Kristupas visada aštriai pajusdavo tėvų žvilgsnius, net jeigu dabar jau buvo suaugęs vyras. Tačiau kai tik jis pranešė, kad ketina vesti Miglę, kurią pažino nuo studijų laikų Vilniaus universitete, jo tėvai, Remigijus ir Dalia, prarado visas kantrybės likučius. Miglė nuostabi mergina, turinti tvirtą charakterį, bet visiška svetima tėvų trokštamam klanui. Remigijus jau seniai numatė sūnui kokią nors tinkamą žemaitę iš pažįstamų šeimos draugų rato, o čia Kristupas su savo savarankiškom svajonėm!
Kai sužinojo apie jų santykius, tėvai sureagavo kaip iš vadovėlio: šaukė, demonstravo nuoskaudas, net stengėsi Miglę atstumti, o sykį ir rankos nepabijojo pakelti. Nebegalėdama matyti Miglės pažemintų akių po eilinio šeimyninio siaubo, Kristupas viską papasakojo mamai. Ugnys kilo tėvų namuose kilo tokia audra, kad net kaimynai per sieną klausėsi. Rezultatas Remigijus pats atsidūrė už durų, nes Dalia, įsižeidus kaip tikra Lietuvos moteris, išvarė vyrą už nepagarbą jos valiai.
Nepalikdamas Miglės likimo valiai, Kristupas išsyk persikėlė į jos nuomojamą kambarį Naujininkuose. Ilgai negaišę, abu nuėjo į Vilniaus Civilinės metrikacijos skyrių ir, be jokių puošnių puotų bei vestuvinių maršų, susituokė už 35 eurus. Gal ir ne taip romantiška, tačiau laisvė skamba ir kartais kvėpuoja barškančiais šaukštais mažyčiame nuomojamame bute. Na, žodžiu, pradėjo gyvenimą iš naujo: abu susirado darbus, iš Mindaugo alėjos išsikėlė į pigesnį butą Fabijoniškėse ir net pradėjo kepti sėkmingus kibinus žemaičių mugėse pirmoji šeimos verslo pradžia!
Kristupo tėvai tuo niekada labai nesidžiaugė net kai šeimoje atsirado Toras ir Gabija, du neįtikėtinai judrūs naujokai, seneliai tik šaltai palinguodavo galvomis. Bet Miglės pusė suėjo su gerumu: teta Daiva padėjo sukrapštyti pinigus pirmam būsto įnašui ir smarkiai palaikė jaunuosius jų sprendimuose. Filmai rodytų, kad viskas čia ir baigiasi, bet kaip dažnam lietuviškam šeimos romanui būdinga atėjo netikėtumų metas, kai gyvenimas paragauja iš sočiųjų.
Vieną vakarą, Kristupui ir Miglei grįžus iš Maximos su maišeliais, bute jie rado jaunėlį Gabijų verkšlenantį kamputyje pasirodo, močiutė Dalia, atvažiavusi pagelbėti, ne juokais griebėsi įtikinamų lietuviškų metodų, kad šis valgytų košę. Kristupas gražiai bandė aiškinti mamai, kad vaikai ne grikių maišas, kurį galima mėtyti. Atrodė, kad Dalia suprato, bet jau kitą dieną istorija pasikartojo. Miglė, jau seniai nebebuvo drovi pirmakursė, tad pagrasino anytai labai aiškiai: dar sykį ir lūši ranką kaip šakę, jei kas nutiks mano vaikui!
Vakarop Dalia bravūriškai pademonstravo vyrams mėlyną dėmę ant rankos ir pakėlė tokį vajų, kad Eimantas (tėtis) beveik pareiškė policijai. Laimė, Gabija buvo už visus drąsiausia atėjo, atkišo batukų padus ir viską išpasakojo, kaip buvo iš tikrųjų. Kristupas ir Eimantas suvokė, kad kartojasi pažįstama istorija, tik šį kartą šeima drauge stojo vaiko pusėn. Dalia liko su savo nuoskaudom, supratusi, jog vaikų ir anūkų gyvenimas jau nebe jos rankose, ir, tyliai, su lietuviška išdidumo gaidele, daugiau nesikišo nei į deadliftus, nei į košių mūšius.
