„Ana dar jauna, dar dar susilauks vaikų!” – žadėjo ji. Tačiau galų gale niekam neprireikė vaiko. Ana ir Robertas užaugo mažame provincijos miestelyje ir mokėsi vienoje klasėje. Po mokyklos išvyko studijuoti į universitetą, vėliau laimės ieškoti į Vilnių. Jiedu nuomavosi nedidelį butą, susirado darbus ir gyveno nesusituokę. Kai Ana pastojo, Robertas ją paliko – jis neplanavo vaiko. Mergina liko vieniša ir nusprendė grįžti į gimtinę auginti kūdikio. Robertų mama buvo žinoma ir įtakinga miestelio bendruomenės narė – ji visiems pasakojo, kad Ana laukiasi su kitu vyru, o šis vaikas jų šeimai niekaip nepriklauso. Situaciją aštrino ir tai, kad abi šeimos gyveno viename rajone – visi apie viską žinojo. Ana pagimdė nuostabią mergaitę, nė neprašė Robertų šeimos pagalbos, bet jo mama ir toliau viešai tvirtino: „Šitas vaikas ne mūsų!”. – Pažiūrėkit į ją! – kartodavo ji. – Vaiko plaukai šviesūs, o mūsų šeimoje visi tamsiaplaukiai. Nosytė irgi ne tokia. Mūsų šeimoje visi gražūs, o čia… Mėgina įlįsti į mūsų šeimą! Žmonės blogi! Ana nebegalėjo daugiau tverti – pasiūlė atlikti tėvystės testą, kad nuramintų Robertų mamą. Vos gavus rezultatą, Robertų mama iškart pakvietė Aną į svečius – susipažinti su anūke. Mergina gavo brangių ir gražių dovanų mažylei. Ana labai džiaugėsi – ji gyveno tik iš mamos pensijos. Po kiek laiko naujai „praregėjusios” močiutės paprašė leisti anūkę pasiimti į svečius. Ana pasakė, kad mergaitei tik metukai – dar anksti kelias dienas būti be mamos. Močiutė supyko. Ji pagrasino Anai – kreipsis į teismą dėl bendravimo su anūke. Be to, mergaitė pas ją gyventų žymiai geriau – turi visas sąlygas augti ir vystytis. Teismas atsižvelgs, kad sūnus turi butą, moka alimentus, o Ana – bedarbė ir viena. Pasak Robertų mamos, Ana dar labai jauna, galės susilaukti kito vaiko. Ji patarė Anai geruoju atiduoti dukrą. Kadangi visus miesto teisėjus pažįsta – aišku, kieno pusė laimės. Ana nusprendė ginti savo teisę auginti dukrą. Kelis metus kovojo teisme. Mergaitė, kurios taip vengė įtakinga giminė, netrukus tapo ir pačiu brangiausiu anūku. Įtakingos giminės liudytojai sekė, stebėjo, darė nuotraukas, skundėsi – Ana buvo priversta bėgti ir slapstytis. Įvyko daug visko. Tačiau laikui bėgant viskas aprimo. Robertas vedė ir susilaukė sūnaus. Močiutė nusitaikė į naujagimį. Ana su dukra persikėlė į Vilnių, dukra jau lankė pirmą klasę. O būdama sostinėje Ana sutiko jauną vyrą. Jos mama pasiūlė: „Gyvenk pati, aš paglobosiu anūkę, kol tau bus lengviau. Kai viskas susitvarkys – pasiimsi dukrą”. Ana ištekėjo, kartu su vyru laukia kūdikio ir gyvena nuomojamame būste. Tačiau dabar nebeskubėjo parsivežti dukros – vietos nebuvo, o vyras nelabai domėjosi svetimu vaiku. Ana nusprendė: dukrai geriausia likti su močiute – ten draugai, mokykla. Gimus kūdikiui, nebus, kas rūpinsis mergaite, o ir mama liks ne viena. Tačiau močiutei sveikata ėmė šlubuoti – kelis kartus kviesta greitoji, gydėsi ligoninėje, anūkę tada prižiūrėjo kaimynai pensininkai. Dabar jau įtakingoji močiutė mergaite visiškai nesidomi. Sutikusi Anos mamą ji tik gūžteli pečiais ir šypsosi: – Reikėjo manęs paklausyti! Jei būtum atidavusi anūkę, dabar ji lankytų geriausią gimnaziją, mokėtų keletą kalbų, griežtų pianinu! O dabar – motina ją paliko. Kas iš jos užaugs? O aš dabar turiu anūką, viską jam duosiu, geriausias mokyklas, būrelius! Tėvas niekada nesidomėjo dukra. Galų gale ta mergaitė, dėl kurios tiek kovota, pasirodė niekam nereikalinga. Ir niekas nežino, koks jos laukia likimas.

Austėja dar jauna, ji dar susilauks vaikų! ištarė ji, tarsi pažadas sau pačiai. O visgi, niekam galiausiai neprireikė to vaiko.

Austėja ir Povilas augo nedideliame Žemaitijos miestelyje, jie mokėsi toje pačioje klasėje. Po mokyklos abudu įstojo į Vilniaus universitetą, o paskui persikėlė gyventi į sostinę. Išsinuomojo mažytį butuką, įsidarbino ir ėmė gyventi drauge, nesusituokę. Kai Austėja ėmė laukti vaiko, Povilas ją paliko. Jis neturėjo jokio plano tapti tėvu.

Sukrėsta mergina nusprendė grįžti namo, kad galėtų auginti vaiką. Povilo mama, užimanti solidžią vietą vietos savivaldoje, išplatino žinią, jog Austėja laukiasi su kažkuo kitu, esą vaikas neturi nieko bendra su jų šeima. Šią situaciją dar labiau komplikavo tai, kad abi šeimos gyveno tame pačiame daugiabutyje. Tikri šeimų žaidimai.

Apie viską puikiai žinojo ir daugelis draugų. Austėja pagimdė nuostabią mergaitę, vardu Smiltė. Ji neturėjo jokių priekaištų Povilo šeimai jauna mama tiesiog norėjo ramiai auginti dukrelę. Tačiau Povilo mama nenurimo, nuolat kartodama visiems, kad šis vaikas ne jų.

Pažiūrėkit! aiškino moteris. Vaikas šviesiaplaukė, o mes visi tamsiaplaukiai. Ir tas nosis visai ne mūsų! Mes visi gražūs, o ji Netgi negraži! Stengiasi įsismukti į mūsų šeimą. Dirbtinai. Nieko gero iš to!

Austėja buvo taip išsekusi, kad pati pasiūlė atlikti tėvystės testą, kad nuramintų Povilo mamą. Kodėl ji visa tai darė? Rezultatas tapo žinomas akimirksniu Povilo mama iškart pakvietė Austėją atvykti, susipažinti su anūke. Merginos mažylei dovanojo brangių rūbelių, žaislų. Austėja, gyvenusi tik iš mamos pensijos, jautė didelį palengvėjimą.

Visgi netrukus naujoji močiutė paprašė leisti Smiltę pas save į svečius. Austėja atkirto Smiltei dar tik vieneri, per anksti likti be mamos kelioms dienoms. Močiutė įpyko.

Ji ėmė grėsmingai perspėti Austėją, jog paduos ją į teismą dėl bendravimo su anūke tvarkos nustatymo. Esą, vaikas daug geriau gyvens pas močiutę, kuri turi viską sąlygas ir išteklius auginti mergaitę. Teismas atsižvelgs ir į tai, kad tėvas turi butą, moka alimentus (parodys pažymą), o mama be darbo ir viena. Jos žodžiais, Austėja vis dar labai jauna ir dar galės susilaukti vaiko. Patarė merginai geranoriškai atsisakyti dukros. Juk visi teisėjai pažįsta Povilo šeimą nesunku nuspėti, kieno pusėn bus sprendimas. Austėja nusprendė ginti savo teisę auginti dukrelę. Kelerius metus vyko teisminiai ginčai.

Mergaitė, kurios šeima vengė, tapo jų mylimiausiu ir reikalingiausiu šeimos nariu. Įtakingos giminės liudininkai vaikščiojo aplink, skundėsi, sekė Austėją, fotografavo. Jai teko net išvažiuoti ir slėptis. Įvykių buvo labai daug. Galiausiai viskas aprimo. Povilas vedė kitą moterį ir susilaukė sūnaus. Prie naujagimio perėjo ir jo motina. Smiltė pradėjo lankyti pirmą klasę. Austėja išvyko į Vilnių, bet dažnai grįždavo pas mamą ir dukrą. Tada sutiko jaunuolį. Motina įkalbinėjo gyvenk sau, tu dar turi šansų. Pažadėjo prižiūrėti anūkę. Austėja pasiims ją, kai gyvenimas nusistovės.

Praėjo laikas. Austėja ištekėjo, kartu su vyru išsinuomojo butą, laukėsi antrojo vaiko. Atrodė, viskas klojasi gerai. Bet Austėja neskubėjo imti Smiltės pas save nebuvo kur. Vyras nelabai norėjo auginti svetimos dukros. Austėja nusprendė, kad Smiltei bus geriau pas močiutę draugai, mokykla, pažįstama aplinka. Kai gims kūdikis, nebus kam rūpintis mergaite. Taip ir išėjo motina neliko viena, dukra prižiūrėta. Tačiau mamai ėmė šlubuoti sveikata: prikviesti greitosios pagalbos, gydytis ligoninėje vis prireikdavo. Tuo metu Smiltė gyveno pas kaimynus, seniūniją. Dabar įtakingoji Povilo mama visiškai nesidomi mergaite. Susitikusi su Austėjos mama tik nusišypso:

Turėjote manęs klausyti! Būčiau iškart gavus mergaitę ji dabar mokytųsi kalbų mokykloje, skambintų pianinu, kalbėtų keliomis kalbomis. O dabar palikta likimo valiai. Kas iš jos užaugs? Mano anūkas va, jam viską atiduosiu! Geriausia mokykla, užklasinė veikla!

Tėvas niekad per daug nesidomėjo dukrele. Toji, dėl kurios ginčijosi ir kovėsi, pasirodė, buvo niekam nereikalinga. Kas laukia Smiltės niekas nežino.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

fifteen − 5 =

„Ana dar jauna, dar dar susilauks vaikų!” – žadėjo ji. Tačiau galų gale niekam neprireikė vaiko. Ana ir Robertas užaugo mažame provincijos miestelyje ir mokėsi vienoje klasėje. Po mokyklos išvyko studijuoti į universitetą, vėliau laimės ieškoti į Vilnių. Jiedu nuomavosi nedidelį butą, susirado darbus ir gyveno nesusituokę. Kai Ana pastojo, Robertas ją paliko – jis neplanavo vaiko. Mergina liko vieniša ir nusprendė grįžti į gimtinę auginti kūdikio. Robertų mama buvo žinoma ir įtakinga miestelio bendruomenės narė – ji visiems pasakojo, kad Ana laukiasi su kitu vyru, o šis vaikas jų šeimai niekaip nepriklauso. Situaciją aštrino ir tai, kad abi šeimos gyveno viename rajone – visi apie viską žinojo. Ana pagimdė nuostabią mergaitę, nė neprašė Robertų šeimos pagalbos, bet jo mama ir toliau viešai tvirtino: „Šitas vaikas ne mūsų!”. – Pažiūrėkit į ją! – kartodavo ji. – Vaiko plaukai šviesūs, o mūsų šeimoje visi tamsiaplaukiai. Nosytė irgi ne tokia. Mūsų šeimoje visi gražūs, o čia… Mėgina įlįsti į mūsų šeimą! Žmonės blogi! Ana nebegalėjo daugiau tverti – pasiūlė atlikti tėvystės testą, kad nuramintų Robertų mamą. Vos gavus rezultatą, Robertų mama iškart pakvietė Aną į svečius – susipažinti su anūke. Mergina gavo brangių ir gražių dovanų mažylei. Ana labai džiaugėsi – ji gyveno tik iš mamos pensijos. Po kiek laiko naujai „praregėjusios” močiutės paprašė leisti anūkę pasiimti į svečius. Ana pasakė, kad mergaitei tik metukai – dar anksti kelias dienas būti be mamos. Močiutė supyko. Ji pagrasino Anai – kreipsis į teismą dėl bendravimo su anūke. Be to, mergaitė pas ją gyventų žymiai geriau – turi visas sąlygas augti ir vystytis. Teismas atsižvelgs, kad sūnus turi butą, moka alimentus, o Ana – bedarbė ir viena. Pasak Robertų mamos, Ana dar labai jauna, galės susilaukti kito vaiko. Ji patarė Anai geruoju atiduoti dukrą. Kadangi visus miesto teisėjus pažįsta – aišku, kieno pusė laimės. Ana nusprendė ginti savo teisę auginti dukrą. Kelis metus kovojo teisme. Mergaitė, kurios taip vengė įtakinga giminė, netrukus tapo ir pačiu brangiausiu anūku. Įtakingos giminės liudytojai sekė, stebėjo, darė nuotraukas, skundėsi – Ana buvo priversta bėgti ir slapstytis. Įvyko daug visko. Tačiau laikui bėgant viskas aprimo. Robertas vedė ir susilaukė sūnaus. Močiutė nusitaikė į naujagimį. Ana su dukra persikėlė į Vilnių, dukra jau lankė pirmą klasę. O būdama sostinėje Ana sutiko jauną vyrą. Jos mama pasiūlė: „Gyvenk pati, aš paglobosiu anūkę, kol tau bus lengviau. Kai viskas susitvarkys – pasiimsi dukrą”. Ana ištekėjo, kartu su vyru laukia kūdikio ir gyvena nuomojamame būste. Tačiau dabar nebeskubėjo parsivežti dukros – vietos nebuvo, o vyras nelabai domėjosi svetimu vaiku. Ana nusprendė: dukrai geriausia likti su močiute – ten draugai, mokykla. Gimus kūdikiui, nebus, kas rūpinsis mergaite, o ir mama liks ne viena. Tačiau močiutei sveikata ėmė šlubuoti – kelis kartus kviesta greitoji, gydėsi ligoninėje, anūkę tada prižiūrėjo kaimynai pensininkai. Dabar jau įtakingoji močiutė mergaite visiškai nesidomi. Sutikusi Anos mamą ji tik gūžteli pečiais ir šypsosi: – Reikėjo manęs paklausyti! Jei būtum atidavusi anūkę, dabar ji lankytų geriausią gimnaziją, mokėtų keletą kalbų, griežtų pianinu! O dabar – motina ją paliko. Kas iš jos užaugs? O aš dabar turiu anūką, viską jam duosiu, geriausias mokyklas, būrelius! Tėvas niekada nesidomėjo dukra. Galų gale ta mergaitė, dėl kurios tiek kovota, pasirodė niekam nereikalinga. Ir niekas nežino, koks jos laukia likimas.