Spręsk pati
Vytautai, mašina užgeso. Tiesiai ant Gedimino prospekto. Telefonas baigiasi, skambinu nuo svetimo.
Abi rankas spaudžiau prie ausies priglaustą telefoną. Pirštai, apgaubti plonomis odinėmis pirštinėmis, jau sunkiai lankstėsi. Pūga genė sniegą šaligatvio pakraščiu, lipdama langines ir merkdama akis. Ieva stovėjo prie nepažįstamų durų, šalia grožio salono, kurio šeimininkė išėjo parūkyti ir, pamačiusi sutrikusią moterį brangiame paltuose, tyliai, be žodžių, pakišo telefoną.
Vytautai, girdi mane?
Girdžiu, lyg sekretorei diktuodamas atsakė vyras. Ramiai, be intonacijos. Esu posėdyje.
Suprantu, bet man reikia pagalbos. Automobilio vilkiko arba bent pasakyk, kur paskambinti. Mano telefonas išsikrovęs, numerio nerandu.
Pauzė. Trumpa, trys sekundės, ne daugiau. Bet tose trijose sekundėse buvo viskas: kaip jis dabar žiūri į šoną, kaip susiraukia, kaip mintyse permąsto, kaip kuo greičiau baigti pokalbį.
Ieva, negaliu dabar. Tvarkykis pati. Juk esi suaugusi.
Signalas nutrūko.
Dar akimirką laikė telefoną prie ausies, paskui nuleido, atidavė. Salono šeimininkė stovėjo šalia, žiūrėjo į šalį, pūgą. Maža, apie penkiasdešimties, su mėlynu chalatu ant megztinio, rankoje nepajudinta cigaretė.
Ačiū, ištarė Ieva, grąžindama telefoną.
Prisiskambinot?
Taip.
Ieva grįžo ant šaligatvio. Sniegas tuoj lyg niekur nieko sukrito už apykaklės, į rankoves, tarp šalikėlio ir ausies. Paltas buvo geras, suomiškas, storas kašmyras su vėjui atspariu pamušalu, bet pūga nekreipė dėmesio į jokį sluoksnį. Ieva stabtelėjo, galvodama. Mašina liko už kvartalo užrakinta, jokio vilkiko ji nekvietė. Telefonas miręs. Iki namų eiti pėsčiomis keturiasdešimt minučių, ir tai tik gero oro atveju. Autobuso stotelė buvo visai čia, už kampo.
Pasuko link stotelės.
Viduje kažkas susitraukė ir nuščiuvo. Ne nuoskauda, ne pyktis. Tiesiog tylus, seniai pažįstamas jausmas pasitikėti nėra kuo. Tas jausmas atsirado ne vakar ir ne pernai. Jis kaupėsi kaip nuosėdos arbatinuke: nelyginant sluoksnis ant sluoksnio, kol vieną dieną supranti skonis jau visai kitoks.
Devyni metai kartu su Vytautu. Pirmi du buvo kiti. Paskui karjera, projektai, kelionės. Paskui tyla vakarienės metu. Paskui išvis išnyko vakarienės liko tik greiti sumuštiniai prie šaldytuvo. Ieva dirbo architektūros biure, braižė planus ir retkarčiais lankėsi objektuose. Pinigų užtekdavo. Vytautas sakė didžiausias žmonos pliusas yra savystovis. Pats kartodavo: savistovi. Tvarkykis pati.
Stotelė buvo po stogeliu jau gerai. Ieva įpakavosi į kampą, kur pūtė mažiau. Buvo nedaug žmonių: du studentai su kuprinėmis, senukas su ilgu lietpalčiu ir moteris su ūkišku krepšiu, prigrūstu iki kraštų.
Ieva žiūrėjo į kelią. Sniegas plakė horizontaliai. Lempa virš stotelės linkčiojo, šviesos žaisdamos šaligatviu. Už pūgos ūžė automobiliai.
Ir tada ji pasirodė.
Iš pradžių Ieva pamatė ne moterį, o kailinius. Nes šituos kailinius ji žinojo iš atminties: iki pusės blauzdų, platėjančiu apvadu, standžia apykakle ir trimis tamsaus medžio sagomis. Kailis ypatingas, tamsiai rusvas su raudonu atspalviu, švelnus, lengvas, lyg gyvas audinys. Siūtas Šiaurės Kailių dirbtuvėje, nedidelėje Vilniaus meistrų, kurie neeksponuodavo darbų parduotuvėse.
Vytautas padovanojo jai šiuos kailinius prieš pusantrų metų.
Buvo keistas vakaras. Prieš tai stipriai susipyko užtrenkė duris, pasakė, ko paskui nebeatšauksi. Jau galvojo viskas, pabaiga. Ir staiga jis grįžo su dėže, perrišta bordo kaspinu. Nelengvai dovanojo stovėjo prie lango, kol ji atrišo. Bet kailiniai tikri. Gražūs, šilti, padaryti su išmanymu. Užsidėjo tą patį vakarą ir kažkas širdy atitirpo. Pagalvojo reiškia, rūpi. Reiškia, ne viskas prarasta. Reiškia, dar yra, kas gyva po abejingumo šarvu.
Kailinius pavogė po pusmečio. Iš mašinos, stovėdamos prie prekybos centro. Ieva išsiblaškiusi paliko rankinę ant galinės sėdynės, o ten buvo ir rakto pakabutis. Grįžo po dešimties minučių stiklas sveikas, spynos sveikos, tik durys netiksliai uždarytos. Nebėra rankinės, dokumentų, atsarginio telefono ir kailinių, kuriuos nusivilko, nes parduotuvėje visada per karšta.
Vytautas pasakė: Reikėjo saugoti turtą. Ir viskas.
Dabar tie patys kailiniai priešais ją, sausio pūgoje autobusų stotelėje.
Juos vilkėjo moteris, kurią ji gyvenime nematė.
Moteris jauna, kiek stambesnė, trumpaūgė, raudonais nuo šalčio skruostais ir neišvaizdžia balta kepure su melsvu dryželiu. Pirštinės iš pigios medžiagos, batai matę ne vieną žiemą, su nutryptu kulnu. O ant pečių tie kailiniai.
Ieva ilgai žiūrėjo nepatikėjo. Atrodė, gal apsiriko, gal panašūs. Bet tada pamatė trys sagos ant apykaklės. Medinės, tamsios. Trečioji iš apačios šviesesnė. Tai ji, nes ją kadaise keitė meistrai (kita partija medžio), skirtumas penki centimetrai atspalvyje. Ieva matė tai kasdien, kai vilkdavosi.
Štai ji, trečioji saga.
Iš kur šitie kailiniai? tarė Ieva.
Moteris pasisuko, nustebusi, bet ramiai, lyg nieko nepažįstamo.
Atsiprašau?
Kailiniai, Ieva per žingsnį arčiau. Klausiu, iš kur jie.
Mano kailiniai.
Ne, ramiu balsu, netikėtai sau, atsakė Ieva. Jie mano. Juos pavogė prieš metus. Paaiškinkite, kaip jie atsidūrė pas jus.
Moteris pažvelgė tiesiai. Senukas nežymiai pasitraukė. Studentai apsimetė, kad nemato.
Klystate, ištarė moteris, nedrebančiu balsu. Pirkau juos.
Kur?
Turguje. Komiso skyriuje.
Kuriame turguje?
Šilainiu.
O nepasirodė keista, kad tokios klasės daiktą parduoda už juokingą kainą?
Moters veide šmėkštelėjo ne baimė, greičiau pastanga neišsiduoti.
Sumokėjau, kiek prašė. Sąžiningas pirkimas.
Sąžiningas pirkimas vogto daikto, pasakė Ieva.
Tyla. Tik pūga už nugaros.
Klausykit, po pauzės tarė moteris. Suprantu, jūs susinervinusi. Bet aš nieko negaliu čia įrodyti. Ir jūs man.
Galiu iškviesti policiją.
Kvieskit, paprasta nuovargio ir susitaikymo su blogu žodžiu.
Iš jos pirkinių maišo kyšojo vaikiška megzta kepuraitė, su bumbulu.
Turite vaiką? paklausė Ieva.
Turiu.
Kiek metų?
Penkeri. Dabar daržely. Pauzė. Gal eikime į vidų. Va, kavinė, matot? Užsukim, pasišnekėsim ramiai. Jei reikia kviesit iš ten.
Ieva pažiūrėjo į kavinę. Ji vadinosi Jauku. Tiksliausias žodis tam, ko trūko.
Įėjo.
Kavinė maža, vos aštuoni staleliai, mediniai suolai, apdulkėjusios pelargonijos ant palangės. Kvepėjo cinamonu ir šviežia bandele. Grojo tyliai muzika, kažin kas švelnaus. Klientų beveik nėra: pora senų prie tolimo stalo, vyras su nešiojamu kompiuteriu.
Sėdo prie lango. Už lango tik juoda pūga ir krintanti lempų šviesa.
Moteris nusiėmė kepurę. Tamsūs, šiek tiek banguoti plaukai, sukelti į kuodą sprande. Skruostai vis dar raudoni. Rankos masyvios, nago galiukai su trupučiu nagų, oda per sąnarius įtrūkusi. Rankos, kuriomis dirbama ne klaviatūra.
Prieina padavėja. Ieva paprašo kavos. Moteris arbatos. Paprašo ir sausainio, jei turi.
Kol atnešė užsakymą, tylėjo. Vėliau Ieva sako:
Kaip vardas?
Gražina.
Ieva. Patyli. Papasakokit apie turgų.
Gražina apglėbia puodelį abiem rankom. Laiko, šildosi.
Atvykau į miestą rugsėjį. Reikėjo darbo, būsto. Piniginė plona, tik kas per mėnesius sutaupyta. Lyg skaitytų faktus, be gailesčio ar pagraudenimo. Įsidarbinau ligoninėje valytoja. Radau kambarį, mažą, bet normalią nuomotoją. Mikutį į darželį priėmė ne iškart, bet priėmė.
Mikutis sūnus?
Taip.
O vyras?
Gražina pažvelgė tiesiai.
Jau ne kartu. Ir viskas, daugiau nesakys.
Ieva linkteli net nesiklausia toliau.
Dėl kailinių, primena ji.
Buvo lapkritį. Ėjau per Šilainius toks turgus, visko ten, naujo ir seno. Pirkėjai rikiuoja rūbus. Iš esmės nežiūriu, pinigų maža. Bet čia pamatau. Kabinasi pas vyrioką ant kablys, šalia krūva visko. Paliesta tikra, ne sintetinė. Pauzė. Kaina? Trisdešimt eurų. Supratau, kad per maža. Toks daiktas dešimteriopai brangesnis. Bet neklausiau, iš kur. Žinojau, kad nereikia.
Žinojot ir nusipirkot.
Taip, žiūri į akis atvirai. Suprantu, iš jūsų pusės negražu. Bet man visai neturėjau žieminių rūbų. Tik rudeninė striukė. O pas mus žiemos žinot, ne kurortas. Sūnus lauke, naktinės pamainos, šalta. Ir štai tokia už trisdešimt.
Ir paėmėt.
Paėmiau. Pauzė. Paskui gailėjausi, kad neklausiau. Bet pirmą dieną buvau paprasčiausiai laiminga, kad nesušalsiu.
Ieva gurkšnoja kavą. Skani, stipri. Žiūri į Gražiną.
Kažkas nebesileido tęsti šito pokalbio ta pačia linkme. Kažkas pasikeitė, bet nesuprato, kas.
Esat valytoja kurioje ligoninėje?
Antrojoj miesto. Chirurgija.
Seniai?
Nuo spalio. Keturi mėnesiai. Iš pradžių maniau tik laikinai. Bet kolektyvas geras. Ir pagrindas šalia darželis. Žinau, kada einu, kada grįžtu.
Sunkios pamainos?
Būna. Naktinės. Tada Mikutį palieka, Tamara, kaimynė, gera močiutė. Mikutis ją pamilo.
Ieva galvojo: istorija paprasta, tokių daug. Moteris su vaiku, mažas miestas, sunkus gyvenimas, persikraustymas, darbas. Nieko išskirtinio. Bet kas, kaip ji pasakoja, be skundo, be gailesčio tiesiog kaip yra, kaip tenka gyventi, kažkaip užkabino.
Iš kur atvykot?
Iš Vievininkų. Mažas miestelis, pora šimtų kilometrų. Gal girdėjot.
Ne.
Nieks negirdėjo. Ten trys fabrikai ir viena ligoninė. Dabar jau du, trečią uždarė. Nutyla. Ten gimiau, viskas ten. Vyras irgi.
Kodėl išvykot?
Vėl tas pats žvilgsnis ramus.
Nebebuvo galima likti.
Ieva nesikartodama klausinėjo. Iš architekto patirties žinojo: tiek pat svarbu, kas neprasakyta.
Mikutis žino tėtį?
Žino. Vasarą matėsi. Pauzė. Kol ten gyvenom, pridaug matė nereikia penkiamečiam. Nenorėjau, kad augtų, galvodamas, jog taip turi būti.
Ir nieko daugiau. Ieva netraukė.
Tyla. Už lango pūga, lango apačia apsnigta, tik viršus baltas rūkas ir šešėliai namų.
Žinot, pasakė Gražina, jei tai jūsų daiktas, atiduosiu. Neturiu dokumentų ten irgi nebuvo. Jei eisit į policiją papasakosiu viską.
O kuo apsirengsit?
Pečiais gūžteli.
Su striuke. Kol ką sugalvosiu.
Rudens?
Kito nėra.
Ieva žiūrėjo į kailinius, kabojusius ant kėdės. Kailis tvarkingas, neužminti, šukuotas.
Prižiūrit, sako Ieva.
Taip. Tokio daikto negalima neprižiūrėt.
Kaip valot?
Specialiu šepečiu nuo kailio. Nusipirkau, penkiasdešimt centų. Ir spintoj kedro rutuliukai, nuo kandžių. Vos pagalvojusi priduria: Pirmą kartą gyvenime tokį dėviu. Neturėjau anksčiau nieko tokiu.
Jums tinka šitie kailiniai.
Klausimas netikėtas, bet Gražina neišsigąsta.
Taip. Ne todėl, kad šilta, nors ir dėl to. O todėl kad… ieško žodžio. Kai su jais ateinu į darbą, žmogus jau sveikinasi kitaip. Kaip su ta, kuriai viskas tvarkoje. Kaip su lygia.
Ieva padeda puodelį.
Suprantu, nuoširdžiai.
Gražina pažvelgia su švelniu, ne priešišku, o tik atsargiu žvilgsniu.
Ir jūs dirbat?
Taip. Architektė.
Savo įmonėj?
Nedideliam biure. Penki mūsų.
Patinka?
Ieva galvoja. Ar patinka? Seniai apie tai nemąstė. Tiesiog dirbo atidžiai, gerai, kruopščiai. Bet ar patinka?
Patinka, galiausiai ištaria. Gal tai vienintelė tikra mano mėgstama veikla.
Gražina linkteli.
Mano darbas irgi ne šventė, sako. Bet žmonės geri. O tai daug.
Taip, linkteli Ieva. Daug.
Už durų kažkas cypteli, turbūt vėjas kilnoja iškabą. Pora senukų rengiasi, vyras užsisako dar kavos.
Papasakokit apie Mikutį, paprašo Ieva. Ne dėl pokalbio, o todėl, kad staiga norisi išgirsti ką nors gyvo.
Gražina vos nusišypso. Trumpai, bet tikrai.
Plepys, pasako taip, lyg trūkumą vadindama privalumu. Visą kelią kalba. Daržely per daug šneka, auklėtoja sako. Man džiaugiuosi. Reiškia, neužsidarė.
Anksčiau tylėdavo?
Nuleidžia akis.
Būdavo. Praeitą žiemą. Sėdėdavo su mašinėlėm, tylėdavo. Pauzė. O dabar viskuo domisi. Vakar aiškino, kodėl šuns uodega vizga, o katino ne. Nežinojau, ką atsakyti. Paėmė planšetinį pats rado atsakymą. Džiaugėsi.
Kiek laiko nuo persikėlimo?
Keturi mėnesiai.
Jau tokia skirtumo.
Vaikai greiti, sako Gražina. Mes ilgiau atsigauname.
Ieva prisiminė: prieš keturis mėnesius sėdėjo ofise, tvirtino trijų kambarių šeimos projektą, jungė virtuvę su svetaine. Jos rudenys, žiemos, nieko ypatingo. Darbas, vieniši vakarai namie, pokalbiai su Vytautu apie sąskaitas ar sugedusį maišytuvą. Kartais išeidavo į renginius, Vytautas šnekėjo su reikalingais, ji stovėdavo šalia ir šypsodavosi. Mokėjo šypsotis tinkamose vietose.
Ji nesuspėjo atsiminti, kada šypsojosi taip, kaip tik ką Gražina, kalbėdama apie sūnų.
Kai pirmą kartą apsivilkote tuos kailinius, paklausė Ieva, ką jautėte?
Gražina pakėlė akis, patylėjo.
Gal kvailai pasirodys.
Ne. Sakykit.
Pajutau, kad susitvarkiau. Paprastai, be pagražinimų. Išsivežiau vaiką, pradėjau iš naujo. Keturi mėnesiai naujoj vietoj. Turiu kampą, darbą, vietą sūnui. Ir tuos kailinius. Lyg jie patvirtino, kad ne veltui. Nesulūžau. Suprantat?
Ieva suprato.
Sėdėjo, suprato taip aiškiai, kad užgniaužė kvapą. Ne iš gailesčio, kuris čia nebūtų vietoje. O iš to, kad Gražinos žodžiai pataikė tiesiai į vietą, kuri seniai sopėjo, bet kurios seniai nelietė.
Nes ir ji pati kadaise šitaip nešiojo šituos kailinius.
Atsiminė tą dieną, kai pirmąsyk užsivilko ne dovanų rytą, bet po savaitės, kai išsitraukė, užsirišo prie veidrodžio ir pasijuto dar ne viskas prarasta. Yra dar šilumos tarp jų su Vytautu. Šilumos tikros, ne simbolinės. Kailiniai buvo ženklas.
Bet ženklas apgaulingas.
Po dviejų savaičių Vytautas vėl posėdyje, paskui komandiruotėje, paskui svečiai, kuriuos reikia priimti. Kailiniai kabėjo spintoje, gyvenimas eidavo kaip įprasta. Dovana buvo ne jausmo ženklas. Tai buvo bandymas užbaigti temą. Va, padariau. Gana.
Po pusmečio kailinius pavogė. Verkė vieną vakarą ir kartojo, kad pamiršo.
Ne. Nepamiršo. Visą laiką atsimindavo, tik sau meluodavo. Taip lengviau.
Gražina, nutraukė, jūs turit ką rytoj apsirengti į darbą?
Striukę.
Šiltą?
Pakanka.
Neatsakėt. Šiltą?
Pauzė.
Ne. Bet pripratus.
Ieva žiūrėjo į kailinius. Ramiai kabėjo ant atlošo, šiek tiek žvilgėdami šviesoje. Trys sagos, trečioji šviesesnė.
Galvojo minutę.
Kam man tie kailiniai dabar? Mintyse lyg planą perėjusi: esu žiemą, turiu gerą paltą, kitų drabužių. Garderobas ne skurdus. Tai klausimas ne apie būtį.
O tai apie ką? Principas? Teisi? Daiktą pavogė iš manęs, faktas. Gražina nusipirko vogtą, nesužinojusi. Galima eiti į policiją, reikalauti, teisiškai Ieva akivaizdžiai savo vietoje.
Bet.
Ji prisiminė skambutį vyrui. Trys sekundės pauzės. Sekretorinis balsas. Spręsk pati. Suaugus.
Prisimena, kaip stovėjo vėjy su svetimu telefonu ir iš esmės apie nieką negalvojo.
Prisimena Gražinos šypseną, kai kalbėjo apie Mikutį.
Prisimena savo veidą prie veidrodžio prieš pusantrų metų. Tą akimirką. Šilumos jausmą, kuris, kaip pasirodė, buvo tik daiktas, ne daugiau. Trys sagos.
Šiluma buvo ne daikte.
Gražina, tarė pasilikite juos.
Ką?
Kailinius. Pasilikit. Dabar jie jūsų.
Rimtai?
Taip. Ne iš gailesčio atiduodu. Jie jums reikiamesni. Tai ne tas pats.
Gražina tyli. Veide kažkas dirba vidinis dialogas, sau nematomai.
Negaliu taip paimt, taria.
Galit. Už juos mokėjot trisdešimt tai ne juokai, kai likimas spaudė.
Juokinga suma tokiam daiktui.
Ne juokinga, kai žmogus lapkritį sunkiai kasetą surinko, ką tik atsikraustęs, paprieštaravo Ieva. Ne nuvertinkit.
Gražina nuleido akis, vėl pakėlė.
Kodėl?
Ką?
Kodėl taip darot?
Ieva pagalvojo. Jeigu jau iš tiesų iš tiesų.
Nes man jie buvo to, kas pasirodė netikra, simbolis. Jums jūsų pačios laimėtas daiktas. Pauzė. Tai skirtinga vertė. Tegul lieka ten, kur daugiau reiškia.
Gražina ilgai žiūrėjo. Po to linktelėjo, kartą, lėtai.
Ačiū, pasakė.
Negarbingai, be entuziazmo. Paprastai. Ir užteko.
Dar pasėdėjo. Užsisakė dar Ieva kavos, Gražina arbatos. Kalbėjo jau apie kitką apie chirurgijos skyrių, skirtumus, architektūros įtaką nuotaikai. Gražinai pasirodė nuostabu, kad planavimas gali paveikti žmones, Ieva paaiškino: ir dar kaip šviesa, erdvė svarbi.
Mūsų skyriuj langai maži, koridorius tamsus.
Blogai. Tamsiuose žmonės bus liūdni.
Reikėtų perstatyti.
Reikėtų. Bet brangu, sunku. Dažniausiai taip ir lieka.
Gaila.
Gaila.
Pūga lauke neslūgo. Gal jau valanda, kaip čia sėdi. Ieva nelabai skaičiavo laiką. Keista buvo visada skubėdavo, laikrodis kas dvidešimt minučių. Dabar ne.
Man jau metas pas Mikutį, pasako Gražina.
Darželis užsidaro?
Septintą. Spėsiu, jei dabar eisime.
Išėjo. Gražina užsidėjo kailinius. Segdama sagą, pažvelgė į Ievą.
Kaip grįšit? Mašina liko?
Beliko. Išsikvečiu vilkiką nuo kieno nors telefono. Arba paprašysiu, kad taksi pakrautų.
Gal mano? Kraunasi dar.
Ieva pasižiūri.
Nespėsit pas sūnų?
Spėsiu. Skambinkit.
Ieva paskambino į automobilių pagalbą. Išaiškino, kur, duomenis. Susitarė. Gražina laikė telefoną, paskui perdavė pati atsakyti dėl detalių.
Išėjo kartu.
Pūga plėšė tiesiai į veidą. Gražina nusileido kepurę, Ieva paltą.
Kur jums? paklausė Gražina.
Ten. Parodė dešinėn. Prie mašinos.
Man priešinga. Pauzė. Na, sėkmės.
Sėkmės.
Išsiskyrė. Ieva pažvelgė atgal Gražina skuba, palenkus galvą, kailiniai gražiai plazda. Teisinga moteris, teisingi kailiniai.
Ieva nuėjo prie mašinos.
Vėjas plakė veidą, po batų sniegas girgždėjo. Paltas saugojo, bet ne kaip kailiniai. Kaklas, pirštai šalo. Visiškai kūniški dalykai, be metaforų. Tiesiog šalta.
Bet kažkur viduje buvo tyliau nei paprastai. Nei gerai, nei blogai tylu. Lyg išjungus triukšmą, kurio net nejutai.
Mašina stovėjo kaip pastatyta. Vilkikas pažadėtas už keturiasdešimties minučių. Ieva atsistojo, nugara prieš vėją, ir laukė.
Galvojo apie Vytautą.
Ne su pykčiu. Pyktis per karšta tam, ką jautė Ieva. Dabar jis buvo jai lyg užduotis, atidėta, bet neišvengiama. Devyneri metai. Pirmi du kitokie. Tai septyneri šiaip sau gyvenimo, verslo partnerystės, skambučiai, į kuriuos neatsako, vakarienių, kurių nėra.
Kas laikė kartu?
Įprotis. Bijojimas keisti gyvenimą iš esmės. Patikėjimas, kad taip daug kur, kad reikia susirast savo hobi ar darbą ir nesitikėti iš santuokos daugiau, nei ji duoda.
Bet labiausiai laukimas. Ji taip tai vadintų laukimas, ne visada įsisąmonintas. Tarsi kad bus dar viena dėžė su kaspinu, dar vienas vakaras, dar sugrįš šiluma.
Kailiniai buvo šito laukimo simbolis. Jei kažkada buvo šilta, gal dar bus.
Dabar kailinių nėra. Ir gal neblogai, kad nėra.
Ieva stovėjo prie savo sulūžusios mašinos sausio pūgoje, be kailinių ir telefono, ir galvojo, ką pasakys Vytautui, kai grįš. Tikslių žodžių dar nežinojo. Niekada nebuvo stipri tokiuose pokalbiuose. Bet žinojo bus pokalbis. Ne skandalas, ne ašaros. Tiesiog ramiai, kaip užduotį, kurią reikia atlikti.
Vilkikas atvažiavo po trisdešimt penkių minučių. Jaunas, kalbus vairuotojas užkabino mašiną. Kol pildė dokumentus, leido Ievai telefono pakrauti. Užteko, kad įsijungtų ekranas paskambino į biurą.
Šiandien nebūsiu, pasakė karštai Verai, biuro administratoriai. Mašina sugedo. Nieko svarbaus, viską vakarop pažiūrėsiu.
Gerai, Ieva. Viskas gerai?
Taip. Viskas gerai.
Ir tai buvo tiesa.
Važiavo sunkvežimiu, stebėjo snieguotą miestą už stiklo ir mąstė apie viską. Kad pavasaris, kaip visuomet, bus kovo gale. Kad biure yra viena idėja vaikų centras šiaurėje, ir ten reikia iš naujo braižyti salę, kad būtų šviesos; vis atidėliojo pokalbį su klientu. Nebereikėjo atidėlioti. Reikia kalbėti iškart.
Nebereikėjo atidėti.
Nusišypsojo. Nesmarkiai, sau.
Vairuotojas privažiavo servisą, atidavė dokumentą. Ieva kvietėsi taksi. Važiuodama žiūrėjo, kaip pūga rims sniegas dar krenta, bet jau ramiai, ne kaip prieš tai.
Namuose buvo ramu. Vytauto nėr, turbūt dar posėdy ar kitur. Nusirengė, padėjo paltą, nuėjo į virtuvę, užkaitė arbatą. Priėjo prie lango.
Lauke sniegas vis sluoksniavosi ant palangės. Balta.
Galvojo apie Gražiną. Kaip dabar eina pas sūnų, palenkusi galvą prieš vėją. Kaip Mikutis bėga su kepure ir bumbulu, Gražina pagauna, eina abu į mažą savo kambarį su gera nuomotoja. Kaip vaikas pasakoja viską į kelią apie šuns uodegą arba apie kitką. Jis vis ką sugalvos.
Pagalvojo ir apie tai, jog nepaklausė telefono numerio. Bet ir nereikėjo. Pažinojo trumpam, per pūgą, prie stotelės. Tokių susitikimų nesitęsia. Tiesiog nutinka.
Bet kažkas liko. Ne kailiniai. Kažkas kita. Kažkas, ką Ieva ilgai prisimins.
Arbata užvirė. Užsipylė, atsisėdo, ištiesė kojas. Už lango sniegas.
Kai Vytautas sugrįš, pasakys, kad reikia rimtai pasikalbėti. Ne apie mašiną, ne apie čiaupą. Jis surauksis, sakys, kad pavargęs. Ji atsakys, jog supranta, bet jau atidėti negalima. Jis atsisės, lyg būtų nutrauktas nuo svarbiausio, ji pradės kalbėti.
Kas bus toliau nežinojo. Tokie pokalbiai retai vyksta pagal planą. Bet pasakys, kaip yra. Sąžiningai, be skandalo. Tiesiog: štai kaip iš mano pusės matosi. Štai ką jaučiu. Štai ko noriu.
O nori, pasirodo, ne tiek daug. Ne brangių dovanų, ne tinkamų renginių, ne buities partnerio. Nori, kad kas nors atsilieptų į skambutį. Kad vakare prie stalo būtų kam papasakoti, ir kad kas nors išklausytų.
Gal dar įmanoma. Gal nebe. Ji nežinojo. Bet nebebus apsimetimo, kad viskas gerai.
Sėdėjo prie stalo su puodeliu arbatos ir žiūrėjo pro langą. Sniegas krito ramiai. Ne pūga tiesiog sniegas.
Kažkur mieste Gražina vedė Mikutį už rankos ir klausė apie uodegas. Ar apie ką kitą.
Kur nors stovi mašina servise, kurią rytoj atiduos sutaisytą.
Kur nors vyksta nenutrūkstantis posėdis.
O čia ramu. Arbata šilta, lauke sniegas.
Pagalvojo staiga: reikia pavasarį pradėti ką naujo. Ne kažką drastiško, ne perversmą. Paprastai, ką nors savo, tikrai savo. Gal užsirašyti akvarelei, seniai norėjo. Ar iš naujo žiūrėti vaikų centro projekto visą idėją. Pakalbėti su užsakovu ne tik apie šviesas, bet ir vaikų erdvę. Tai jos darbas. Ji nori jį dirbti gerai, visa jėga.
Už lango visai sutemo. Sniegas švietė tik po lempa.
Ieva baigė arbatą. Atsistojo. Išplovė puodelį.
Praėjo į prieškambarį, pasižiūrėjo į kabantį paltą. Kuo geriausias: šiltas, kašmyrinis. Gera.
Išjungė šviesą ir nuėjo į kambarį. Laukti.
Nors ne laukti.
Tiesiog būti. Kol kas užtenka.
***
Po kelių savaičių, vasario pradžioje, kai šalčiai jau kiek atleido, ji atsitiktinai pamatė panašią moterį kailiniuose kitoje gatvės pusėje. Širdis akimirkai suvirpėjo ne, ne ji, kita. Tiesiog panašūs.
Nuėjo toliau. Laukė susitikimas dėl vaikų centro. Krepšyje nauji brėžiniai, perbraižyti nuo pradžių. Žaidimų salė dabar buvo šviesi iš abiejų pusių, siena su koridoriumi atvira. Užsakovas gal susirauks, bet paaiškins mokės paaiškinti.
Sniegas tirpo ant asfalto prie latakų. Vasaris. Greitai kovas.
Eidama galvojo: kartais užtenka vieną kartą sutikti žmogų, per pūgą, stotelėje. Jis tau nieko ypatingo nepasako, nepataria, nekeičia gyvenimo. Tik papasakoja savo istoriją. O tu klausai ir kažką apie save supranti. Tai ir viskas.
Kartais tiek ir užtenka.
