– Aš tau sakiau – kur tik pinigus pasiėmei, ten eik vakarieniauti! Ir pusryčius, beje, taip pat, – pareiškė žmona ir atsisėdo į kėdę megintiJis šyptelėjo, nes suprato, kad jo planai nuves jį tiesiai į virtuvę, kur laukė neplanuota maisto šventė.

Vytai! Tu namie? šaukė manęs Aistė, kai įžengiau į mūsų butą.

Esu virtuvėje, atsakė ji.

Šiandien ji grįžo anksčiau ir iškart pradėjo gaminti vakarienę.

Aš nusirengiau, nuploviau rankas ir įžengiau į virtuvę.

Kodėl tu nieko nešneki? paklausiau.

Na, ką turėčiau šnekti? nustebino mano žmona.

Kelyje namo sutinku Rūtą iš mūsų skyriaus. Ji man pasakė, kad šiandien pervedė jums kvartalo premiją. Gerą sumą.

Perkėlė, tiesa. O ką tau iš to džiaugsmas?

Kaip džiaugsmas? Aš vakar tau sakiau: mama skambino, prašė Eglės padėti su hipoteką. Tu sakėi, kad pinigų neturime. Dabar turime. Perkelsime Eglei dešimt tūkstančių, pasiūliau.

Į ką? paklausė Aistė.

Nesvarbu, tu žinai, kaip sunku vienai mokėti hipoteką. Aš dabar paskambinsiu mamai ir sakysiu, kad pervedame pinigus, sakiau ir paėmiausi į telefoną.

Stok! Nustok! Ar aš sakiau, kad mokėsiu hipoteką tavo seseriai? nutraukė mane Aistė.

O kodėl gi nepadėti, kai turime pinigų? paklausiau.

Pradėkime nuo to, kad pinigų neturime mes, o aš. Tai premija, kurią uždirbau, dirbdama visą tris mėnesius iki sėkmės!

Ar manai, Vytai, kad aš visą dieną dirbau tik tam, kad palengvinčiau tavo sesers gyvenimą? Ir to nebuvo kitos priežasties?

Aistė, tačiau ji turi vaikų!

Man taip pat yra vaikas Viltė, mūsų dukra. Jei prisiminai, ji studijuoja antrojo kurso universitete ir gyvena kito miesto studentų namų.

Kiekvieną mėnesį aš jai pervedu pinigų pragyvenimui. O tu per šiuos du metus suteikei dukrai net vieną eurą?

Žinau, kad tu jai siunči.

Galbūt jai būtų smagu gauti ir tėvo šimtą eurų kojinėms? paklausė Aistė. O tavo seseriai, prieš įsitraukiant į hipoteką, reikėjo įvertinti, ar galės ji ją sumokėti.

Bet bankas ją patvirtino, priminė aš.

Teisingai. Banke dirba išmanūs žmonės, kurie moka skaičiuoti. Jie suskaičiavo, kad Eglei pakanka pinigų. Jei nepakanka, ji tiesiog juos neteisingai išleidžia.

Pavyzdžiui, per daug lankosi grožio salonuose ir kavinėse, o ne sumoka paskolą. Todėl aš jos išlaidų nepadengsiu!

Vakar vakare išgirdau, kaip Aistė telefonu pranešė mamai, kad ką tik pervedė jai aštuonis tūkstančius.

Įdomu: Eglei tu neturi pinigų, o mamai viskas gerai, susierzinau.

Taip, Vytai. Mamai sulūžęs protezė, jai reikia odontologo. Pensija ne didelė, o tai mano mama, o Eglė ne mano šeima, paaiškino ji.

Iš tiesų Eglė mano gimtoji sesuo! priminė aš.

Teisingai: tavo, o ne mano. Kokios turi įspėjimai man?

Jei taip, po rytojaus gausiu atlyginimą ir pats pervesiu pinigus Eglei, sakiau.

Žinoma. Pirmiausia perleisk, kaip visada, dešimt tūkstančių į mūsų bendrą sąskaitą, atsakė ji.

Aistė, ilgai norėjau paklausti: ar dešimt tūkstančių tai ne per daug? Ar galime mažiau?

Galime ir mažiau, bet tada vakarienei būtų makaronai su kečupu, o ne namų kotletai ar šonkauliai. Galime net nereikšti mokėti už komunalines paslaugas ir nesirinkti skalbimo miltų, šyptelėjo ji.

Ar ne būtų geriau taupyti, kad tiek šonkaulių, tiek visko pakanka?

Nori bandyk. Jei pavyks, aš imsiuosi patirties, atsakė mano žmona.

Taip baigėsi mūsų pokalbis, bet aš kažkodėl nusprendžiau, kad Aistė nesilaikys savo grėsmės, ir pervedžiau beveik visą atlyginimą seseriai.

Tačiau suklydau. Kitą dieną grįžęs iš darbo, virtuvėje nebuvo jokio maisto.

Vytai, ką šiandien valgysime? paklausiau.

Pažiūrėk šaldytuve, atsakė ji.

Aš pažvelgiau į šaldytuvą: jis buvo visiškai tuščas. Tik ant durų stovėjo viena vienišų buteliukas su kečupu, o daržovių dėžutėje gulėjo du sprogę obuoliai.

Vytai, čia nieko nėra.

Tikrai? Ką turėtų būti? Ar tu ką nors ten padėjai? paklausė ji. Ar žinojai, kad norint išimti ką nors iš šaldytuvo, pirmiausia ten reikia ką nors padėti?

Na, pakanka, aš jau labai alkanas, sakiau.

Aš spėju. Bet aš tavęs perspėjau: kur pinigai nueina, ten eik valgymui. Ir pusryčiams, beje, taip pat, pareiškė Aistė ir sėdo į kėdę mezgti.

Man teko keliauti pas mamą.

Kitą dieną į mūsų namus atėjo svainė Neringa Vainienė ir norėjo patiems mokyti įžaimą.

Išklaususi ilgą svainės tiradą, Aistė pasakė:

Jūs beprasmiškai stengiatės, Neringa Vainienė. Nieko naujo nesužinojau. Žinau, kad esu bloga žmona. Gal galėtume, kad Vytas čia apsigyventų pas jus? Kodėl aš turėčiau būti jam?

Nesi sakyk! Ištekėjo su vyru, gyvenk su juo! atsakė svainė.

Aišku, tik aš netinkama! O butas geras, atlyginimas puikus, premija viena bėda: nenoriu dalintis su jumis ir su Egle.

Taigi nusprendėte kišenę iš nuošti sūnui? Tada patys jo maitinkite visą mėnesį. Žinokite: dešros jis nevalgo, vištienos taip pat nenorės.

Ką valgysime vakarienei šonkaulius su keptomis bulvėmis ir salotomis. Galbūt dar kūčiukų, tik mėsa daugiau. Savęs patys pasirūpinsite skalbimu.

Aistė, ar tu išprotėjai? Juk anksčiau taip ir gyvom! nustebo svainė.

Kartais net gerai gyvom, bet kol jūs nesukaučiate savo nosies į mūsų gyvenimą. Jų su Grigaliu išskyrė, o dabar mus apkabinate?

Kokį skandalą? Ką aš išskyriau? susierzinusi Neringa.

O kas kitaip? Dėdės dukros nuodugdė: Grigaliui toks, tokas! Jis negerbia tavęs, mažai uždirba, išsilavinimas nepakankamas, butelis mažas ir t.t.

Jie nuvili Grigalių iki kepurės, o jis pabėgo! Ir Eglė liko viena su dviem vaikais bei nenugalima hipoteką. Dabar patenkintas?

Tikriausiai ne! Jums pradėjo nuobodu, ir dabar mus užsiimate! Aš ne Grigalius, aš nekantrauju ilgai kantriai laikytis grąžinsiu jums Vytą, rūpinkitės juo patys, kam geriau už gimtąją motiną. Tikrai, Vytas?

O, Aistė! Aš niekada to nepagalvojau! Nenoriu su tavimi skyrių! Tiesiog mama pasiūlė Eglei padėti, bandžiau paaiškinti.

Padėjai? Tai iki kitos algos gyvensi pas mamą ar pas Eglę kaip jie susitars. Aš galvosiu.

Ir aš supratau, kad Aistė nesijuokia. Visą mėnesį iki kitos algos gyvenu pas mamą.

Penktadienį sugrįžau namo.

Vytai, aš pervedžiau tau atlyginimą ir Viltėj išsiunčiau tris tūkstančius, pasakiau, stovėdamas šalia durų.

Iš virtuvės sklido skanus keptos kiaulienos su saldžiai rūgštiniu padažu aromatas.

Eik plauk rankas ir atsisėsk vakarienei, šyptelėjo Aistė. Ar eiti pas mamą?

Aš išsigandęs plačiai išplėtė akis, bet nervingai pakreipiau galvą. Dėl baimės net liežuvis susikimšo. Ir Aistė suprato, kad žodžiais nieko nepadės jos veiksmai iškart įstrigo į mano galvą ir liks atmintyje ilgai. Kai pradėsime pamiršti, ji primins!

Kaip jums šis Aistės išradingumas? Rašykite savo nuomonę komentaruose. Patinka? Spausti patinka!

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

14 + seven =

– Aš tau sakiau – kur tik pinigus pasiėmei, ten eik vakarieniauti! Ir pusryčius, beje, taip pat, – pareiškė žmona ir atsisėdo į kėdę megintiJis šyptelėjo, nes suprato, kad jo planai nuves jį tiesiai į virtuvę, kur laukė neplanuota maisto šventė.