Aš susapnavau, tarytum audros debesys virš stogo Vilniaus Antano Baranausko gimnazijos sklando, kai aš, Ieva Žičkutė, šliaužianti rūku ir šešėliais, slenku koridoriumi su keistai siūta sukne, tarsi iš nuglostytų laikų iškeltų lopinėlių. Mano suknelę siuvau iš tėčio, Petro Žičkaus, senoviškų marškinių tų, kurios visados kvepėjo Rūgpjūčio rytas skalbimo milteliais, prakaitu ir pačiu Vilnium. Tėtis buvo šios mokyklos kiemsargis ir visa mūsų šviesi, miglota šeima visada buvo tik mudu tėtis ir aš.
Mama, Agnė, pasiliko pumpurėlyje durų neužvėrė, bet tarp žemės ir debesų dingo per mano gimimą, palikusi mane, pūkuotas ir nebylias miltines grindis šluojančią vaikystę. Tėtis prižiūrėjo kiekvieną mano žingsnį, plaukų kuokštus pynėsi išmokęs iš LNK ryto laidos jo dideli, sumišę pirštai virpėjo per mano kasas. Pradėjus eiti į antrąją klasę, jo dėžutėse rasdavau lietuviškų patiekalų varškė, lašiniai, po stiklainėlį obuolių kompotuko.
Žinojau, kaip apie jį šnarba bendraamžiai: Žičkutė kiemsargio duktė, tėvas gi šluoja mūsų tualetus. Tokie žodžiai lieka rūsyje, šalia kačių, kur jų niekas negirdi aš jų niekam nerodžiau, tik namuose tyliai sudėdavau į pagalvę. Tėtis viską suprasdavo: užsimerkęs dėdavo man bulvinių blynų kalną ir klausdavo: Žinai, ką manau apie tuos, kurie dideli tik todėl, kad kitus sumažina? Pakelusi blizgančias akis sutikdavau jį: Mažai, tėti… visai mažai. Tokie pokalbiai viską pašviesindavo.
Kai man suėjo šešiolika, tėčiui diagnozavo vėžį. Jis dirbo net plaukams visiškai iškritus kabindavosi į laiką, minėtą gydytojų: Turiu suspėti į tavo išleistuves. Kartais jį rasdavau, kuris apkabinęs sandėliuką, atrodo, sapnuoja apie alyvines marias. Viską darydavo lyg įprastai, tik balsas tapo smulkus, duslus: Nežiūrėk į mane liūdnai, aš netrukus atsigausiu. Abu žinojom neatsigaus.
Likus keliems mėnesiams iki išleistuvių nakties, tėtis tyliai išėjo, o kai žinia pasiekė mane, mokyklos koridoriuje beveik nieko nejutau tik linoleumo kvapą, tokį patį kaip tėtis pavasarį išplaudavo.
Po laidotuvių apsigyvenau pas tetą Gintautą. Kambarys kvepėjo kedru ir audinių minkštikliu, kaip kur nors Druskininkuose per lietų, nė kiek neprimindamas namų. Išleistuvių sezonas užgriuvo kaip bangos, nešdamos siūlomų suknelių nuotraukas, brangesnes už bet kurią tėčio algą eurais: septyni šimtai, devyni šimtai, tūkstantis dešimt eurų… Mano laikas tarsi sustojo, aš buvau prie lango žieduotą skarą pinanti ir niekur savęs neatrandanti.
Vieną naktį, sklaidydama dėžę su tėčio daiktais: piniginė, senoviškas Vostok laikrodis, šiek tiek suskeldėjęs, o apačioje, kaip lapų nuokritose, trylika išblukusių marškinių. Mėlyni, pilki, žalsvi iš jų pasisiūčiau savo sapnų suknelę. Su tetos Gintautos senais siuvamosios ramsčiais ir jos kantrumu kartu po naktų ir verkimo, kartu po siūlo nutrūkimo ir dainos apie dūzgiančią bitelę, tą suknelę prisiuvinėjom iš gabaliukų, kurių vienas pasakodavo: pirmą mano dieną mokykloje, kitą kai paslydau ant dviračio ir tėtis nešė namo, dar kitą kai per trečios klasės lietų apkamšė mane, kad nesušalčiau.
Prieš išleistuves stovėjau prieš koridoriaus veidrodį, skirtingų atspalvių lopinėlius glostydama buvo lyg tėtis šalia, visas mano ištėmtose rankose. Teta tyliai nusivylė ašarą: Ieva, mano broliui tai būtų užtemdę protą iš džiaugsmo. Pajutau, kad dingo tuštuma tarsi jis būtų susisukęs į audinį ir buvo tame daikte.
Atėjus minčiai keistame Vilniaus mokyklos salės rūke, čia viskas plaukiojo lėtai šešėliai ilgi, muzika traški. Žengiau pro duris, o visos kalbos apmirė miglomis: vienos šūktelėjo: Ieva apsivilko kiemsargio skudurus?! Kaimynas šyptelėjo Tik tiek gali, kai negali įpirkti tikros suknelės? Juokas tvyrojo kaip švytintis dūmas, aš stovėjau centre, lyg nuskelta beržo trinka, paraudus.
Akimirka išdrįsau: Šią suknelę pasiuvau iš savo tėčio marškinių, nes jis mirė. Aš jį norėjau turėti šiąnakt su savimi. Gal tikrai neverta šaipytis? Jie nutilo kiti vėl kikeno, kas juokais, kas iš pavydo. Atsisėdau salės pakraštyje, rankas suspaudusi, skaičiavau įkvėpimus kaip pasaka apie septynis vėjus; nenorėjau leisti plyšti ašaroms ji būtų buvusi jų pergalė.
Tuomet salė nuėjo į bemuzikę tylą direktorius Algirdas stegė mikrofoną, jo balso aidas veržėsi pro grindis ir lubas: Norėčiau kalbėti apie šią suknelę. Dvylika metų Petro rankos apvalė viską čia pripuolusį lietų nuo stogo, susiuvusį ne vieną žiemos pirštinę; prižiūrėjo, taisė, padėjo, tyliai ir be atlygio. Kambarys nutirpo. Daugeliui jūsų Petras padėjo net jei niekada to nepastebėjote. Ši suknelė ne iš skudurų, o iš atminties: ji simbolizuoja žmogų, kuris rūpinosi visais, kas žengės būtent šioje mokykloje, daugiau nei dešimtmetį.
Direktorius pažiūrėjo pro visus ir tarė: Jei Petras tau ką padėjo: pataisė, padovanojo, apkabino ar šluoste nupūtė sniegą nuo batų stok. Pirmiausiai atsistojo literatūros mokytoja, paskui Gabija iš kūno kultūros grupės, net ekonomikos mokytojas ir vedėja, kartojant jų žvilgsnius kiti milijonai arbatos puodelių, siūlų ritinėlių, kiemų, lapų pusė salės išsitiesė aukščiau nei kada nors. Tuomet aš ėmiau kvėpuoti laisvai. Juokas aidojo irgi šįkart, šiltai apsupęs mane.
Kelios kartu mokinės prisėdo šalia; viena mandagiai atsiprašė, kita tyliai liko stotis gėda kartais nepasiduoda. O aš, tarsi vėjas atlaisvintas, stipriai suspaudusi mikrofoną: Tėčiui žadėjau, kad didžiuosis manimi. Tikiuosi, jis šiandien girdi: visa, kas man pavyko, dėl jo širdies.
Viską paleidau nebe mano našta.
Po šventės, kai teta Gintauta priglaudė mane viduryje krentančios miglos, ji pašnabždėjo: Labai tavimi didžiuojuosi. Vakaras baigėsi, kai sustojom prie kapinių žolė dar buvo šalta, o saulė kaip gintaras prisiglaudė pajūry. Prie paminklo padėjau delną, tarsi kadaise jo ranka man ant peties, ir tyliai sakiau: Aš tai padariau, tėti. Buvai šiąnakt su manimi.
Šiame sapne tėtis niekada fiziškai nepamatė manęs išleistuvių salėje. Bet vis tiek puoliau jį papuošti šviesiais marškiniais, susiūtais iš meilės ir atminties, tartum laikas būtų atvirkštinis, o žmogaus širdis amžina kaip lietuviška daina.
