– Akivaizdu, kad dėl visko čia kalta aš! – Verkia mano vaikino sesuo. – Niekada negalėjau nė įsivaizduoti, kad taip gali nutikti! Dabar nežinau, kaip gyventi toliau ir kaip viską suvaldyti, kad neprarasčiau orumo. Mano vaikino sesuo prieš keletą metų ištekėjo. Po vestuvių nuspręsta, kad jaunavedžiai gyvens vyro mamos bute. Jo tėvai turi erdvų trijų kambarių butą ir tik vieną sūnų. – Vieną kambarį pasiliksiu sau, o visa kita priklauso jums! – sakė anyta. – Mes visi išsilavinę žmonės, taigi tikrai sutarsime. – Mes visuomet galime išsikraustyti! – ramino žmoną vyras. – Nematau nieko blogo, jei bandysiu gyventi po vienu stogu su mama. Jei nesutarsime, visada galėsime išsinuomoti būstą… Taip ir padarė. Paaiškėjo, kad bendras gyvenimas buvo tikras išbandymas: tiek marti, tiek anyta stengėsi dėl santykių, bet kasdien santykiai vis prastėjo. Susikaupęs nepasitenkinimas nuolat sprogdavo, ginčai darėsi vis aštresni. – Sakėte, kad jei nesutarsime, išsikraustysime! – ašarodama priminė žmona. – Na, ar ne taip ir yra? – šaltai atkirto anyta. – Dėl tokių smulkmenų neprotinga krautis lagaminus ir bėgti. Lygiai po metų žmona pastojo ir pagimdė sveiką sūnų. Anūko gimimas sutapo su metas, kai anyta neteko darbo ir naujo rasti niekaip nepavyko: darbdaviai nenorėjo priimti moters priešpensiniame amžiuje. Tad marti ir anyta ištisas dienas sėdėjo namuose – nei viena neturėjo galimybės išeiti į žmones. Dėl to namuose atmosfera kasdien prastėjo. Vyras tik skėsčiojo pečiais ir kantriai klausėsi skundų, nes buvo vienintelis šeimos maitintojas. – Mes negalime dabar palikti mano mamos vienos, nes ji neturi iš ko gyventi. Negaliu jos pamiršti ir neturiu galimybių nuomotis butą bei dar padėti mamai. Kai ras darbą, iškart išsikraustysim! Tačiau jaunos moters kantrybė išseko. Ji susidėjo daiktus, pasiėmė sūnų ir persikėlė pas savo mamą. Išeidama pasakė vyrui, kad daugiau nė kojos nekels į jo mamos namus. Jei jam rūpi šeima – tegu ką nors sugalvoja. Ji tikėjosi, kad mylimasis tuoj pat pradės stengtis ją susigrąžinti. Bet dramatiškai klydo. Jau praėjo daugiau nei trys mėnesiai nuo jos išėjimo, o vyras net nebandė jos gražinti. Jis gyvena pas mamą, su žmona ir sūnumi bendrauja tik nuotoliniu būdu, kai po darbo prisijungia vaizdo skambučiui ar savaitgaliais trumpam aplanko žmonos namuose. Vyras dabar gauna dėmesio ir rūpesčio iš dviejų moterų, o mama – atjautą dėl sūnaus, kurį paliko įsižeidusi marti, ir daugiau niekuo nesirūpina. Vyras – lyg ir laimėtojas! O anytai gyvenimas irgi galvos neskauda, nes nieko doro neprarado! O jauna moteris nesijaučia laiminga. Ji myli savo vyrą, nors supranta, kad jo elgesys neteisingas. – Ko tikėjaisi, kai išėjai? – klausia vyras. – Jei nori, gali grįžti. Veikiausiai žmona neketina palikti savo mamos ir nuomotis buto – auginanti mažą vaiką moteris suprantama, neturi tam lėšų. Ar tai jau galutinis šeimos lūžis? Kaip manote, ar ji turi bent menkiausią šansą grįžti į anytos namus ir išeiti iš šios situacijos neišdidi?

Be reikalo sakyti, visa tai mano kaltė! verkdama pasakoja mano vaikino sesuo. Negalėjau net įsivaizduoti, kad taip nutiks! Dabar nežinau, ką toliau daryti ir kaip visa tai suvaldyti, kad neprarasčiau orumo.

Mano draugo sesuo prieš kelerius metus ištekėjo.

Po vestuvių nuspręsta, kad jaunavedžiai apsigyvens vyro mamos bute. Jos tėvai turėjo erdvų trijų kambarių butą Vilniuje ir tik vieną sūnų.

Vieną kambarį pasilieku sau, o likusius galite naudoti kaip norite, pareiškė anyta. Visi esame kultūringi žmonės, tad, manau, sutarsime gerai.

Jei tik norėsim, visada galėsim išsikraustyti, žmonai vėliau sakė vyras. nemanau, kad blogai pabandyti gyventi po vienu stogu su mama. Jei nesusitarsime, susirasime nuomojamą butą…

Taip ir buvo. Paaiškėjo, kad bendra buitis yra nemenkas išbandymas. Ir marčia, ir anyta stengėsi, bet su kiekviena diena padėtis blogėjo. Įtampa kaupėsi, ir vis dažniau įsiplieksdavo barniai.

Sakėte, jei nebepavyks sutarti, išsikraustysime! ašarojanti žmonai priminė.
Na, juk dar ne viskas taip blogai, atlaidžiai šyptelėjo vyras. Smulkmenos, dėl tokių juk neprotinga krautis lagaminų.

Lygiai po metų žmona pastojo ir pagimdė sveiką sūnų.

Senelio gimimas sutapo su laikotarpiu, kai anyta paliko seną darbą ir dar nespėjo rasti naujo juk artėjant pensijai sunku įsidarbinti, ypač moteriai. Tad marčia ir anyta ištisomis dienomis praleisdavo kartu, nes nė viena neturėjo galimybės kur nors išeiti. Namie nuotaikos darėsi vis prastesnės.

Vyras tik gūžtelėjo pečiais ir klausėsi skundų jis buvo vienintelis šeimos maitintojas.

Dabar negalime palikti mano mamos vienos. Ji neturi iš ko pragyventi. Negaliu jos apleisti, negaliu išlaikyti ir motinos, ir nuomojamo buto. Kai mama ras darbą, persikelsime!

Tačiau jaunos moters kantrybė senka. Ji susidėjo savo ir sūnaus daiktus ir išvyko pas savo mamą į Kauną. Išeidama pasakė vyrui, kad daugiau niekada neperžengs jo mamos buto slenksčio. Jei jam rūpi šeima, tegu kažką sugalvoja.

Ji buvo įsitikinusi, kad vyras vertina jų šeimą ir tuoj pat stengsis susigrąžinti ją. Tačiau čia labai klydo.

Praėjo daugiau nei trys mėnesiai, nuo tada kai išsikraustė, o vyras net nebandė jos grąžinti namo. Jis ir toliau gyvena su mama, su žmona ir sūnumi bendrauja tik per vaizdo skambučius grįžęs iš darbo, o savaitgaliais trumpam aplanko juos uošvės namuose.

Vyras dabar gyvena tarsi karalius: gauna dviejų moterų rūpestį, mama nuoširdžiai gailisi palikto anūko, o dėl sūnaus kasdien rūpintis nereikia. Vyras atrodo laimėtojas! Anyta irgi nieko neprarado, o galbūt gyvena net dar geriau.

Jauna moteris dėl šios situacijos laiminga nėra. Ji labai myli vyrą, nors ir žino, kad jis elgiasi ne taip, kaip reikėtų.

Ko tikėjais išėjusi? kartą paklausė vyras. Gali grįžti, jei nori.

Greitai matyti, kad žmona nė nesiruošia palikti savo motinos ir nuomotis namų. Motinystės atostogose esanti moteris neturi finansinių galimybių tai padaryti.

Ar tai tikrai šeimos pabaiga?

Ar manote, kad ji turi bent menkiausią šansą grįžti į anytos namus oriai, nepraradusi savęs?

Gyvenimas Lietuvoje parodė, kad kartais reikia drąsos ne tik pasilikti, bet ir išeiti. Tik būdami atviri ir pasiruošę ieškoti bendro sprendimo, galime išsaugoti pagarbą sau ir šeimos vienybę. Kartais kompromisas, o ne ambicijos, padeda laimėti svarbiausias kovas.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

12 + 14 =

– Akivaizdu, kad dėl visko čia kalta aš! – Verkia mano vaikino sesuo. – Niekada negalėjau nė įsivaizduoti, kad taip gali nutikti! Dabar nežinau, kaip gyventi toliau ir kaip viską suvaldyti, kad neprarasčiau orumo. Mano vaikino sesuo prieš keletą metų ištekėjo. Po vestuvių nuspręsta, kad jaunavedžiai gyvens vyro mamos bute. Jo tėvai turi erdvų trijų kambarių butą ir tik vieną sūnų. – Vieną kambarį pasiliksiu sau, o visa kita priklauso jums! – sakė anyta. – Mes visi išsilavinę žmonės, taigi tikrai sutarsime. – Mes visuomet galime išsikraustyti! – ramino žmoną vyras. – Nematau nieko blogo, jei bandysiu gyventi po vienu stogu su mama. Jei nesutarsime, visada galėsime išsinuomoti būstą… Taip ir padarė. Paaiškėjo, kad bendras gyvenimas buvo tikras išbandymas: tiek marti, tiek anyta stengėsi dėl santykių, bet kasdien santykiai vis prastėjo. Susikaupęs nepasitenkinimas nuolat sprogdavo, ginčai darėsi vis aštresni. – Sakėte, kad jei nesutarsime, išsikraustysime! – ašarodama priminė žmona. – Na, ar ne taip ir yra? – šaltai atkirto anyta. – Dėl tokių smulkmenų neprotinga krautis lagaminus ir bėgti. Lygiai po metų žmona pastojo ir pagimdė sveiką sūnų. Anūko gimimas sutapo su metas, kai anyta neteko darbo ir naujo rasti niekaip nepavyko: darbdaviai nenorėjo priimti moters priešpensiniame amžiuje. Tad marti ir anyta ištisas dienas sėdėjo namuose – nei viena neturėjo galimybės išeiti į žmones. Dėl to namuose atmosfera kasdien prastėjo. Vyras tik skėsčiojo pečiais ir kantriai klausėsi skundų, nes buvo vienintelis šeimos maitintojas. – Mes negalime dabar palikti mano mamos vienos, nes ji neturi iš ko gyventi. Negaliu jos pamiršti ir neturiu galimybių nuomotis butą bei dar padėti mamai. Kai ras darbą, iškart išsikraustysim! Tačiau jaunos moters kantrybė išseko. Ji susidėjo daiktus, pasiėmė sūnų ir persikėlė pas savo mamą. Išeidama pasakė vyrui, kad daugiau nė kojos nekels į jo mamos namus. Jei jam rūpi šeima – tegu ką nors sugalvoja. Ji tikėjosi, kad mylimasis tuoj pat pradės stengtis ją susigrąžinti. Bet dramatiškai klydo. Jau praėjo daugiau nei trys mėnesiai nuo jos išėjimo, o vyras net nebandė jos gražinti. Jis gyvena pas mamą, su žmona ir sūnumi bendrauja tik nuotoliniu būdu, kai po darbo prisijungia vaizdo skambučiui ar savaitgaliais trumpam aplanko žmonos namuose. Vyras dabar gauna dėmesio ir rūpesčio iš dviejų moterų, o mama – atjautą dėl sūnaus, kurį paliko įsižeidusi marti, ir daugiau niekuo nesirūpina. Vyras – lyg ir laimėtojas! O anytai gyvenimas irgi galvos neskauda, nes nieko doro neprarado! O jauna moteris nesijaučia laiminga. Ji myli savo vyrą, nors supranta, kad jo elgesys neteisingas. – Ko tikėjaisi, kai išėjai? – klausia vyras. – Jei nori, gali grįžti. Veikiausiai žmona neketina palikti savo mamos ir nuomotis buto – auginanti mažą vaiką moteris suprantama, neturi tam lėšų. Ar tai jau galutinis šeimos lūžis? Kaip manote, ar ji turi bent menkiausią šansą grįžti į anytos namus ir išeiti iš šios situacijos neišdidi?