Pūkis netikėtai apkabino mano pirštą abiem priekinėmis letenėlėmis, priglaudė prie jo snukutį ir užsimerkė.

Pūkis netikėtai apkabino mano pirštą abiem priekinėmis letenėlėmis, priglaudė prie jo snukutį ir užsimerkė.

Nedrįsau pajudėti.

Atrodė, kad mažylis pagaliau rado vietą, kurioje galėjo bent akimirką atsipalaiduoti.

— Na, mažyli, negi dabar turėsiu tave palikti?

Jis pravėrė akis ir dar stipriau prisiglaudė prie mano rankos.

Sprendimas buvo priimtas.

Paskambinau kolegei ir paprašiau, kad ji mane pavaduotų pirmąsias kelias valandas.

Mano vardas Rasa, man penkiasdešimt devyneri metai. Dirbu nedidelėje parduotuvėje Alytuje, o laisvalaikiu mėgstu prižiūrėti savo sodą.

Prieš ketverius metus išėjau gyventi atskirai nuo vyro. Mano sūnus su šeima gyvena Vilniuje, todėl dažniausiai namuose būnu viena.

Niekada neplanavau auginti katės.

Man visiškai pakako gėlių, šiltnamio ir kasdienių rūpesčių.

Tačiau tą rytą gyvenimas, regis, turėjo kitokių planų.

Atnešiau iš namų minkštą rankšluostį ir atsargiai pakėliau kačiuką. Jis buvo toks lengvas, kad beveik nejaučiau jo svorio.

Paskambinusi į veterinarijos kliniką sužinojau, kad galėsiu atvykti po pusvalandžio.

Kol ruošiausi, Pūkis gulėjo nedidelėje dėžutėje ant virtuvės stalo.

Kaskart, kai dingdavau iš jo akiračio, jis pakeldavo galvytę ir neramiai dairydavosi.

Veterinarijos gydytoja nustatė, kad mažyliui maždaug penkios savaitės. Jis buvo nusilpęs, svėrė vos 420 gramų ir turėjo parazitų.

Laimei, rimtesnių sveikatos sutrikimų gydytoja nenustatė.

— Dar kelios dienos be tinkamo maisto ir šilumos galėjo baigtis visai kitaip, — pasakė ji.

Man suspaudė širdį.

Gydytoja paaiškino, kaip tinkamai maitinti tokio amžiaus kačiuką, kuo jį šerti ir kaip prižiūrėti, kol visiškai sustiprės.

Grįždama namo užsukau į gyvūnų prekių parduotuvę.

Įsigijau visko, ko reikėjo pirmosiomis dienomis.

Pūkį apgyvendinau nedideliame kambaryje, kuriame anksčiau laikydavau siuvimo reikmenis.

Paruošiau guolį, kraiko dėžutę ir kelis žaisliukus.

Tikėjausi, kad vakare jau galėsiu ramiai užsiimti savo reikalais.

Tačiau mažylis turėjo kitokią nuomonę.

Vos atsisėdau ant grindų, jis nerangiai užsiropštė man ant kelių ir užmigo.

Taip ir prasėdėjau beveik keturiasdešimt minučių.

Telefono nepasiekiau, arbata atvėso, o vakarienė liko nepagaminta.

Bet kažkodėl nė kiek dėl to nesijaudinau.

Kitą dieną įdėjau Pūkiuko nuotrauką į vietinę „Facebook“ grupę. Norėjau išsiaiškinti, ar kas nors jo nepasigedo.

Keletas žmonių pasidalijo mano įrašu, tačiau šeimininkai taip ir neatsirado.

Užtat gavau netikėtą žinutę iš moters, vardu Birutė.

„Laba diena. Ar kartais negyvenate netoli senosios autobusų stotelės? Prieš kelias dienas ten mačiau jauną vyrą su kartonine dėže. Man pasirodė, kad joje buvo kačiukų.“

Sutarėme susitikti.

Birutė papasakojo, kad eidama pasivaikščioti pastebėjo vyrą, kuris išlipo iš automobilio, kurį laiką stovėjo prie pakelės krūmų, o paskui išvažiavo.

Ji negalėjo tiksliai pasakyti, kas buvo dėžėje.

Vis dėlto netoliese gyvenantys žmonės pastarosiomis dienomis taip pat buvo pastebėję mažų kačiukų.

Nusprendėme apžiūrėti apylinkes.

Kartu su vietos gyvūnų globos savanore patikrinome pakelės krūmus, apleistus ūkinius pastatus ir pievą.

Po beveik dviejų valandų viename sename sandėliuke išgirdome silpną miaukimą.

Ten radome rainą kačiukę.

Ji slėpėsi už lentų ir buvo labai išsigandusi.

Savanorei prireikė nemažai kantrybės, kol pavyko ją saugiai paimti.

Kačiukė buvo panašaus amžiaus kaip Pūkis. Galbūt jie buvo iš tos pačios vados, tačiau to patvirtinti negalėjome.

Kaip Pūkis atsidūrė ant mano terasos stalo, taip ir liko paslaptis.

Galbūt kas nors jį rado ir, pamatęs mano prižiūrėtą kiemą, tikėjosi, kad pasirūpinsiu mažyliu.

O gal viskas nutiko visai kitaip.

Svarbiausia, kad abu kačiukai dabar buvo saugūs.

Rainąją mažylę savanorė nugabeno į laikinus globos namus.

Aš tuo metu dar neįsivaizdavau, kaip stipriai šis nedidelis nuotykis pakeis mano gyvenimą.

Praėjus savaitei Pūkis tapo gerokai žvalesnis.

Jau bandė gaudyti savo uodegą, vaikėsi popieriaus kamuoliukus ir smalsiai stebėjo kiekvieną mano judesį.

Vieną vakarą parsinešiau iš parduotuvės kartoninę dėžę.

Ketindama ją panaudoti daiktams susidėti, trumpam palikau ant grindų.

Po kelių minučių išgirdau keistą krebždėjimą.

Pūkis, pasislėpęs dėžėje, tykojo mano šlepečių.

Kiekvieną kartą, kai eidavau pro šalį, iš dėžės iššokdavo dvi mažos letenėlės.

Juokiausi taip garsiai, kad net pati nustebau.

Jau seniai nebuvau taip nuoširdžiai juokusis būdama viena namuose.

Kelias ateinančias savaites mano kasdienybė sukosi aplink darbą, sodą ir mažąjį Pūkuotį.

Tačiau vieną šeštadienį sulaukiau netikėtų svečių.

Iš Vilniaus atvažiavo mano sūnus Andrius su žmona ir devynmete dukra Ugne.

Anūkė vos įžengusi į namus pastebėjo kačiuko žaislus.

— Močiute, tu turi katę?!

— Panašu, kad turiu.

— Kodėl man nieko nesakei?

— Nes tada būtum norėjusi atvažiuoti dar vakar.

Ugnė nedelsdama nusivilko striukę ir puolė ieškoti Pūkiuko.

Kai jį surado, atsisėdo ant kilimo ir kantriai laukė, kol jis pats prieis.

Visą popietę jie praleido kartu.

Vakare, kai ruošiau vakarienę, sūnus atsisėdo šalia manęs.

— Mama, gal reikėtų pagalvoti, ar tikrai nori jį pasilikti? Gyvūnas juk didelė atsakomybė.

— Žinau.

— O jeigu norėsi kur nors išvažiuoti? Kas juo pasirūpins?

Jo klausimai buvo pagrįsti.

Tačiau pažvelgusi į anūkę, kuri ant kilimo skaitė knygą šalia miegančio Pūkiuko, supratau, kad sprendimą jau seniai priėmiau.

— Andriau, keturiasdešimt metų rūpinausi kitais žmonėmis. Manau, su vienu mažu katinu tikrai susitvarkysiu.

Sūnus nusišypsojo.

— Na, jeigu prireiks pagalbos, skambink.

Ugnė prieš išvažiuodama paprašė, kad kasdien atsiųsčiau bent vieną Pūkiuko nuotrauką.

Taip atsirado nauja mūsų tradicija.

Kiekvieną vakarą anūkei nusiųsdavau nuotrauką arba trumpą vaizdo įrašą.

Ji man pasakodavo, kaip praėjo diena mokykloje, o aš jai parodydavau naujausius Pūkiuko išdykavimus.

Anksčiau telefonu pasikalbėdavome gal kartą per savaitę.

Dabar bendravome beveik kasdien.

Vieną vakarą Ugnė paklausė:

— Močiute, o kas nutiko tam kitam kačiukui, kurį radote sandėliuke?

Buvau visai pamiršusi apie rainąją mažylę.

Susisiekiau su savanore ir sužinojau, kad kačiukė, kurią pavadino Smilte, jau visiškai pasveiko, tačiau vis dar ieško nuolatinių namų.

Savanorė atsiuntė jos nuotrauką.

Smiltė turėjo dideles žalsvas akis, pilkai rudą kailiuką ir baltas letenėles.

Ilgai žiūrėjau į jos nuotrauką.

Kitą dieną paskambinau veterinarijos gydytojai ir pasiteiravau, ar Pūkiui būtų naudinga augti su panašaus amžiaus kačiuke.

Pasitarusi su ja ir savanore, nusprendžiau priimti Smiltę.

Pirmosiomis dienomis abu mažyliai gyveno atskiruose kambariuose, kol priprato prie vienas kito kvapo ir veterinarė patvirtino, kad juos saugu supažindinti.

Kai pagaliau susitiko, Pūkis atsargiai priėjo prie Smiltės ir apuostė jos nosytę.

Po kurio laiko abu jau vaikėsi žaislinę pelę.

O vakare radau juos miegančius tame pačiame guolyje.

Pūkis buvo padėjęs letenėlę Smiltei ant nugaros.

Nežinau, ar jie tikrai yra brolis ir sesuo, bet nuo tos dienos tapo neišskiriami.

Kai Ugnė sužinojo, kad dabar turiu du kačiukus, jos džiaugsmui nebuvo ribų.

— Močiute, tavo namai patys geriausi pasaulyje!

Nuo to ryto, kai ant terasos stalo radau mažytį rusvą kamuoliuką, praėjo beveik vienuolika mėnesių.

Pūkis užaugo į gražų, smalsų ir labai meilų katiną. Smiltė yra kiek santūresnė, tačiau vakarais pirmoji įsitaiso man ant kelių.

Mano namuose nebeliko tos tylos, prie kurios per daugelį metų buvau pripratusi.

Rytais girdžiu letenėlių trepsėjimą koridoriuje.

Grįžusi iš darbo randu du nekantriai manęs laukiančius snukučius.

O savaitgaliais vis dažniau sulaukiu anūkės, kuri tvirtina, kad atvažiuoja aplankyti ne tik kačių, bet ir manęs.

Tikiuosi, kad sako tiesą!

Kartais pagalvoju, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu tą rytą būčiau išvažiavusi į darbą keliomis minutėmis anksčiau.

Jeigu nebūčiau pažvelgusi pro virtuvės langą.

Jeigu būčiau nusprendusi, kad beglobiais gyvūnais turi rūpintis kas nors kitas.

Gyvenime ne visada galime padaryti didelių darbų.

Negalime padėti kiekvienam, išgelbėti visų gyvūnų ar išspręsti visų pasaulio problemų.

Tačiau kartais galime pakeisti bent vieno mažo gyvūnėlio likimą.

O jis, pats to nežinodamas, gali pakeisti ir mūsiškį.

Iki šiol Pūkis, gulėdamas man ant kelių, kartais apkabina mano pirštą letenėlėmis ir užsimerkia.

Lygiai taip pat, kaip tą pirmąjį rytą.

Kaskart pažvelgusi į jį pajuntu nepaprastą dėkingumą.

Maniau, kad atveriu savo namų duris beglobiam kačiukui. Pasirodo, kartu atvėriau duris naujai draugystei, nuoširdžiam juokui ir daugybei mažų kasdienybės stebuklų.

O ar jūsų gyvenime yra atsiradęs gyvūnėlis, kurio visai neplanavote auginti, bet šiandien be jo neįsivaizduojate savo namų? Pasidalykite savo istorijomis ir augintinių nuotraukomis. ❤️

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

5 × three =

Pūkis netikėtai apkabino mano pirštą abiem priekinėmis letenėlėmis, priglaudė prie jo snukutį ir užsimerkė.