Akhatinas tėvai niekada nepritarė jo žengimui į meilės upę su Melita, kurią sutiko Sapiegos universiteto kieme, kai pavasario žolė dar kvepėjo kaip uždegta žvakė. Jie svajojo apie sūnų, surištą senųjų papročių virvėmis, kuris klausytų ir paklustų, o ne pasirinkimų ieškotų tarp svetimų. Melita, kaip įstrigusi sapnuose saulės dėmė, neatitiko jų socialinės dėlionės, todėl bausmė krito miego tankme Akhatiną išvijo iš jų namų Vilniuje.
Sapne, tėvai net grasino ir stumdė Melitą, tarytum norėdami išvyti pačią jos prigimtį už šeimos slenksčio. Akhatinas, nebegalėdamas stebėti Melitos ašarų, tarsi lietaus lašų ant veidrodžio, išklojo viską motinai. Naktis įkaitusi, žodžių ašmenys nuvedė prie ginčo: iš svajonių išmestas Akhatino tėvas, nes nenešė pagarbos savo žmonai.
Nebelikus nei žemės po kojomis, Akhatinas prisiglaudė Melitos bendrabutyje. Jie sprendžia būti kartu, jungėsi civilinėje santuokoje, prikeldami save lyg feniksai iš šešėlių. Vis dėlto sapno rūke slypi kliūtys kol jų neatplėšė nuo žemės Melitos tėvų ir tetos parama. Jie dviese įsidarbino už 1500 eurų mėnesiui, nuomojosi butą Pašilaičiuose ir toli danguje ėmė sukti savo verslo ratą.
Nors sėkmė apsuko juos glėbyje, Akhatino tėvai buvo šaltos mergės, nematė nei anūkų gimimo, nei atnešė duonos, nė kartą neprisilietė prie vaiko sapno delno. Tačiau Melitos šeimos šakelė išsišakojo dar tvirčiau kartu jie nusipirko nuosavą butą už 80 tūkstančių eurų. Po laiko, lyg upėje vandeniui nutekėjus, giminės iš abiejų pusių vėl atėjo, aplankė, priglaudė sapnas ėmė švytėti auksiniu rūku.
Tiktai kartą permainos vėjas papūtė įvyko keistas nutikimas, kuriame pasiklydo Melitos uošvė. Vieną vakarą Akhatinas su Melita parėjo namo ir atrado savo mažąjį sūnų jis sapnavo ašaras kampe, nes senelė buvo užgauta supykusi ir stipriai paėmusi vaiko ranką, kai šis atsisakė valgyti burokėlių sriubą. Akhatinas švelniai paprašė motinos, kad neliesų vaikų. Atrodė, ji lyg ir pažadėjo, bet jau kitą dieną sapnai vėl pasikartojo Melita, jau nebevaidindama švelnios petražolės, stojo ginti sūnaus. Ji perspėjo uošvę: jei dar kartą bandys pakelti ranką, Melita nenusuksi savo akių žvilgsnio ir pati atims teises į tą ranką.
Vakare, kai Akhatinas su tėvu grįžo, motina dramatiškai parodė mėlynę ir apsimetė auka. Tačiau sapno dukroms vietos nebeliko berniukas tiesiai išplaukė iš kampo ir garsiai papasakojo tiesą. Tėvas ir Akhatinas susivokė: sapno kaltininkė buvo būtent motina. Giliai širdyje tėvas pajuto nuoskaudą dėl žmonos veiksmų jis jau buvo praradęs sūnų daugybei metų, ir nenorėjo, kad istorija vėl grįžtų kaip vėjo šuoras naktį.
Nuo tos akimirkos sapne viskas švelniai persimainė. Akhatino motina, lyg pro rūką nujausdama savo vietą šeimoje, daugiau nebedrįso drumsti anūkų ir marčios ramybės, o jų sapnai pamažu grįžo į šviesą, palikdami tik keistą legendą ateities kartoms.
