Sistemos klaida
Egle, tu namie?
Ričardai, aš visada sekmadienio rytą namie. Gi žinai tai.
Tai atidaryk duris.
Ji tris sekundes žiūrėjo pro akutę. Brolis stovėjo koridoriuje, atsegtas paltas plazdėjo kaip burė, prie kojų dvi didelės sportinės tašės, veidas toks, tarsi ką tik būtų pralaimėjęs ginčą dėl pagrindinio Eurovizijos prizo. Už jo nugaros du siluetai: vienas stambesnis, kitas smulkesnis. Eglė užmerkė akis. Atsimerkė. Siluetai vis dar buvo, deja.
Spustelėjo spyną.
Labas rytas, ištarė Ričardas su ta nelemta šypsena, kurią Eglė pažinojo nuo vaikystės. Tai buvo šypsena žmogaus, kuris tuoj paprašys paslaugos.
Ne.
Aš dar nieko nepasakiau.
Bet jau šypsaisi. Reiškia, ne.
Augustinas pralindo pro tėtį ir žiūrėjo į tetą nuo žemės lyg koks stebukladirbys, kuriam vos šešeri, o viršugalvyje amžinas kuokštelis, batraištis vilkosi per parketo dangą. Greta jo Elija spaudė vienausį triušį ir stebeilijosi į Eglę su tokiu palaimingu smalsumu, kokiu keturmetės mergaitės stebi naujas sofas, o ne pavojus.
Eglė nužvelgė savo parketą. Šviesi ąžuolo danga, ParketLita modelio, klota vos prieš tris mėnesius meistro, kurio laukė pusantro. Augustino batraištis buvo aplipęs kažkuo rudai nemaloniu. O ką, jeigu neatsakysi…
Užeikit, sumurmėjo. Tik batus tuojau pat nusiaukit.
Aštuntame aukšte, naujame Šiaurės karūnos name, esanti Eglės butas buvo tuo dalyku, kuriuo ji slapta didžiavosi. Ne prestižinis interjero dizaino projektų vadovės postas InDesign LT, ne mažina, ne sąskaita banke, o būtent butas 104 kvadratiniai, trijų metrų lubos, langai iki žemės, vaizdas į miesto parką. Ji jį baldino dvejus metus; keitė šviestuvus, ieškojo užuolaidų pilkšvai melsvo, vakare virstančio pilku atspalvio, kol aptiko būtent tokį. Sofą rinkosi kataloge plati, pilka, aukšta atlošu, kavos staliukas iš masyvo su charakterio įskilimu, anot pardavėjo. Iš pradžių galvojo grąžinti, paskui priprato ir pamilo. Jokių bereikalingų daiktų, jokio šlamšto ant palangių. Belžvė kosmetika išrikiuota pagal ūgį, rankšluosčiai visi vieno atspalvio, spintoje lygios medinės pakabos.
Tai buvo tyla, kurią ji susikūrė. Tikrų tikriausia miesto aštunto aukšto tyla, kai girdisi tik OrkaitėLita virtuvėje ir retkarčiais dulksna į langą.
Ričardas nuleido tašes prie durų. Vaikai tuoj pat išsinėrė iš batų. Augustinas palietė baltą sieną.
Augustinai, tartė Eglė.
Ką?
Rankos.
Bernas apžiūrėjo savo delną, tada sieną, tada vėl tetą.
O kas joms?
Eglė giliai įkvėpė. Trys sekundės įkvėpti, trys iškvėpti streso valdymo mokymai ne visai be reikalo.
Ričardai, greičiau sakyk.
Brolis nuėjo į virtuvę, sėdo ant aukštos kėdės prie baro, sudėjo rankas ant stalviršio. Pasidavimo gestas.
Mes su Rūta važiuojam į sanatoriją. Aštuonioms dienoms. Mums reikia pasikalbėti. Na tikrai reikia, o su vaikais neįmanoma.
Jokių kitų variantų nėra?
Mama Mineralinėje iki kitos penktadienio, žinai. Rūtos tėvai kaime, o ten karantinas dėl kažkokio viruso vaikų neveža. Egle, prašau tavęs. Aštuonios dienos.
Aštuonios dienos, atkartojo.
Arba devynios. Grįšim kitą sekmadienį.
Iš svetainės pasigirdo kuklus, bet atpažįstamas garsas kažkas nukrito ant grindų.
Elija, nieko neliesk! riktelėjo Ričardas į svetainės pusę, net neatsisukęs. Įgūdžio šimtas kartų per dieną.
Ričardai. Eglė tyliai, nes tylus balsas duoda daugiau už šaukimą, ir to ją irgi išmokė mokymai. Aš dirbu iš namų. Trečiadienį svarbi online prezentacija trims miestams. Nežinau, ką su vaikais veikti, ką jie valgo, ką jiems sakyti, kaip suguldyti.
Jie valgo viską, tik be svogūnų. Augustinas dar nevalgo pomidorų. Gali kalbėti ką nori jie ne zizliai. Elija užmigs su zuiku, Augustinui reikia paskaityti knyga tašėje.
Ričardai
Egle, pakėlė akis brolis. Ir ji pamatė jose kažką, nuo ko kažkur krūtinėje truputį sugniaužė. Ne gailestis. Kažkas kita. Nuovargis, su kuriuo nesiginčijama. Jei nevažiuosim dabar, nežinau, kas bus su mūsų šeima. Tikrai nežinau.
Tylėjo. Už lango lėkė labai baltas debesis virš parko. Ramus iki pavydo.
Aštuonios dienos, pagaliau ištarė.
Ačiū tau.
Nesidėkok iš anksto. Nežadu, kad nepašauksiu tavęs per tris valandas.
Esu pasiekiamas. Ir Rūta taip pat.
Ričardas išėjo taip greitai, kaip išdrįsta tik tie, kurie bijo, jog persigalvos. Bučinys vaikams į galvą, kažką apie teta Eglė pati šauniausia, raštelis su instrukcijomis baro kampe, vyriškas, didelėmis kreivomis raidėmis. Po penkiolikos minučių durys užsidarė.
Eglė stovėjo prieškambaryje. Augustinas ir Elija didelėmis akimis žiūrėjo į ją. Ji į juos.
Na, tarstelėjo.
Na, atitarė Augustinas.
Esat alkani?
Noriu sulčių, pasakė Elija.
Kokio skonio?
Oranžinio.
Apelsinų?
Ne. TO, kuris oranžinis.
Eglė atidarė šaldytuvą. Viduje dvi rūšys mineralinio, indelis su daržovėmis, Belžvė jogurtas ir pusiau tuščias balto vyno butelis. Vaikiškų sulčių, aišku, nė ženklo. Ne pagal sąrašą kai žmogus be vaikų, niekada nesitiki apsipirkti iš vaikystės sąrašo.
Eisim dabar į parduotuvę, tarė.
Valio! paskelbė Augustinas taip, kad echo gražiai pabėgo per tris metrus lubų garso. Akustika čia buvo puiki.
Eglė prisimerkė.
Parduotuvė kitame name, vos penkios minutės pėstute. Per tą laiką Elija keturis kartus pametė zuikį, Augustinas spaudė visas lifto mygtukus, įskaitant ir aptarnavimo skambutį, be to, spėjo nuodugniai papasakoti apie Berną iš savo būrelio, kuris moka spjaudyti per dantis du metrus. Eglė sužinojo apie Berną daugiau, nei manė norėsianti.
Parduotuvėje nusipirko keturių rūšių sulčių, pieno, duonos, jogurto su braškėm, makaronų, vištienos kukuliukų vakuume, obuolių, bananų, tokių ryškių sausainių, kuriuos Augustinas pats įdėjo į krepšį, kol Eglė kažką tyrinėjo sūrių lentynoje. Neišėmė sausainių atgal. Tai buvo mažytė kapituliacija, kurią sau neleisdavo prieš savaitę.
Pirma diena praėjo ramiai jeigu neskaičiuosi, kad Elija užliejo oranžines sultis ant stalo, o Augustinas trenkėsi pečiu į durų staktą ir penkias minutes verkė. Eglė nežinojo, kaip paguosti. Padavė jam stiklinę vandens ir sakė praeis. Tai buvo jos standartinis patarimas suaugusiems kažkaip tiko ir šįkart. Augustinas išgėrė, paskutinįkart sušnarpštė ir nuėjo žiūrėti YouTube Kids planšete, kurią Ričardas įdėjo į tašę.
Miegoti jie atsisakė ir devintą, ir dešimtą, ir pusę vienuoliktos. Tądien Eglė Augustinui paskaitė knygą apie lokį, kuris ieškojo aviečių, du kartus, nes jis paprašė pakartoti. Elija užmigo tiesiog ant sofos, suspaudus zuikį. Eglė žiūrėjo į ją gal dvidešimt sekundžių, paskui atsargiai pakėlė ir pernešė ant sulankstomo sofos-lovos svetainėje. Mergaitė buvo lengva, šilta, kaip mažytė saulė. Nepabudo.
Eglė grįžo į virtuvę, įsipylė žolelių arbatos į termopuodelį, atsivertė Asus laptopą. Iki prezentacijos trys dienos. Dar buvo likę sudėlioti du skaidres ir sugalvoti intro.
Sėdėjo savo tyloje, gėrė arbatą ir … kažkaip negalėjo susikaupti.
Antroji diena prasidėjo 6:37. Tai Eglei įstrigo, nes pažiūrėjo į Samsung telefono laikrodį būtent tada, kai iš svetainės nuskambėjo GARSAS.
Augustinas atsikėlė anksčiausiai ir nusprendė statyti tvirtovę iš sofos pagalvių. Visi keturi pagalvės ant grindų, pledas irgi, o pats Augustinas centre, ir laimingai kemša sausainius, kuriuos stebuklingai susirado antrame virtuvės spintelės aukšte. Sausainiai ir ant grindų, aišku.
Labas rytas, visai žvaliai tarė jis.
Labas, atsiliepė Eglė.
O tu moki pankejkų?
Lietuviškų blynelių?
Nu tokių apvalių, su klevų sirupu.
Neturiu klevų sirupo.
Gaila.
Ji išvirė grikių košės. Augustinas valgė be priekaištų. Elija atsikėlė aštuntą, atėjo su zuikiu ir mieguistu veidu, įsirangė į kėdę ir pareiškė:
Noriu tokios košės kaip Augustinas.
Eglė nusprendė, kad gal ir visai neblogai čia viskas vyksta.
Potvynis prasidėjo antradienį antrą po pietų.
Ji sėdėjo prie kompiuterio, maketavo prezentaciją. Vaikai žaidė vonioje, jiems leista prileisti vandens ir plukdyti laivelius, kuriuos Augustinas išlankstė iš Eglės senų sąskaitų. Atrodė nekaltai vanduo, vaikai užsiėmę, tylu.
Po dvidešimt minučių tapo pernelyg ramu.
Kol Eglė baigė skaidrę ir nuėjo pasipilti vandens, iš po vonios durų koridoriaus plytelėmis slinko žvilgančios balos liežuvis.
Ne, tik ne… suburbėjo garsiai, tokiu balsu, kai jau vėlu.
Vonioje kranas buvo atsuktas iki galo. Vaikai, pagal Augustiną, išėjo žiūrėti televizoriaus, laivų flotilė užtvėrė nubėgimo angą, o flagmanas užlūžo srovės skylutėje. Vanduo per kraštą baltu šilku bėgo jau bene dešimt minučių.
Eglė užsuko kraną. Pažiūrėjo į grindis. Užsimerkė.
Po dvidešimt minučių skambutis į duris Eglės puskojinės, matyt, jau buvo ant pastarųjų kvėpavimo.
Kas ten?
Kaimynas iš septinto aukšto.
Ji atidaro. Už durų apie keturiasdešimtmetis vyras, aukštas, sportiškas, namų džinsuose, tamsiai mėlyname megztinyje. Rankoje laikė telefoną, ekranas prieš ją. Ekrane dailiai besiplečianti šlapia dėmė jo lubose.
Aš Andrius. Butas septyniasdešimt du.
Eglė. Aštuoniasdešimt keturi. Ji atsiduso. Žinau, kad čia mūsų. Vaikai…
Supratau. Jis įsidėjo telefoną į kišenę. Padėt?
Ji buvo pasiruošus diskusijai įprasta, grasinimas administracija, kompensacija… O iš Andriaus jokio barnio. Negarsiai.
Sakėt padėt? dar perklausė, nes negalėjo patikėti.
Pas jus, sprendžiant iš garsų, dar kiek balos likę. Turiu gerą šluotą ir statybinį feno. Namų ūkio reikalai.
Už Eglės pečių pasirodė Augustinas.
Tu tas iš apačios? Dėl mūsų tavo lubos?
Dėl jūsų, ramiai sutiko Andrius, o Eglė susitraukė. Bet jis tik pakreipė galvą: O laiviukai gerai plaukė?
Nuostabiai! Augustinas tryško. Turėjau net lėktuvnešį!
Rimtai.
Užeikit, tarė Eglė, nes laikyti vyrą koridoriuje būtų absurdiška.
Tą valandą ji neprisimins detalių. Andrius sąžiningai šluostė vonią ir koridorių. Visai be komentarų, be jokių kas čia pas jus per bardaką. Kartais leisdavo Augustinui pavalyti grindis, kas atrodė šventė. Elija stovėjo prie durų ir, rodydama į balutes, būtinai čia dar šlapia. Ir, reikia pripažinti, neapsiriko.
Lubos labai prilipo? paklausė Eglė baigus.
Ne. Buvo sena balta danga, laikėsi vos vos. Dėmė išdžius.
Atlyginsiu remontą.
Pamatysim. Jis numojo ranka, tarsi sakydamas gyvenimas pats išsprendžia. Ilgai su vaikais?
Antra diena.
Jūsų?
Sūnėnas ir dukterėčia. Savo neturiu.
Jis linktelėjo. Nugręžė žvilgsnį į Augustiną, kuris jau vėl spaudinėjo televizoriaus pultą.
Supratau, pasakė Andrius. Patarimas į vonią geriau įsidėti specialų dangtelį ant nubėgimo. Parduotuvėse pilna. Ir kraną atidarinėt truputį.
Išmoksiu.
Sėkmės. Pasiėmė šluotą, jau prie durų tarė: Septintas aukštas, jei ką skambtelkit.
Kam jūs toks ramus? išsprūdo Eglei, visai be plano.
Andrius mąstė sekundę.
O ką, reikia rėkt? Lubos nuo to greičiau neišdžius.
Išėjo. Eglė prisiglaudė prie durų. Saulė jau leidosi. Virtuvėje Elija reikalavo sausainių Augustinas priešinosi.
Eglė padalino sausainius lygiomis dalimis. Tylėdama.
Vaikai pažiūrėjo į ją su pagarba.
Trečiadienio rytą Eglė ruošiasi online prezentacijai. Vaikai animacija svetainėje, planšetė pilnai įkrauta, ant stalo obuoliai, krekeriai. Viskas po kontrole.
Pristatymas 11:00. Eglė biuro švarku, namų marškinėliais apačioje, laptopas, ausinės. Prisijungę septyni žmonės iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos.
Penkiolika minučių sklandžiai. Nauja Estelita kolekcija, kainodara, klausimai-atsakymai.
Šešioliktoje minutėje durys. Plačiai.
Teta Egleee! Elijos balsą būtų girdėjęs ir septintas aukštas be mikrofono. Augustinas paėmė mano triušį!
Elija, dabar dirbu, Eglė sugebėjo neteršti oro panika.
Jis negražus! pasigirdo svetainėje.
Kolegos, paaiškino per kamerą su tvirta šypsena, minutėlė.
Spaudė pauzę, išėjo, randa Augustiną griebiantį už ausies tą vienausį triušį, Eliją už kūno tempimas į dvi puses.
Paleidžiat zuikį abu, ramiom. Paleidžia. Elija priglaudžia prie krūtinės ir visos pasaulio audros nustoja egzistuot.
Augustinai, gali tyliai animaciją pažiūrėt?
Ji baigėsi.
Įjunk kitą.
Kokią?
Bet kurią, kuri bus po šitos.
Ten reklama.
Akimirka lietuviško pokerio žvilgsnių. Galiausiai Eglė pati rado kanalą su kalbančiais gyvūnais ir grįžo į kabinetą.
Aštuonios minutės ramybės. Po jų Augustinas, šįsyk be Elijos, stovi šalia.
Man reikia į tualetą, pranešė tiesiai į kamerą.
Kauno filialas prapliupo juokais. Po jų ir kiti. Eglė raudo, kas jai neįprasta nematė savo raudono veido nuo mokyklos laikų.
Žinai, kur tualetas.
Žinau. Bet norėjau pasakyt.
Išėjo. Dalykinė atmosfera dingo, bet netikėtai ją išgelbėjo Vilniaus partneris tikino, kad jam trys vaikai, puikiai suprantantis, regiono vadybininkas kad susidomėjo pasiūlymu. Sutarė dėl kito susitikimo.
Eglė uždarė laptopą ir dar ilgai tiesiog sėdėjo. Tada suprato ne pyksta. Galėjo tikėtis pykčio, bet nebuvo.
Išėjo iš kabineto, padarė vaikams sumuštinių su sūriu. Augustinas pagyrė. Elija pusę nesuvalgė, nes kalbėjosi su zuikiu.
Ketvirtą po pietų skambutis.
Atnešiau nubėgimo kamštį, sako Andrius. Tą, specialų, į vonią.
Eglė vėl suklususi kukliame permatomame maišelyje guminis kamštukas.
Specialiai ėjot į Maximą?
Ir taip reikėjo duonos.
Užeikit.
Nesitikėjo savęs kviesti, bet taip ir išėjo įėjo, nusiavė, Augustinas šaukia iš svetainės:
O! Tas vyras, kuris mums padėjo!
Tas pats, patvirtino Andrius.
Jau išdžiūvo? Na, lubos?
Beveik. Pora dienų ir nieko neliks.
Gerai. Augustinas patenkintas kaip už sėkmę laimėjęs prizą. O Jengą moki žaist? Turiu tėtis įdėjo.
Moku.
Tai einam!
Taip Andrius atsidūrė prie Estelitos žurnalio stalo medinėmis kaladėlėmis vaikų apsupty. Elija nežaidė, bet laimėje sėdėjo ir spaudė zuikį. Andrius žaidė rimtai atrodė, kad net menkiausias vaikų užsiėmimas jam svarbus, vaikai tai jautė.
Eglė stovėjo virtuvėj ir žiūrėjo, priedengusi bulvių skutimu, nors iš tikro stebėjo juos.
Šita kraštinė, žiūrėk, šnabždėjo Andrius Augustinui. Pasiduos lengviausiai.
Iš kur žinai?
Bokštai visur turi silpnų vietų. Ir gyvenime irgi surasti jas svarbiausia.
O gyvenime irgi? Augustinas netikėtai giliai.
Andrius tylėjo.
Panašiai, pasakė.
Vakarieniavo visi kartu nebūta tokio plano, bet kaip natūraliai liko. Andrius padėjo apskrudinti kukulius, atriekė duoną (nes kai Eglė supjaustė, labai nelygi, ir jis netaktškai, bet rezultatyviai perpjovė). Tai atrodė šiek tiek įžūlu, bet duona buvo lygesnė.
Jūs seniai name? paklausė Eglė.
Trys metai. Jus atsimenu prieš metus įsikėlėt su baldų vežimu.
Esate stebėtojas.
Labiau tiesiog sutapimas. Kaip tik išėjau į darbą.
Dirbat kur?
Konstruktorius, architektų biure. Neįdomi specialybė pagrindas, laikymo koeficientai.
Kodėl neįdomi? Juk laikyti svarbiau negu gražiai.
Gera pastaba, pripažino. Gal kiek nustebo ja.
Vaikai užmigo devintą. Abu be dramų. Andrius išgėrė arbatos, padėkojo, atsistojo.
Labanakt, tarė prieškambaryje.
Labanakt ir jums. Už kamštuką ir už vakarą, ir už antradienį, kai nepykot.
Žiūrėjo ilgiau. Šilčiau.
Puikiai laikotės, pasakė. Kaip pirmą kartą.
Iš kur žinot, kad pirmą?
Jei ne pirmą nestovėtumėt su veidu, lyg imtumėt krištolinę vazą, bijodama numesti.
Eglė nusišypsojo nuoširdžiai, pirmąkart šią savaitę.
Vyras išėjo. Ji liko stovėti šalia kabojo vaikiškas palčiukas, mėlynas su meškiuko saga. Greta Augustino striukė, užgrobus jos vietą ant pakabos, o jos pačios paltas liko atokiau. Kaip išstumta.
Ketvirtadienis ir penktadienis praėjo kitaip. Kas viduje šiek tiek pasitraukė iš vietos. Eglė nebebijojo garsų. Rytinis košės-sulčių ritualas tapo įpročiu. Elija mėgo sėdėti šalimais, tyliai piešdama darbo užraše pieštuku triušių šeimas, kiekvienas su vardu.
Čia mama triušytė, čia tėtis, o šitas mažas Sagutis.
Kodėl Sagutis?
Mažas ir apvalus.
Logiška, pripažino Eglė.
Penktadienį atėjo Andrius su stalo žaidimu Pasaulio miestai ankstyvo nepriklausomybės laikų, trintos pakuotės. Vaikai nei vieno miesto nežinojo, bet azartas liejosi per kraštus.
Iš kur šita?
Iš vaikystės. Persikėlus pasilikau keletą daiktų nežinia kam.
Gerai, kad pasiliko.
Sėdėjo visi ant grindų. Parketo ParketLita šaltį, glotnumą, Eglė pajautė pirmąkart. Elija užsnūdo jai ant šono, Eglė net nepastebėjo, kaip apkabino.
Andrius pamatė, bet neištarė nieko.
Šeštadienį nuėjo į parką Andriaus idėja. Augustinas rado balą, perėjo kiaurai, nors Eglė sakė apeik. Batai sušlaptų sakė teta, ne vaikas. Augustinas ėjo su šlapiom kojinytėm nulis rūpesčio.
Tu nesinervuoji?
Kodėl?
Batai šlapi.
Išdžius.
Tu kaip Andrius.
Andrius fainas. Teta Egle, jis tavo draugas?
Jis kaimynas.
Tas pats?
Ne visai.
Kodėl?
Nežinojo, ką atsakyt. Už jų Andrius ant pečių Eliją, pasakoja apie ąžuolus, Elija klauso kaip universitete.
Sekmadienį Ričardas paskambino. Balsas kitas nebe pailsus, o aukštesnis, gyvesnis.
Kaip jie?
Gyvi, atsiliepė Eglė. Augustinas perėjo per balą, Elija nupiešė 47 triušius.
Ričardas prunkštelėjo.
Tu moki.
Neblogai. O pas jus ten?
Pauzė.
Geriau. Daug geriau. Ačiū tau.
Gerai. Smagu, kad geriau.
Antroji savaitė ramesnė. Eglė jau žinojo, kad Augustinas nevalgo pomidorų, bet pomidorų sriubą ryja, jeigu apie sudėtį nekalbėti. Kad Elija reikalauja palikti langą ant plyšio. Kad pusę aštuonių juos ima migdyti, ir tada geriausia nieko neaiškinti, tik pasiūlyti atsigulti. Tai mažučiai žinojimai, bet savo patirtimi užaugę.
Andrius užsukdavo kas vakarą kartais nešinas, kartais tik būdamas. Virtuvėj šnekėdavo apie darbą, knygas, miestą. Skaitė daugiau, nei tikėtumeisi iš konstrukcijų žmogaus. Ji irgi skaitė, bet retos progos.
Ką dabar skaitot? klausė vieną kartą.
Nieko. Tik darbo medžiagą.
Nesiskaito.
Žinau.
Gal noriu ką atnešti?
Atneškit.
Atnešė romaną japonų autoriaus, apie moterį, dėliojančią mirusios mamos daiktus ir suprantančią, kad niekada jos nežinojo. Eglė skaitė pusvalandį po to, kai vaikai sumigdavo. Tai buvo geriausia paros dalis.
Ketvirtadienį Augustinas paprašė parodyti kur tavo darbas.
Kabinete gi.
Parodyk.
Parodė. Vaikas stovi, žiūri į kompiuterį, stalą, katalogų krūvą, miniatiūrinį kaktusą ant palangės.
O tu laiminga?
Kaip suprast?
Iš darbo.
…Taip, gal. Patinka mano darbas.
Tėtis sako dirbt reikia, kad būtum laimingas. Kitaip kam?
Protingas tėtis.
Aha. Vaikas stabteli. Teta Egle, o tu viena gyveni kodėl?
Taip gavosi.
Nenorėjai, kad kas gyventų?
Pripratau viena ir buvo gerai.
Buvo?
Truputį patyli.
Buvo.
Paskutinė diena atėjo netikėtai. Ričardas su Rūta sugrįžo sekmadienį po pietų. Rūta atrodė visa kitaip ramesnė. Apkabino vaikus ilgai, Elija vos neatsitraukė kelias minutes.
Egle, nžinau kaip dėkot, sakė Rūta.
Nebūtina.
Gerai elgėsi?
Kaip vaikai normaliai, šyptelėjo Eglė.
Rūta nustebo, lyg kito atsakymo tikėjosi.
Bagažo krovimas visa valanda. Elija kiek pravirko atsisveikindama, Eglė stipriai apkabino ir pažadėjo, kad atvažiuos dar. Augustinas rimtai spaudė ranką, o paskui rimtai, greitai apkabino. Ir dingo prie tėčio.
Durys užsidarė. Prieškambaryje Eglė. Paltuko nebėra. Vyrauja tuštuma.
Eina į svetainę. Ant sofos pagalvė sumenkusi, rytą Augustinas čia žiūrėjo planšetę. Prie staliuko žemėn numestas piešinys, kurį Elija užmiršo. Triušių šeima mama, tėtis, Sagutis, ir šalia kasiška figūrėlė su geltonais plaukais, su užrašu dėdė Eglė (vaikų rašte).
Eglė palaiko tą piešinį. Truputį palaukia.
Nueina į virtuvę, užkaičia virdulį, pila vandenį iš OrkaitėLita filtruojamo. Išsiima mėgstamą puodelį. Viskas tvarkingai, tylu, už pavyzdį. Tai, ką visada mylėjo.
Ji laukia, kol palengvės tas palengvėjimas, kuris paprastai apimdavo po triukšmingų išvykų, po darbo balių, po visko, kas jaukią rutiną išmuša iš vežių.
Nepalengvėjo.
Rankose piešinys, tyla, tačiau ji jau kita. Dabar labiau primena pauzę po muzikos. Kai muzika baigės, o tu dar svarstai, ar užteks tavo gyvenime vietos naujam.
Ji sėdėjo virtuvėje, gėrė arbatą ir žiūrėjo pro langą į parką. Galvojo apie Augustiną, klaususį ar ji laiminga? apie Elija, miegodavusi jai ant šono, nepaleistą ranką, apie Andrių kuris skuta duoną lygiai, kurio ramybė primena ne abejingumą, o laikantį stulpą. Apie tai, kad kas vakarą ateidavo ir niekada nieko neprašė.
Galvojo, kad jau devynios dienos per naktį neatsibudo su nerimu dėl darbo. Tai labai keista.
Šeštą vakaro atsikėlė, nusiprausė, užsimetė mėlyną megztinį, kurį, manė, labiausiai tinka. Paimė telefoną. Padėjo. Vėl paėmė.
Nesurašė, o nuėjo liftu žemyn, septintą aukštą, paskambino į 72-ą butą.
Andrius atidarė per kelias sekundes. Akys ne nustebusios, bet kažkaip susikaupusios.
Jie išvažiavo, pasakė Eglė.
Girdėjau durų trinktelėjimą.
Tyla liko.
Tikriausiai.
Norit arbatos? Virdulys jau gal atšalęs, bet užkaisiu vėl.
Mažutė pauzė.
Noriu.
Grįžo į aštuntą aukštą. Eglė užkaitė virdulį. Andrius atsisėdo ant to paties aukšto baro stalo, kur pirma dieną sėdėjo Ričardas kitas žmogus, kita atmosfera.
Žinot, pasakė Eglė, pirmąkart per devynias dienas nieko nereikia daryti. Ir nežinau, ką su tuo daryti.
Gerai ar blogai?
Nežinau. Kitaip. Neįprasta.
Priprasit prie naujos neįprastybės.
O kas tai?
Pirma buvo neįprasta vienai. Pripratai. Dabar kitaip.
Jūs kaip patyręs žmogus kalbat.
Jis pažvelgė.
Buvau vedęs. Šešerius. Jau trys metai nebe.
Gaila.
Neverta. Taip jau susiklostė. Mes geri, bet ne vienas kitam. Tylėjo. Sunkiausia buvo tyla po to. Supranti, kad tyla su kuo nors ir viena visai kas kita.
Eglė žiūrėjo į puodelį.
Visada galvojau, kad tyla laisvė. Vienuma pasirinkimas.
Gal ir pasirinkimas. Kartais persigalvojama.
Jūs persigalvojot?
Persigalvoju. Padeda svetimų vaikų potvyniai.
Eglė nusikvatojo nuoširdžiai.
Andriau.
Mhm.
Jūs… sustojo. Vėl galimybė peršokti, pasakyti kažką neutralaus, kaip visada. Gal būtų ir pasakiusi, bet nepasakė. Jūs man patinkat.
Andrius atsišypsojo.
Gerai, tarė. Nes ir man jūs patinkat. Gal net anksčiau pagalvojau.
Kada?
Nuo tada, kai paklausėt, kodėl toks ramus. Niekas neklausė anksčiau.
Keistas motyvas.
Mano ir keisti.
Gėrė arbatą ir išsikalbėjo iki vienuoliktos. Apie darbus, gyvenimą, miestą iš aštunto aukšto ir iš septinto. Apie vaikus, kurie po savęs paliko piešinį su triušių šeima ir geltonplauke Egle. Andrius neskubėjo išeiti, jos neskubino.
Išeidamas paėmė Eglės ranką. Tiesiog trumpam.
Labanakt, Egle.
Labanakt.
Uždarius duris vėl prie jų prisiglaudė. Tik dabar tyla buvo jauki, šilta.
Praėjo metai.
Butas kito, bet ne dramatiškai. Apačioje vaikiškų knygų kolekcija, palangėje jau ne tik kaktusas, bet ir trys vazonėliai su augalais, vienas jau vandens per daug gavęs, nes Elija padėjo laistyti. Prieškambaryje du paltai. Vienas Eglės mėlynas, vienas Andriaus pilkas.
Svetainėje, ant kavos staliuko su ta pačia charakterio įskyla, atversta Andriaus brėžinių knyga, netoliese jau pusiau gerta kava ir knyga su skirtuku.
Eglė stovi prie lango, žvelgia į rudens parką. Pilvas jau matosi penki mėnesiai. Pripranta kasdien vis labiau, kaip prie dalyko, kuris atrodė neįmanomas, kol netapo įprastu ir svarbiausiu.
Durys atsidaro.
Jau važiuoja, pasako Andrius, užsukdamas į virtuvę. Ričardas rašė, kad jau mašinoje.
Už pusvalandžio bus.
Skambino Augustinas?
Tris kartus. Ar galės žiūrėti planšetę, ar eisim į parką.
Galima abu.
Taip ir sakiau.
Andrius užkaitė virdulį. Pažvelgė į ją.
Kaip jautiesi?
Gerai. Tik truputį kojos… Bet gerai.
Sėsk.
Stoviu.
Egle…
Gerai, sėdu. Visiškai ramiai sulinko į sofą. Galvoju šiandien. Prieš metus tą pačią dieną ją paleidau. Stovėjau su arbata ir laukiau, kol taps gera vėl viena.
Ir?
Nebuvo.
Atėjai pas mane.
Laukei?
Nelabai. Greičiau tikėjausi.
Durų skambutis. Vaikai skambina kaip įsisiautėję audros.
Augustinas! taria Eglė.
Jaučiu, taip.
Atidaryk tu, sunku man keltis.
Andrius eina prie durų.
Teta Egle! pasigirsta Augustino balsas, vos durys prasiveria. Atvažiavom! Į parką eisime? Lapai jau krenta? O tavo pilvas didelis?
Augustinai, nuramina Ričardas, leisk žmonėms įeiti.
Aš jau viduj!
Elija įžengia tyliai, permeta akimis, suranda Eglę, apsikabina tvirtai, kaip suaugusi. Paskui atleidžia, žiūri rimtai.
Teta Egle, zuikis mano čia?
Ant lentynos, svečių kambary.
Gerai. Žinojau, kad čia.
Prieškambaryje šurmulys. Ričardas spaudžia Andriui ranką, Rūta giriasi kelione, Augustinas kažkur laksto, kažkas nukrenta triukšmingai. Galiausiai vaikis su knyga apie meškiną ir avietes grįžta.
O laikiai mūsų knygą!
Saugau.
Skaitysi mažajam?
Skaitysiu.
Gerai. Augustinas patenkintas kaip dėl puikiai pastatyto pilies. Andriaus, einam į parką? Lapų yra?
Yra, patvirtina Andrius.
Tai einam.
Pirma arbata, nurodo Eglė. Po to parkas.
Ir visada taip sakai.
Ir sakysiu.
Gerai, Augustinas pažvelgė jai į akis su ta pačia netvarkoma tiesa, kurios nei kiek nesumažino metai. Teta Egle, ar dabar tu laiminga?
Bute triukšmas: kalbos, besijuokianti Rūta, Elija ieško zuikio, virdulys šnypščia, už lango ruduo, o pilve jau kas nors mažas, nepažįstamas, jau duoda apie save žinią tyliais stumtelėjimais.
Eglė pažvelgė į Augustiną.
Taip, tarė.
