Anna sustabdė automobilį gatvelėje šalia anytos namų. Laikrodis rodė 17:45 – ji atvyko anksčiau, nei buvo sutarta. „Gal šįkart ji įvertins mano punktualumą“, pagalvojo Anna, braukdama per naujos suknelės klostes. Dovana – antikinė segė, kurios ieškojo mėnesių mėnesiais tarp kolekcininkų – gulėjo kruopščiai supakuota ant galinės sėdynės. Priartėjusi prie namo Anna pastebėjo, kad pirmo aukšto langas buvo pravertas. Viduje aiškiai skambėjo anytos balsas: „Neįsivaizduoji, Beatriče, ji net nepaklausė, kokio torto mėgstu! Užsisakė kažkokį šiuolaikišką desertą… Juk mūsų sūnus visada dievino klasikinį Napoleoną, o ji –“ pauzė, „– net nesupranta to. Septyni metai santuokos!“ Anna sustingo. Kojos tarsi prišalo prie žemės. „Žinoma, jau sakiau – ji netinka Domui. Dirba dieną naktį toj klinikoj, jos namie nė su žiburiu nerasi. Kokia gi ji šeimininkė? Vakar buvau pas juos akimirkai – neplauti indai, dulkės ant baldų… O ji, aišku, vėl kažkurioj sudėtingoj operacijoje!“ Viduje viskas nutilo. Anna atsiliepė į tvorą, pajuto, kaip dreba keliai. Septynis metus ji stengėsi būti tobula marti: gamino, tvarkėsi, atsimindavo visus gimtadienius, lankė anytą kai ši sirgo. Ir visa tai dėl… „Aš nieko nesakau, bet ar tikrai tokia moteris tinkama mano sūnui? Jam reikia tikros šeimos, šilumos, rūpesčio… O ji vis konferencijose arba budinti naktimis. Apie vaikus nė negalvoja! Įsivaizduoji?“ Galva dūzgia. Mechaniškai išsiėmusi mobilųjį, Anna surinko vyro numerį. „Domai? Šiek tiek pavėluosiu. Taip, viskas gerai, tiesiog… kamštis.“ Ji apsisuko ir grįžo į automobilį. Atsisėdo, žvilgsniu įsmego tašką tolumoje. Mintyse sukosi ką tik išgirsti žodžiai: „Gal reikėtų daugiau druskos?“, „Mūsų laikais moterys būdavo namuose…“, „Domui reikia ypatingo dėmesio…“ Telefonas suvirpėjo – žinutė nuo vyro: „Mama klausia, kur esi. Visi jau susirinko.“ Anna giliai įkvėpė. Veide pasirodė keista šypsena. „Gerai“, pagalvojo, „jei jau nori tobulos marti – tegul gauna tokią.“ Užvedusi variklį ji nuvažiavo prie anytos namų. Planas gimė akimirksniu. Nebe bus jokių bandymų įtikti. Laikas parodyti, kokia „tikra“ marti gali būti. Anna pravėrė duris su plačiausia šypsena. „Mama, brangiausioji!“, sušuko ji ir teatrališkai apkabino anytą. „Atsiprašau už vėlavimą, bet apvažiavau tris parduotuves, kad surasčiau būtent tas žvakes, kurias taip mėgsti!“ Anytą sustingdė tiek entuziazmo. „Galvojau…“, pradėjo ji, bet Anna jau tęsė: „Beje, sutikau tavo draugę Beatričę! Tikra šaunuolė, juk niekad nesislėpia su tiesa, ar ne?“ Anna reikšmingai pažvelgė į anytą ir stebėjo, kaip ši išbalo. Per visą vakarienę Anna demonstravo geriausius aktorinius sugebėjimus. Dėjo anytai gardžiausius kąsnelius, garsiai žavėjosi kiekvienu žodžiu ir be perstojo klausė patarimų apie namų ruošą. „Mama, kaip manai, barštį reikia virti penkias ar šešias valandas? O kilimus valyt – ryte ar vakare? Gal man reikėtų mesti darbą? Juk Domui reikia tikros šeimos, ar ne?“ Domas suglumęs žiūrėjo į Anną, giminės slapčia mainėsi žvilgsniais. Bet Anna tęsė: „Pagalvojau – gal turėčiau baigti namų ruošos kursus? Palikti tą kvailą chirurgiją… Juk moteris turėtų būti namų saugotoja, tiesa, mama?“ Anytos pasitikėjimas akivaizdžiai tirpo su kiekviena minute, ji nervingai barbeno šakute į lėkštę. O kas nutiko toliau? Kai kurias istorijas verta skaityti iki pabaigos…

Aistė sustabdė automobilį viena gatvele anksčiau nei jos anytos namai Kauno Žaliakalnyje. Laikrodis rodė 17:45 ji buvo atvykusi anksčiau, nei buvo sutarusi. Gal šįkart ji įvertins mano punktualumą, pagalvojo Aistė ir patiesino naujos suknelės klostes. Dovanų senovinė segė, kurios ji ieškojo kelis mėnesius tarp kolekcininkų Vilniuje ir Kaune gulėjo kruopščiai suvyniota ant galinės sėdynės.

Priėjusi arčiau namo, Aistė pastebėjo, kad pirmo aukšto langas pravertas. Iš vidaus aiškiai sklido jos anytos balsas:

Neįsivaizduoji, Birutė, tarė ona garsiai, nė nepaklausė, kokio pyrago mėgstu! Užsakė kažkokį nowadarinią desertą Juk mūsų sūnus visą laiką mėgo klasikinį Napoleoną, o ji, matai, net to nesupranta. Septinti metai santuokoje!

Aistė sustingo. Kojos tartum įaugo į žemę.

Žinoma, tau sakiau ji netinka Domui. Dirba dieną naktį savo klinikoje, namuose retai kada pasirodo. Kokia iš jos šeimininkė? Vakar užėjau trumpam neplauti indai, dulkės ant baldų… O ji, žinoma, vėl kažkokią sudėtingą operaciją vykdė!

Viduje viskas nutylo. Aistė atsirėmė į tvorą, pajuto, kaip pradėjo drebėti keliai. Septynis metus ji stengėsi būti ideali marti: virė, tvarkėsi, apie visų gimtadienius nepamiršo, skubėjo peršalus anytai nupirkti vaistų. Viskas veltui

Ne, ne, sakau, bet ar tokia žmona mano sūnui išvis tinka? Jam juk reikia tikros šeimos, jaukumo, rūpesčio O ji vis kažkokiose seminaruose, naktiniuose budėjimuose. Vaikai jai nė galvoje! Gali patikėti?

Galva spengė. Aistė automatiškai ištraukė telefoną ir surinko vyro numerį.

Domai? Truputį pavėluosiu. Taip, viskas gerai, tiesiog kamščiai.

Apsigręžė ir sugrįžo į automobilį. Sėdo, ilgai žiūrėjo į tolį. Galvoje sukosi tos pačios frazės: Gal daugiau druskos kitą kartą?, Mūsų laikais moterys namuose būdavo, Domui reikia ypatingo dėmesio

Telefonas suvibravo vyras rašė žinutę: Mama klausia, kur esi. Visi jau susirinko.

Aistė nurijo kartėlį. Tyliai nusišypsojo. Gerai, jei jau nori tobulos marti ji ir bus.

Užvedė variklį ir nuvažiavo atgal prie anytos namų. Planas gimė akimirksniu.

Nebebus daugiau stengimosi įtikti. Atėjo metas parodyti, kaip atrodo tikra marti.

Ji įėjo pro duris su plačiausia šypsena, kokią tik sugebėjo nupiešti. Mamyte, brangiausioji! sušuko, perdėtai šiltai apkabindama anytą. Atleisk už vėlavimą, bet išėjau į tris parduotuves ieškodama būtent tų žvakių, kurias tu taip mėgsti!

Anyta sustingo, nustebusi nuo tokio entuziazmo. Aš galvojau bet Aistė jau toliau tęsė:

O įsivaizduok, pakeliui sutikau jūsų draugę Birutę! Visada tokia atvira, tiesą į akis pasako, ar ne? pažvelgė į anytą jame žvilgsniu, pamatė kaip šios veidas išbalo.

Visus vakarienės metu Aistė rodė geriausią aktorės pasirodymą. Kruopščiai dėjo anytos mėgstamiausius kąsnelius, garsiai žavėjosi kiekvienu jos žodžiu, klausinėjo patarimų apie namų ruošą.

Mamyte, o kaip tu manai barščiai geriau keturias ar šešias valandas virti? O kilimus ar ryte, ar vakare reikia siurbti? Galbūt man reikėtų išeiti iš darbo? Juk Domui reikia tikros šeimos, tiesa?

Domas nustebęs žiūrėjo į Aistę, giminės mainėsi žvilgsniais. Tačiau Aistė nesustojo:

Šiandien galvojau gal reikėtų man lankyti šeimininkių kursus? Atsisakyti kvailos chirurgijos Juk moteris turi būti namų sergėtoja, ar ne, mamyte?

Anyta neramiai baksnojo šakute į lėkštę. Jos pasitikėjimas blanko su kiekviena minute.

Kas nutiko toliau? Kartais gyvenime užtenka išdrįsti parodyti save be kaukės, kad kiti pradėtų vertinti tavo tikrąją vertę. Visi esame tobulos tik tol, kol kas nors nepamato, kokie esame iš tiesų žmogiški, su savo svajonėmis, nuovargiu, meile ir pastangomis. Svarbiau, nei būti tobula marčia, yra išlikti savimi.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

2 × 2 =

Anna sustabdė automobilį gatvelėje šalia anytos namų. Laikrodis rodė 17:45 – ji atvyko anksčiau, nei buvo sutarta. „Gal šįkart ji įvertins mano punktualumą“, pagalvojo Anna, braukdama per naujos suknelės klostes. Dovana – antikinė segė, kurios ieškojo mėnesių mėnesiais tarp kolekcininkų – gulėjo kruopščiai supakuota ant galinės sėdynės. Priartėjusi prie namo Anna pastebėjo, kad pirmo aukšto langas buvo pravertas. Viduje aiškiai skambėjo anytos balsas: „Neįsivaizduoji, Beatriče, ji net nepaklausė, kokio torto mėgstu! Užsisakė kažkokį šiuolaikišką desertą… Juk mūsų sūnus visada dievino klasikinį Napoleoną, o ji –“ pauzė, „– net nesupranta to. Septyni metai santuokos!“ Anna sustingo. Kojos tarsi prišalo prie žemės. „Žinoma, jau sakiau – ji netinka Domui. Dirba dieną naktį toj klinikoj, jos namie nė su žiburiu nerasi. Kokia gi ji šeimininkė? Vakar buvau pas juos akimirkai – neplauti indai, dulkės ant baldų… O ji, aišku, vėl kažkurioj sudėtingoj operacijoje!“ Viduje viskas nutilo. Anna atsiliepė į tvorą, pajuto, kaip dreba keliai. Septynis metus ji stengėsi būti tobula marti: gamino, tvarkėsi, atsimindavo visus gimtadienius, lankė anytą kai ši sirgo. Ir visa tai dėl… „Aš nieko nesakau, bet ar tikrai tokia moteris tinkama mano sūnui? Jam reikia tikros šeimos, šilumos, rūpesčio… O ji vis konferencijose arba budinti naktimis. Apie vaikus nė negalvoja! Įsivaizduoji?“ Galva dūzgia. Mechaniškai išsiėmusi mobilųjį, Anna surinko vyro numerį. „Domai? Šiek tiek pavėluosiu. Taip, viskas gerai, tiesiog… kamštis.“ Ji apsisuko ir grįžo į automobilį. Atsisėdo, žvilgsniu įsmego tašką tolumoje. Mintyse sukosi ką tik išgirsti žodžiai: „Gal reikėtų daugiau druskos?“, „Mūsų laikais moterys būdavo namuose…“, „Domui reikia ypatingo dėmesio…“ Telefonas suvirpėjo – žinutė nuo vyro: „Mama klausia, kur esi. Visi jau susirinko.“ Anna giliai įkvėpė. Veide pasirodė keista šypsena. „Gerai“, pagalvojo, „jei jau nori tobulos marti – tegul gauna tokią.“ Užvedusi variklį ji nuvažiavo prie anytos namų. Planas gimė akimirksniu. Nebe bus jokių bandymų įtikti. Laikas parodyti, kokia „tikra“ marti gali būti. Anna pravėrė duris su plačiausia šypsena. „Mama, brangiausioji!“, sušuko ji ir teatrališkai apkabino anytą. „Atsiprašau už vėlavimą, bet apvažiavau tris parduotuves, kad surasčiau būtent tas žvakes, kurias taip mėgsti!“ Anytą sustingdė tiek entuziazmo. „Galvojau…“, pradėjo ji, bet Anna jau tęsė: „Beje, sutikau tavo draugę Beatričę! Tikra šaunuolė, juk niekad nesislėpia su tiesa, ar ne?“ Anna reikšmingai pažvelgė į anytą ir stebėjo, kaip ši išbalo. Per visą vakarienę Anna demonstravo geriausius aktorinius sugebėjimus. Dėjo anytai gardžiausius kąsnelius, garsiai žavėjosi kiekvienu žodžiu ir be perstojo klausė patarimų apie namų ruošą. „Mama, kaip manai, barštį reikia virti penkias ar šešias valandas? O kilimus valyt – ryte ar vakare? Gal man reikėtų mesti darbą? Juk Domui reikia tikros šeimos, ar ne?“ Domas suglumęs žiūrėjo į Anną, giminės slapčia mainėsi žvilgsniais. Bet Anna tęsė: „Pagalvojau – gal turėčiau baigti namų ruošos kursus? Palikti tą kvailą chirurgiją… Juk moteris turėtų būti namų saugotoja, tiesa, mama?“ Anytos pasitikėjimas akivaizdžiai tirpo su kiekviena minute, ji nervingai barbeno šakute į lėkštę. O kas nutiko toliau? Kai kurias istorijas verta skaityti iki pabaigos…