Adomas užaugo kartu su savo seneliu, mat apie savo mamą žinojo labai nedaug, o tėvas jį paliko, siekdamas nesėkmingos muzikinės karjeros užsienyje. Dažnai Adomas pavydėdavo bendramoksliams, kuriuos tėvai palepindavo gražiais drabužiais ir gardžiomis vaišėmis. Nors senelis dirbo net dvejose darbovietėse, jie negalėjo sau leisti daug pramogų, todėl Adomas tenkinosi nudėvėtais rūbais ir ribotu žaislų kiekiu. Per savo gimtadienį Adomas svajojo gauti didelį gaisrininkų sunkvežimį arba žaidimų konsolę.
Tikėdamasis stebuklo, jis dar iš anksto parašė laišką stebukladariui. Tačiau ypatingą rytą, po pagalve, rado tik senelio seną kojinę su viena šokoladine saldainiu viduje. Adomą apėmė nusivylimas ir skausmas, jis pravirko. Senelis, mėgindamas paguosti, švelniai ištarė: Nesikrimsk, Adomai! Ar nematai, koks laimingas esi? Ši kojinė ne šiaip sau ji stebuklinga. Kiekvieną rytą joje atsiranda saldainis. Ir taip bus visada! Stebukladaris tau padovanojo nuostabią dovaną, netyčia paėmė mano kojinę ir ją užbūrė.
Adomas nusišluostė ašaras ir pažvelgė į kojinę naujomis akimis. Nuo tos dienos kas rytą ten iš tiesų rasdavo saldainį. Didžiuodamasis magišku radiniu, pasakojo apie jį vaikams darželyje, sukeldamas pavydą tarp draugų. Metams bėgant Adomas atrado tiesą, bet ant senelio už mažą baltą melą niekada nesupyko. Priešingai jį sujaudino senelio kruopštumas ir meilė, skirta anūko laimei.
Užaugęs Adomas baigė universitetą ir susirado gerą darbą tačiau senelio niekada nepamiršo. Jis ir toliau gyveno su seneliu ir savo šeima. Per paskutinį savo gimtadienį Adomas nusprendė padovanoti seneliui kojinę su žaliu obuoliu. Senelis labai nudžiugo ir su pasigėrėjimu sušuko, kad dabar kiekvieną dieną toje kojinėje atsiras stebuklingas obuolys. Magiškas ryšys tarp Adomo ir senelio išliko stiprus, kupinas meilės ir dėkingumo už išskirtines vienas kito dovanas.
