandagi pauzė.
Kodėl laikot išeitį geresne pabaiga? paklausė.
Nes grįžimas atsako į klausimą kur?, o išėjimas kas?.
Jis nusišypsojo.
Čia iš teksto ar jūsų žodžiai?
Mano. Parašiau pastaboje.
Vėl tylėjo. Neprašiau skubėti.
Seniai redaguojate?
Aštuoneri metai.
Ir visada taip apie finalus galvojate?
Ne visada. Tik kai istorija tikra. Netikra gali baigtis bet kaip vis tiek nesitikėsi. Tikroje pabaiga savaime atsiranda, svarbu jos nesugadinti.
Arnas kurį laiką žvelgė į langą. Rodos, kažką svarstė.
Turbūt nelengva, tarė.
Kas būtent?
Skaityti ne dėl savęs, bet dėl autoriaus. Tikrai, ne paviršiumi.
Pagalvojau.
Kartais. Kai autorius priešinasi, kai pats nesupranta, ką daro. Šito ne. Šita knyga girdėjo pati save.
Šitas dabartinis?
Taip.
Kuo girdėjo?
Paėmiau puodelį ir pagalvojau, ką iš tiesų pasakyti apie tą tekstą, kas svarbiausia man.
Ten buvo viena frazė, pasakiau. Redagavau ją, autorius su tuo sutiko. Bet iki dabar nesu tikra, ar gerai padariau.
O kaip buvo originale?
Apie pūgą. Autorius rašė ilgai, o aš sutrumpinau tapo tiksliau, bet kažkas dingo.
Kas dingo?
Ir pati nežinau. Kažkas nepaaiškinamo. Gyva.
Perskaitykit, kaip pakeitėt.
Pažvelgiau į jį keistas, bet visai ne svetimas prašymas.
Pūga nepasirenka. Ji tiesiog lieka, kai viskas kitas pasitraukia.
Arnas nutilo.
Laikėsi ilgai pažvelgęs į stalą, puodelį rankose suspaudęs pernelyg tolygiai, per ramiai. Supratau, kad jis ne apie žodžius galvoja. Jis juos atpažįsta.
Kažkas ne taip? pasiteiravau.
Ne. pauzė. Aš rašiau kitaip. Pūga nepasirenka krypties, ji žino lieka tik tas, kas nebijo šalčio.
Puodelį pastatiau lėtai.
Šita frazė buvo rankraštyje. Tiksliai tą teksto vietą galėjau atmintinai pasakyti šimtas septynioliktas puslapis, trečia pastraipa iš viršaus. Tris dienas galvojau, kol pakeičiau. Redakcija tik mano trumpinimą matė, originalą žinojom tik dviese aš ir autorius.
Rankraštis dar nebuvo publikuotas. Citata niekur nefigūravo.
Jūs A. Valatka, pasakiau.
Ne klausimas.
Arnas Valatka, ištarė. Taip.
Nežinojau, ką sakyti. Buvo keista, bet kartu ir visai natūralu tą pojūtį, matyt, jaučiausi iš pat pradžių, bet nesupratau, kas tai. Sėdėjome vienas prieš kitą jau dvi valandas, kalbėjom apie finalus ir tuštumą, o aš redagavau jo romaną, jis rašė savo, o tarp mūsų jau buvo aštuoni mėnesiai bendro darbo tik aš to nežinojau.
Taisiau jūsų romaną, pasakiau. Aštuonis mėnesius.
Žinau. Redakcija minėjo redaktorę V. Petrauskaitę. Kiek patylėjo. Tik inicialą girdėjau.
V. Petrauskaitė.
Violeta Petrauskaitė. Tai aš.
Buvom pažįstami per pastabas, priimta ir atsisakyta, neakivaizdžius ginčus dėl kiekvieno sakinio. Jis sutiko su mano finalu, nesutiko su ketvirtos dalies pastaba. Užginčijau antros dalies permąstymą galiausiai sutiko. Kiek dėl kiekvieno esminio sprendimo diskutavome bet nė karto nebuvome susitikę.
Staiga supratau pažįstu jį. Ne kaip žmogų, kaip balso savininką tekste. Žinau, kad kai nerimauja, rašo ilgus sakinius, kai tikras trumpus. Žinau, kad kiekvienai pastabai jam reikia laiko, ne dėl užsispyrimo, o dėl apmąstymo. Kad nesibaimina pasakyti atsisakau, ir nebūtinai aiškintis kodėl.
O jis apie mane žinojo tik inicialą.
Kažin ar tai teisinga.
O tada, per pūgą, jis atėjo pasibeldęs į mano duris.
***
Kodėl nesakėt iškart? paklausiau.
Ko būtent? truputį nustebo. Nesupratau, kad jūs mano redaktorė. Tiesiog pasakiau, kad rašau.
O aš tik pasakiau redaktorė.
Taip. Linktelėjo. Abu nepratę sakyti daugiau nei reikia.
Taip ir buvo. Nenorėjau minėti leidyklos, jis redaktoriaus pavardės. Abu vengėm nebūtino šnekėjimo. Tokiais ir likome.
Ta frazė, kurią pakeičiau, tyliai išsakiau. Sutrumpinau dėl ritmo. Tekstas griūva, kai per ilga.
Žinau. Sutikau.
Bet jūsų teisingesnė.
Pažvelgė į mane.
Gal tikrai taip?
Taip. Mano tikslesnė, bet jūsų sąžiningesnė. Kartais sąžiningumas svarbiau nei tikslumas.
Dar ilgai tylėjo.
Ar galiu grąžinti originalą? paklausė.
Jau redakcijoje. Pagalvojau. Jei pasakysit jiems, duos man, aš grąžinsiu.
Ne, papurtė galvą. Palikit jūsų versiją. Esat teisi ritmas svarbus.
Nesiginčijau. Bet man buvo svarbu, kad paklausė.
Telefonas ramiai sumirgėjo penkiolika procentų. Galima jau skambinti. Arnas nesikėlė.
Skaitėt romaną visą? paklausė.
Tris kartus. Redaktorius skaito tris kartus: pirmas suprasti, antras pajusti, trečias dirbti.
Ką pajutėt?
Padėjau puodelį, pažvelgiau į jį.
Kad žmogus ilgai ką nors aiškinosi. Ir galiausiai suprato.
Nuleido akis.
Lygiai taip, tyliai pripažino.
Romanas geras, pridūriau. Retai taip sakau garsiai. Tikras.
Jis tik linktelėjo, ir supratau, kad jam tai labai svarbu, tik nesugeba apie save kalbėti.
Vėl nutilom. Bet dabar tai buvo kita tyla ne ta, kuri užpildo pauzes, bet ta, kuri reikalinga pasakytam išgirsti.
Visada buvot viena? paklausė jis.
Supratau, ką turi omeny. Ne šiandien šiaip.
Ne. Vyras žuvo prieš penkerius metus.
Atleiskit.
Nebūtina. Papurčiau galvą. Nebeskauda. Tiesiog kitaip.
Nepasakė suprantu žmonės dažnai sako, bet retai būna tiesa. Jis nutilo kita tema:
Kodėl Aukštakiai?
Čia labai tylu. Ir mes mudu čia buvom kartu taigi, jis dar šiek tiek čia yra.
Arnas lėtai linktelėjo.
Kodėl pasirinkot Latavėnus? paklausiau.
Skyriausi prieš dvejus metus. Butas Vilniuje, bet tuščias. Kiek patylėjęs. Todėl pirkau sodybą. Tuštuma, tik kitos rūšies.
Netikėtai nusijuokiau jis tiksliai įvardijo ką aš retai kam galėjau paaiškinti, kodėl viena gyvenu kaime.
Būtent, pasakiau.
Jūs suprantate?
Puikiai.
Tyliai nusišypsojo tik trumpai, sau. Bet šį kartą pastebėjau aiškiau.
Jūs ketvirtoje dalyje išėmėte monologą, tarė jis.
Išėmiau.
Kodėl?
Nes veikėjas kartojo tai, ką skaitytojas jau žinojo. Buvo per daug.
Gaila buvo.
Žinau. Taip ir parašėt pastaboje.
O jūs atsakėt suprantu, bet ne.
Supratau ir vis tiek ne. Pažiūrėjau į jį. Gaila teksto normalu. Bet gaila nėra argumentas.
Kiek patylėjo.
Teisingai, pripažino. Galų gale be monologo geriau. Suvokiau vėliau.
Supranta visi vėliau.
Nesiskaudina, kad padėkoja tik po to?
Pagalvojau.
Ne. Svarbiausia kad būtų geras tekstas. Kai pasirodo sau pasakau priimta. Ir to užtenka.
Jis ilgai žiūrėjo į mane. Nebe kaip į nepažįstamą kaip į žmogų, kurį šiek tiek pažino.
Maniau, kad redaktoriai nuasmeninti, tarė.
Ir turi būti. Tekstas ne apie mus.
Bet jūs nenuasmeninta.
Problema, šyptelėjau.
Ne, pasakė jis. Ne.
***
Dvidešimt trys keturiasdešimt penkios.
Naujieji už penkiolikos minučių, tarė Arnas.
Žinau.
Už lango pūga nurimo tik storas snaigių sluoksnis ant stiklo, o vėjo nebeliko. Lempa prie vartelių jau nebesidangstė. Vis dar snigo bet taip, lėtai, tarsi visai pavargus jau.
Turite ką nors be arbatos? paklausė.
Yra vyno. Atidaryta nuo Kalėdų.
Tinka?
Manau, taip. Baltas.
Gerai.
Paėmiau butelį iš šaldytuvo. Du paprasti stikliniai puodeliai taures seniai išdalinau. Įpyliau po truputį.
Už ką? paklausė jis.
Už Naujuosius, atsakiau.
Per plačiai.
Tuomet už sąžiningumą. Kuris kartais svarbiau nei tikslumas.
Pažino mane žvilgsniu. Pirmą kartą pernelyg neatitraukiau akių, nors prieš tai keliskart pajuntausi norėjimą.
Gerai, pasakė.
Kūrinio varpas girdėjosi per seną radiją mažą, nuo tų laikų, kai Vidas padėjo jį ant palangės pirmą vasarą. Nejau pašalindavau, tik baterijas keičiau. Per vidurnaktį jis murkdavo svetimų namų šventę tapo įpročiu.
Šiąnakt kažkas kita.
Susidaužėm stiklinėmis. Išgėrėm tylėdami. Miglė ant radiatoriaus pasimuistė, išsižiojo tyliai ir vėl užsnūdo. Už lango snaigės dabar krito dideliais gumulais, be vėjo.
Telefonas sumirgėjo trisdešimt procentų.
Arnas pažiūrėjo į jį. Tada į langą. Tada į mane.
Techninė pagalba per naktį neatvyks, pasakė.
Žinau. Iki ryto tikrai ne.
Turite kur prigulti?
Linktelėjau.
Kabinete yra sofa. Rankraštis ten, bet perkelsiu.
Neperkelkit, tarė jis. Netraukit, netrukdysiu.
Netrukdysiu geras žodis; ne būsiu ramus, ne nesusikompromituosiu. Suprato, kad man svarbu mano erdvė ir jis jos nevaržo.
Gerai, tariau.
Atsistojau, užkaitinau arbatinį dar kartą ne todėl, kad reikėjo arbatos, o tiesiog norėjau ką nors padaryti rankomis.
Violeta, tarė jis.
Atsigręžiau.
Džiaugiuosi, kad mašina įstrigo griovyje.
Pažvelgiau į jį. Sėdėjo prie stalo, apglėbęs stiklinę abiem rankom, ir tiesiai, rimtai, be jokių apėjimų sakė tai, ką iš tikro galvoja.
Kol kas nesu tikra, nuoširdžiai atsakiau.
Suprantu. Linktelėjo. Tai normalu.
Užviriau arbatinį.
Įpyliau karšto vandens į dvi puodelius jo ir savo. Pastačiau jam priešais. Padėkojo ir paėmė.
Už lango sniegas krito lėtai. Pūga baigėsi.
Bet jis neišėjo.
Ir aš neklausiau kada išeis.
Rankraštis gulėjo kitame kambaryje šimtas septynioliktas puslapis, trečia pastraipa nuo viršaus. Ten buvo jo frazė mano redakcijoje, o jo galvoje originali. Abi apie tą patį. Apie tai, kas lieka, kai viskas kita pasitraukia.
Matyt, tai ir yra tiesa.
Sėdėjau prie stalo su puodeliu rankoje, jis priešais, už lango seniai nebuvo pūgos, tik tyliai krintantis sniegas ir prasidėję Naujieji metai.
Gyvenime, net kai atrodo, kad viskas sustingę ar kažkas prarasta, tikros istorijos ir žmonės gali netikėtai susitikti, užsilieka tie, kurie nebijo permainų. Ir kai susitinka du balsai, net jei pradžioje jų kelyje vien tamsa ir pūga, išdrįsti pasakyti tiesą verta labiau nei bet kokį tikslų sakinį.
