Prieš metus Darius supažindino mane su savo mergina Monika.

„Jeigu mane tikrai mylėtum, priimtum ir mano merginą tokią, kokia ji yra“, – pareiškė mano sūnus, kai atsisakiau duoti pinigų jos grožio procedūroms. Tą akimirką susimąsčiau, kada motiniška meilė tapo prievole išlaikyti du suaugusius žmones.

Man šešiasdešimt ketveri. Gyvenu Panevėžyje ir vis dar dirbu siuvėja. Visą gyvenimą buvau taupi, atsakinga ir stengiausi, kad mano vieninteliam sūnui nieko netrūktų.

Prieš metus Darius supažindino mane su savo mergina Monika.

Jai trisdešimt treji. Išsilavinusi, sveika, graži moteris, turinti visas galimybes savarankiškai užsidirbti pragyvenimui.

Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, dirbti ji paprasčiausiai nenorėjo.

Kai jiedu apsigyveno mano namuose, Monika sakė, kad jai reikia kelių mėnesių pailsėti nuo ankstesnio darbo.

Neprieštaravau.

Tačiau netrukus pastebėjau, kad jos poilsis neturi pabaigos.

Kol aš sėdėdavau prie siuvimo mašinos, ji vaikščiodavo po parduotuves, susitikdavo su draugėmis ir planuodavo, kokių naujų drabužių jai reikia.

Grįžusi namo dar turėdavau pagaminti vakarienę ir sutvarkyti virtuvę.

Kartą pasiūliau jai darbą pažįstamos moters drabužių parduotuvėje.

— Aš neketinu dirbti už tokius pinigus. Turiu save gerbti, — atsakė ji.

Įdomu, pagalvojau. O mano darbas ir pastangos pagarbos nenusipelno?

Praėjusį mėnesį buvau atsidėjusi tris šimtus eurų naujiems akiniams. Senieji nebetiko, o dirbant vis dažniau skaudėdavo akis.

Tuomet Darius paprašė manęs paskolinti pinigų Monikai.

Pasirodo, ji buvo užsirašiusi į grožio saloną ir norėjo atnaujinti plaukų spalvą bei pasidaryti manikiūrą.

— Negaliu, sūnau. Man pačiai reikia naujų akinių.

— Mamyte, juk gali dar mėnesį palaukti!

Ilgai žiūrėjau į jį, tikėdamasi, kad jis pats supras, ką ką tik pasakė.

Tačiau nesuprato.

— Vadinasi, mano regėjimas gali palaukti, o tavo merginos manikiūras – ne?

— Kodėl tu visada viską taip dramatizuoji?

Tą vakarą pirmą kartą per daugelį metų pasigailėjau, kad savo sūnui taip retai sakydavau „ne“.

Kitą dieną po darbo nuėjau į optiką ir užsisakiau naujus akinius. Likusius pinigus skyriau bilietams į teatrą sau ir savo draugei.

Grįžusi namo pasikviečiau Darių ir Moniką pasikalbėti.

Pasakiau, kad daugiau nefinansuosiu jų asmeninių išlaidų. Maistu, buities reikmenimis ir namų ruoša nuo šiol rūpinsimės visi kartu.

Monika iš karto pareiškė, kad jaučiasi mano namuose nepageidaujama.

— Tu esi laukiama kaip mano sūnaus mylimoji, tačiau ne kaip žmogus, kurį privalau išlaikyti, — atsakiau.

Po kelių dienų Darius atėjo pas mane ir prisipažino, kad Monika reikalauja išsinuomoti atskirą butą.

Palinkėjau jiems sėkmės.

Aš tikrai noriu, kad mano sūnus būtų laimingas. Tačiau jo laimė neturėtų būti kuriama mano sveikatos, santaupų ir ramybės sąskaita.

Juk ir aš turiu teisę gyventi, ilsėtis, gražiai apsirengti, susitikti su draugėmis ir išleisti savo uždirbtus pinigus tam, ko reikia man.

Motinos meilė yra besąlygiška, tačiau jos pagalba neturėtų būti beribė. Užauginti vaiką nereiškia įsipareigoti visą gyvenimą išlaikyti ir jį, ir jo pasirinktą antrąją pusę.

Mielos moterys, ar tikrai esu bloga mama, jeigu nebenoriu aukoti savo gyvenimo dėl suaugusio sūnaus merginos? Kur, jūsų nuomone, baigiasi motiniška meilė ir prasideda naudojimasis motinos gerumu? ❤️

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

18 + 1 =

Prieš metus Darius supažindino mane su savo mergina Monika.