Draugavau su vyru (54 metų) pusantrų metų. Sakė: „tu mano šeima“. Patekusi į ligoninę trims savaitėms – jis neatvyko nė karto.

Susitikinėjau su vyru (54 metai) pusantrų metų. Sakė: Tu mano šeima. Atsidūriau ligoninėje trims savaitėms jis neatvyko nė karto.

Man keturiasdešimt aštuoneri, o Vytautui penkiasdešimt ketveri. Susipažinome pažinčių svetainėje. Viskas prasidėjo gana romantiškai: pirmasis pasimatymas buvo mažoje kavinukėje, o per trečiąjį susitikimą, mano gimtadienį, jis atvežė man užsakytą tortą. Ant jo buvo užrašyta: Eglei nuo žmogaus, kuris džiaugiasi, kad ji gimė. Tuo metu vienas kitą pažinojome vos tris savaites.

Vytautas atrodė dosnus, bet be jokio demonstratyvumo. Gėlės be progos, pasiūlymai išvykti į gamtą savaitgaliui, kad pabėgtume nuo miesto. Kartą sutvarkė mano vonioje varvantį čiaupą, vėliau apmokėjo mamos buto remontą. Jis turėjo savo mažą buitinės technikos dirbtuves, gyveno vienas.

Tu mano šeima, Egle, kartą pasakė jis, kai mūsų draugystė truko apie aštuonis mėnesius. Mano sūnus jau suaugęs, buvusi žmona seniai gyvena kitur. O tu viskas, ką turiu.

Aš patikėjau. Kaip negalėjau tikėti žmogumi, kuris ne tik sako gražius žodžius, bet ir atneša tortą su tokiais užrašais, ramiai taiso virtuvės čiaupą ar padeda mano mamai?

Trys savaitės tylos: kaip skamba išdavystė be nė vieno skandalo
Kai patekau į ligoninę, pirmąją savaitę netgi nejaučiau nuoskaudos. Supratau jis turi dirbtuves, darbą, nuolatinius užsakymus. Antrąją savaitę pradėjo rastis nerimas. Trečiai savaitei einant, supratau aiškiai: jis taip ir neatvažiuos.

Mano palatoje gulėjo ponia Ona, gal septyniasdešimties metų. Kiekvieną šeštadienį jos vyras atnešdavo jai gėlių. Kartą ji rimtai paklausė:

Egle, kada gi jūsų atvažiuos? Nemačiau jo nė sykio.

Jam daug darbo, atsakiau.

Ji pažvelgė per akinių viršų ir ramiai pasakė:

Visiems darbo pakanka, brangi. Ir mano Antanas dirba. Bet vis tiek važiuoja per visą Vilnių, keičia tris autobusus, nors nugara serga… Nes tiesiog negali neatvažiuoti. Supranti? Ne nori negali neatvažiuoti. Jei vyrui įmanoma neatvažiuoti tai įmanoma ir nepasilikti.

Ši frazė įstrigo lyg kokia sentencija. Buvo tiksli kaip jokia psichologo pamoka.

Trečiadienį mane išrašė namo. Vakare paskambino Vytautas.

Eglute, tave išleido? Gal šeštadienį užsuksiu, pasėdėsim?

Šeštadienį. Po trijų dienų. Vos grįžusi namo po operacijos, išgirdau pasiūlymą, tarsi siūlytų nueiti į kiną.

Ne, Vytautai. Šiandien.

Po maždaug dviejų valandų jis atvažiavo su gėlėmis, vaisiais ir labai kalta veido išraiška. Atsisėdome virtuvėje. Aš iškart paklausiau esmės:

Vytautai, kodėl neatvykai nė karto?

Egle, juk skambinau kiekvieną dieną.

Taip, skambinai. Bet neatvažiuoti net tris savaites. Dvidešimt viena diena. Man buvo operacija, narkozė, žaizdos, temperatūra arti trisdešimt devynių. Aš gulėjau palatoje ir laukiau tavęs. O tu vakare tik skambindavai ir klausdavai: Kaip laikaisi?

Tikrai ketinau atvažiuoti. Tačiau darbe buvo visiškas sąmyšis: du dideli užsakymai, išeina iš darbo žmogus, dirbau už tris. Tiesiog neturėjau laiko.

Per tris savaites? Nei valandos? Ligoninė dirba iki aštuonių, čia keturiasdešimt minučių mašina. Viena valanda iš dvidešimt vienos dienos neradai?

Egle, tu nesupranti, kokioj buvau būsenoj. Rūpinausi tavim, tikrai. Bet negalėjau palikti dirbtuvių.

Negalėjai… ar nenorėjai?

Jis nutilo. Ir būtent šioje pauzėje pagaliau pamačiau tiesą, kurios nenorėjau matyti visą laiką: Vytautui rūpintis ir būti šalia du skirtingi dalykai. Pirmo jam užtenka, antras jam per sunku.

Supranti, Egle, galiausiai tyliai ištarė jis. Aš tiesiog nemoku būti ligoninėse. Nemoku sėdėti šalia lovos, žiūrėti į lašinę, į išbalusius veidus. Mane nuo to purto. Mama mirė ligoninėje, po to trejus metus nė į vieną kliniką kojos nekėliau. Kai paskambinai ir pranešei norėjau iš karto atvažiuoti. Bet rinkdamasis vis atidėdavau rytdienai. Ir taip dienos virto savaitėmis.

Štai ta frazė, kuri sušaldo rankas. Ne nenorėjau. Ne nemylėjau. Ne neturėjau laiko. O nemoku būti šalia, kai blogai.

Vytautai, pamažu pasakiau, pusantrų metų buvai šalia, kai viskas buvo gerai: kai kavinės, tortai, kelionės į gamtą, kai reikia čiaupą sutaisyti ar mamai su remontu padėti. Kai buvau sveika, linksma, kai iš tavęs tereikėjo būti. Bet kai pasidarė blogai tikrai blogai tavęs šalia nebuvo. Skambinai. Bet paskambinti ne tas pas, kas atvažiuoti. Rūpintis ne tas pats, kas būti šalia.

Suprantu, kad kaltas.

Nesi kaltas, Vytautai. Tiesiog toks esi. Ir tai net blogiau negu kalte. Nes kaltę gali pataisyti, bet charakterio ne.

Gėlės nuo svetimo vyro ir sprendimas, brandintas palatoje
Vakare jis išvažiavo. Aš sėdėjau virtuvėje su arbatos puodeliu ir prisiminiau Oną su jos vyru Antanu. Trys autobusai, serganti nugara ir gėlių puokštė kiekvieną šeštadienį. Jis nekalbėjo gražių frazių, tik atvažiuodavo. Nes jam buvo neįmanoma neatvažiuoti.

O Vytautui įmanoma. Dvidešimt vieną dieną iš eilės įmanoma. Ir tame viename žodyje įmanoma telpa visa mūsų pusantro metų draugystės esmė.

Po savaitės Vytautas parašė ilgą žinutę. Joje buvo atsiprašymų, pažadų keistis, meilės, ir kad tiesiog jį apėmė baimė. Perskaičiau viską iki galo ir pirmąsyk nejutau jokio šilumos.

Nes žodžiai be veiksmų kaip tapetai be sienų: gražu, bet gyventi neįmanoma.

Nedariau nieko ne iš nuoskaudos, ne iš keršto. O tiesiog todėl, kad pagaliau viską supratau. Man reikia vyro, kuris atvažiuoja. Ne to, kuris tik paskambina. To, kuris ateis į palatą su maišu apelsinų, o ne surinks mano numerį aštuntą vakaro iš įpročio. To, kuris ne tik rūpinasi, bet rimtai atvažiuoja, nes kitaip jam neįmanoma.

Randas pamažu sugyjo. Mama sako, kad atrodau net geriau nei prieš operaciją. Matyt, todėl, kad pašalinta buvo ne tik iš pilvo.

Ir visgi noriu paklausti klausimą, kuris, rodos, rūpi daugeliui.

Moterys: ar jums yra buvę taip, kad vyras rūpinosi nuotoliniu būdu rašė, skambino, bet nebuvo šalia, kai buvo sunku? Ar atleidote tai, ar nusprendėte išeiti?

Vyrai: pasakykite atvirai esate iš tų, kuriems neįmanoma neatvažiuoti, ar iš tų, kurie dažniau apriboja rūpestį skambučiu vietoje paprasto kelionės iki žmogaus?

Nemoku būti šalia, kai blogai ar tai paaiškinimas, ar visgi nuosprendis santykiams?

Rašydamas šiuos žodžius supratau, ką svarbiausia perpratau per pusantrų metų: žmonės skiriasi ne tuo, kaip kalba, o tuo, ką daro. Man reikia to, kuriam neįmanoma neatvažiuoti.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

twelve + 14 =

Draugavau su vyru (54 metų) pusantrų metų. Sakė: „tu mano šeima“. Patekusi į ligoninę trims savaitėms – jis neatvyko nė karto.